Mano Gargždai



Prisiminimuose – mirusi dvarininkaitė ir ponų didybė

Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)
Vėžaičiuose B. A. Rudienė gyvena daugiau, negų pusę amžiaus – kaip pati sako, pakankamai ilgai, jog galėtų save vadinti vėžaitiške Vėžaičiuose B. A. Rudienė gyvena daugiau, negų pusę amžiaus – kaip pati sako, pakankamai ilgai, jog galėtų save vadinti vėžaitiške

Birutę Antaniną Rudienę pelnytai galima vadinti Vėžaičių metraštininke. Iš Rietavo kilusios, bet save vėžaitiške vadinančios moters atmintyje – daugybė pačios patirtų ir bendraujant surinktų faktų apie didingą Vėžaičių praeitį.  

Svetinga ir kalbėtis mėgstanti 87-erių B. A. Rudienė kartais mėgsta iš stalčiaus išsitraukti didžiausią savo turtą – nedidutę juodą užrašų knygelę. Knygelė, atrodytų, niekuo neįpatinga – apspurusiu viršeliu, pageltusiais lapais. Tačiau tvarkingai prirašyta to, kas buvusiai pedagogei, bibliotekininkei yra itin svarbu.

„Visą gyvenimą man buvo įdomi istorija, tai, kas nutiko vietose, kuriose gyvenu. Po kruopelytę rankiojau faktus apie Vėžaičius – kalbėjausi su tais žmonėmis, kurie prisiminė dvarininkus ir dvaro gyvenimą, rašiau viską, ką teko išgirsti. Į knygelę surašiau pagrindines žinias. Noriu, kad jos kažkada atitektų vaikams, anūkams. Kai esi jaunas, ne visada domiesi, iš kur esi kilęs, kokia tavo gimtinės, giminės istorija. O kai jau pasidaro įdomu, ne visada yra ko paklausti. Todėl ir surašiau viską, ką žinau – privalome žinoti savo istoriją, pažinti savo šaknis“, - įsitikinusi B. A. Rudienė.

 

Skaudi gyvenimo istorija

Vėžaičiuose B. A. Rudienė gyvena daugiau, negų pusę amžiaus – kaip pati sako, pakankamai ilgai, jog galėtų save vadinti vėžaitiške.

Moteris gimė Rietave, dirbo mokytoja. Sutikusi savo gyvenimo vyrą turėjo išgyventi nerimo dienas – jis buvo pasmerktas tremčiai, tačiau nuo išvežimo vyrui pavyko pasprukti. Vis dėlto, tremtis negailestingai pažymėjo B. A. Rudienės likimą.

„Į tremtį išvežė mano tėvus. Tuo metu aš jau buvau suaugusi, dirbau, nebuvau namuose. Todėl likau čia, o tėvus išvežė. Nuo to įvykio supratau, jog turiu gyventi kaip pelė po šluota – ramiai, apgalvodama, ką kalbu ir kaip elgiuosi. Juk tuomet buvo sekamas kiekvienas žodis. Ypač mokytojo. Todėl įsidarbinau Kalnalio bibliotekoje. Maniau, jog su knyga bus lengviau, negu su vaikais. Dirbau ir vienoje, ir kitoje vietoje. Vėliau įsidarbinau Gribžiniuose. Ten dirbau dešimtmetį, gyvenome pas vyro seserį. Tada suvokėme, jog nieko neturime ir reikia susikurti savo gerovę, savo gyvenimą“, - prisiminė B. A. Rudienė.

 

Namai – istorinėje vietoje

Taip sprendimą priėmusi šeima atvyko į Vėžaičius. Čia įsikūrė senovę primenančioje vietoje – dvaro „kumečių“ name, kurio vietoje dar seniau buvo pirmoji Vėžaičių mokykla.

Šis namas buvo tiesiogiai susijęs su Vėžaičių dvaru. Dvaras įsikūręs tarp Skinijos ir Gardaujos upelių, o rašytiniuose šaltiniuose yra minimas dar 1567 metais. Su dvaru siejamas ir Vėžaičių kūrimąsis. Dvaras priklausė didikams Volmerams. Kazimieras Volmeras Vėžaičiuose 1784 metais pastatė medinę Šv. Kazimiero išpažinėjo bažnyčią. Pasak B. A. Rudienės, Kazimierui dvaras atiteko už nuopelnus valstybei.

B. A. Rudienė prisipažino, jog gyvendama istorinėje vietoje, negalėjo nesusidomėti praeitimi. Dirbdama bibliotekoje daug skaitė, lankėsi pas tuos žmones, kurie patys ar jų artimieji dar prisiminė dvarą, jo savininkus, didikų gyvenimą.

„Tarybiniais laikai būdavo tokios Apylinkės dienos. Man, kaip bibliotekininkei, reikėjo parengti albumą apie gyvenvietę. Prisimenu tą ypatingą laiką – juk galėjau prisiliesti prie dvaro istorijos, rinkau nuotraukas, mačiau dvarininkams priklausiusius daiktus“, - pasakojo B. A. Rudienė.

Anot jos, jos kartos žmonės matė tik dvaro didybės šešėlį, bet ir šešėlis buvęs gan įspūdingas. Už skolas dvaras 1935 metais atiteko vienam iš bankų, o po metų jį įsigijo Kostas Jašinskas.

„Netiesiogiai pažinojau naujojo dvaro savininko mamą. Įdomiai susiklostė dvaro likimas. Pasakojama, kad jis buvo labai gražus. Ypač garsėjo savo nuostabaus grožio sodo – grožio net neapsakysi. Tvenkinyje plaukiojo antys, gulbės, žydėjo gėlės. Aukščiau tvenkinio gražiame pastate gyveno ponai. Kai dvaras įklimpo į skolas, daugelį metų puoselėtas grožis pradėjo blėsti. Sodas sunyko, buvo apleistas. Tada dvaro didybė išliko tik nuotraukose ir žmonių prisiminimuose. Ponai kaži kur išvažiavo, liko keletas gėlių klombų, keletas pastatų. Paskutinės sąsajos su praeitimi man tarsi subiro akyse. Kažkada seniai užsukome į dvaro grabulką – rūsį, kuriame laidodavo. Karste gulėjo Volmerų palikuonė, dvarininkaitė. Ji buvo palaidota jau prieš daugelį metų. Gulėjo karste apvilkta žalia suknia. Atvėrus grabulkos duris ir į seniai nevėdintą patalpą patekus orui, dvarininkaitės kūnas tiesiog subyrėjo akyse – lygiai, kaip ir dvaro didinga praeitis“, - apgailestavo B. A. Rudienė.

Vis dėlto, įsitikinusi B. A. Rudienė, net ir sunykus dvarui, šiandien yra kuo pasidžiaugti: „Tai, kas liko iš dvaro, yra sutvarkyta, Vėžaičiai gražėja, nuo senų laikų yra gerokai prasiplėtę. Smagu pro čia pravažiuoti, užvažiuoti ir gyventi. Pati kartais pas sūnų ir jo šeimą išvažiuoju pabūti. Bet visada noriu grįžti atgal. Čia – mano namai“.

 

Vaizdo įraše - Vėžaičių senbuvės B. A. Rudienės prisiminimai:

srt

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 309 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,