Gargždų linijinių šokių kolektyvo „Kregždutė“ vardas skamba ne tik savo krašte, bet ir už šalies ribų – šokėjai skina laurus įvairiuose Lietuvos ir užsienio čempionatuose bei konkursuose. Kolektyvui vadovaujanti, meilės šokiui nestokojanti gargždiškė trenerė Eglė Mizarė su portalo mano-gargzdai.lt skaitytojais sutiko pasidalinti sėkmės receptais ir patarimais svajojantiems išbandyti save šokėjo rolėje.

Kada ir kaip prasidėjo Jūsų šokėjos karjera? Kas paskatino tapti trenere?

Meilė šokiui užgimė vos pradėjus vaikščioti ir išgirdus muziką. Mama sako, kad šokdavau be sustojimo. Šokėjos karjera prasidėjo galima sakyti nuo 7 metų, kai lankiau baleto studiją Gargžduose. Vėliau lankiau būrelius mokykloje, šokau įvairiuose klubuose, mokiausi iš aukšto lygio trenerių, Europos linijinių šokių šokėjų-instruktorių. Sulaukiau didelio palaikymo iš šokių asociacijos mokytojų ir savo mokytojos bei savo trenerės Rūtos Židžiūnienės.

Treniruoti pradėjau prieš beveik 4 metus, paskatinta artimų žmonių ir pačių šokėjų, norėjusių ne tik šokti repeticijose, bet ir išbandyti save konkursuose.

Kokie asmeniniai pasiekimai labiausiai įsiminė?

Kiekvienos varžybos, kuriose dalyvauta – savotiškai įsimintinos. Šokau ir su Inetos Sair treniruojama pramoginių šokių grupe studijoje „Svajonė“, teko sušokti televizijos renginiuose, tokiuose kaip „Auksiniai svogūnai“, o pradėjus solinę karjerą, kiekvienos varžybos – savotiškas išgyvenimas ir begalinė patirtis.

Įsimintiniausias, galima sakyti, 2014 m. gruodžio 27 d. Vokietijoje vykęs Linijinių šokių pasaulio čempionatas, kuriame užėmiau 2 vietą.

Vėliau taip pat dalyvavau dar dviejuose Pasaulio čempionatuose, tik jau šokant aukštesniame lygyje, kuriuose laimėjau prizines vietas, patekdama tarp stipriausių pasaulio linijinių šokių šokėjų.

Gaila, bet būtent paskutiniame čempionate patirta rimta trauma mano karjerą sustabdė. Kol kas sugrįžimas lieka tik planuose, dabar dirbu su savo suburtu kolektyvu.

Kaip sekasi suderinti darbą policijoje ir vadovavimą šokių kolektyvui?

26 metus dirbu Klaipėdos AVPK Klaipėdos rajono PK Veiklos skyriaus tyrėja. Tai sunkus protinis darbas, kartais labai pavargstu, bet treniruotėse suskambus muzikai ir pradėjus vesti repeticiją, viskas pasimiršta, atsiranda antras kvėpavimas.

Kartais būna sunku, jaučiu nuovargį, bet stengiuosi savaitgaliais atgauti jėgas ir pailsėti.

Kolektyvo šokėjai skina laurus įvairiuose konkursuose. Kokie laimėjimai Jums, kaip vadovei, atrodo svarbiausi?

Mano šokėjai tikrai yra labai darbštūs ir nerealūs. Labai daug pasiekėme per 3 metus, perkopėme su kai kuriais jau į aukštesnius lygius, kur dirbti reikia tikrai daug, reikalingi atskiri užsiėmimai bei darbas su pramoginių ir kitų šokių technika.

Iš tikro visiems skiepiju, kad svarbiausia – ne tai, kokią vietą užims, o tai, kad šokiu reikia mėgautis ir jį mylėti. Džiaugiuosi kiekvienu laimėjimu ir kiekvienu šokėjo pasirodymu, matau, kaip jie auga. Jei kažkas ilgą laiką neišeina – ar tai rankos pakėlimas, ar kojos statymo padėtis, ir konkurse pamatai, kad jie tai padarė, tai būna nerealus jausmas.

Kolektyvo išvyka į konkursą Milane. Jono Lemežio nuotr.

Ar sunku paruošti šokėjus konkursams? Nepritrūksta motyvacijos?

Pradžia visada būna sunki, kartais atskirų judesių elementus ir techninius dalykus reikia mokyti ne vieną repeticiją. Kartais tenka šokti ir po kelias valandas. Būna visko – ir nuovargio, ir ašarų, bet stengiamės nenuleisti rankų, susiimame, pailsime ir vėl kimbame į darbus.

Nieko neverčiu daryti per prievartą, skiepiju šokį kaip džiaugsmą. Daug užduodu ir namų darbų – dirbti su atskiru judesiu ar elementu.

Kaip padrąsinate šokėjus?

Mokau susikaupimo ir savikontrolės, visada sakau: „Jūs – nerealūs šaunuoliai“. Bet taip ir yra, nes tikrai mano šokėjai – neišpasakyto gerumo, jie man – patys pačiausi ir be galo man visi svarbūs.

Kai mokau šokti, matau viską ir atsimenu kiekvieną šokėją – koks jis atėjo ir kaip išaugo, pasikeitė. Man dažnai sako „mes taip nepadarysime, mums neišeina“, bet aš nenusileidžiu, sugudrauju ir viską paverčiu juokais, tad mokomės to paties, tik gal kita, žaidimo forma.

Baigiantis sezonui, žiūriu į savo naujokus ir širdis džiaugiasi, kaip jie patobulėjo per metus. Patys stebisi, kad pavyko išmokti, ko sakė nesugebėsią. Man pati svarbiausia dovana – šokėjų šypsenos.

Dalyvaujate įvairiose šventėse, renginiuose. Kokie labiausiai įsiminė ir kodėl?

Visi renginiai – pasirodymai miestų, miestelių šventėse, dalyvavimas Klaipėdos rajono bendruomenių renginiuose – yra įsimintini ir negaliu išskirti nei vieno. Visur mus sutinka be galo šilti žmonės, su nuotaika ir šypsena.

Šią vasarą ir šį sezoną renginių buvo labai daug, visi jie – šaunūs ir nuostabūs. Visada be galo smagu šokti savo gimtajame mieste, kur gimiau ir užaugau. Su kolektyvu stengiamės sudalyvauti ir labdaringuose renginiuose, prisidėti nors maža dalelyte prie rajone ir Gargždų mieste vykstančių akcijų.

Kolektyvas pasirodė Gargždų miesto gimtadienio šventėje. Jono Lemežio nuotr.

Ar pandeminė situacija nesutrukdys dalyvauti konkursuose Lietuvoje, užsienyje?

Susiklosčiusi situacija dėl koronaviruso šiam sezonui uždarė kelius dalyvauti tarptautinėse varžybose bei suplanuotose kelionėse užsienyje.

Gaila, nes buvo planuota dalyvauti su šokėjais vasarą Europos čempionate ir žiemą Pasaulio čempionate. Taip pat buvo planuojamos kolektyvo išvykos į festivalius Turkijoje bei Agadyre Afrikoje.

Kokie veiksniai, Jūsų nuomone, svarbūs, buriant tvarų kolektyvą?

Manau, visų pirma – meilė šokiui, sąžiningumas, darbštumas ir, be abejo, dėmesys kiekvienam šokėjui. Mano tikslas – kad žmogus kuo daugiau šypsotųsi, atsikratytų blogų minčių, savotiškai pailsėtų ar save realizuotų. Mane supa patys nerealiausi žmonės, su kuriais be proto gera leisti laiką ir būti kartu.

Kiek šokėjų kolektyve? Kiek metų jauniausiam, vyriausiam?

Šiuo metu kolektyve yra apie 30 šokėjų. Vyriausiai – virš 60 metų, jauniausiai – 10 metų. Taip pat šoka ir keturios poros, vienoje jų – abu šokėjai virš 60 metų.

Ar lieka laiko sau? Kokie laisvalaikio pomėgiai?

Aš esu laiminga, kai visi aplink mane laimingi. Sau laiko gal lieka mažiausiai, nes savaitgalius, jei ne renginys ar konkursas, noriu skirti savo dukrai ir sūnui. Be galo mėgstu gamtą, geriausias poilsis man – prie vandens tvenkinio ir degančio laužo, ar vakarojant su arbatos, kavos puodeliu prie jūros.

Žiemą, kai šalta, su savo šeima ar kolektyvu ir draugais lepinamės bei sveikatinamės pirtyse, su bendraminčiais žiemą ir į jūrą įbėgame nusimaudyti.

Dalyvauta Obuolių šventėje. Jono Lemežio nuotr.

Ką patartumėte, kaip padrąsintumėte žmones, svajojančius šokti, bet vis abejojančius?

Dažnai vis atsigirsta, kad Gargždų „Kregždutė“ – uždara grupė ir ten sunku patekti. Tai noriu pasakyti, kad nežinau, kas taip kalba, mano kolektyvas – atviras kiekvienam, mylinčiam šokį ir norinčiam išmokti šokti. Tam formuojama nauja grupė, kur pradėsime mokytis nuo elementarių žingsnių ir šokio junginių.

Vienas žmogus nori tiesiog ateiti ir šokti, jam nereikia nei konkursų, nei dalyvauti renginiuose, kiti nori save išbandyti. Gerbiu kiekvieno pasirinkimą ir neverčiu kur nors dalyvauti prieš savo valią.

Kokie reikalavimai norintiems šokti kolektyve? Kada ir kur vyksta treniruotės?

Nėra ypatingų reikalavimų, išskyrus gerą nuotaiką. Svarbu ir patogi, judesių nevaržanti apranga. Privaloma turėti atskirą patogią avalynę – sportinius ar šokių batelius.

Treniruotės ir naujai formuojamos grupės narių užsiėmimai vyks kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį nuo 19.00 val., Gargžduose, Kastyčio g. 14, II aukšte esančioje salėje.

Pirma repeticija – jau kitą savaitę, rugsėjo 8 d. Kviečiu ateiti ir išbandyti!