Mano Gargždai



Koronaviruso baimę keičia pyktis: antrąją suvaržymų bangą ištverti būtų dar sunkiau

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
A. Ufarto/delfi.lt nuotr. A. Ufarto/delfi.lt nuotr.

Koronavirusas Lietuvoje įgauna naują pagreitį – paskutinėmis dienomis fiksuojami naujų užsikrėtimo atvejų rekordai. Vis dėlto epidemiologai ir pati Sveikatos apsaugos ministerija(SAM) pripažįsta, kad Lietuvoje dėl tam tikrų suvaržymų auga ir žmonių nepasitenkinimas, – dalis kontaktinių asmenų nebenori pateikti tikslių savo duomenų, maršrutų, socialiniuose tinkluose daugėja prieš kaukes nukreiptos dezinformacijos.

 

Visuomenės nuomonės tyrimai rodo, kad nepatenkintų Lietuvoje įvestais suvaržymais skaičius nuo pavasario beveik nepakito. Vis dėlto skirtingų sričių specialistai vienbalsiai sutaria, kad įsakymų forma pateikiami nurodymai nebeveikia ir maitina kylantį pasipriešinimą, o įsijautrinusiai visuomenei antrąją suvaržymų bangą, jei tokia būtų, ištverti taptų dar sudėtingiau. Apie tai kalbėta laidoje „Delfi tema“.

 

Kyla klausimas – ar visos priemonės reikalingos?

Kad pavasarį atsiradusi nauja infekcija iš tiesų ne juokais išgąsdino daugelį, pastebi ir infektologas, medicinos mokslų daktaras, prof. Vytautas Usonis. Jo teigimu, griežtas karantinas tuo metu iš tiesų buvo reikalingas, tačiau nesistebi, jog dabar pradedami kelti klausimai, ar tikrai visos suvaržymo priemonės reikalingos.

„Suvaržymais turbūt niekada nebuvome patenkinti. Tik tiek, kad vasario ir kovo mėnesiais, kai netikėtai užklupo nauja infekcija, žmonės turbūt psichologiškai buvo pasiryžę priimti tuos suvaržymus dėl saugumo. Turbūt todėl, kad daug ko nežinojome. Dabar, kai daugiau sužinome apie šią infekciją, išties kyla klausimas – ar visos tos suvaržymo priemonės yra adekvačios? Ar jų visų reikia? Tuo labiau kad įvairių šalių infekcijos valdymo strategijos skirtingos ir žmonės jas mato. Kai nebelieka tokio didelio grėsmės jausmo, koks buvo vasario ir kovo mėnesiais, be abejo, ir tie suvaržymai tampa labiau nepageidaujami ir skausmingi“, – teigė V. Usonis.

Paklaustas, kokių priemonių, jo nuomone, šiuo metu galėtų atsisakyti Lietuva, medikas teigė, jog konkrečiai įvardinti būtų labai sudėtinga.

Anot V. Usonio, svarbiausia, jog prie ligos valdymo prisidėtų patys žmonės, o ne darytų tik tai, kas jiems liepiama.

„Turbūt didžiausias dalykas, man atrodo, nepakankamas komunikavimas. Mes kasdien girdime skaičius – vakar susirgo tiek, tiek ligoninėje, kad iš tokių šalių negalima važiuoti, ten negalima važiuoti, negalima, negalima, reikia, reikia, bet tikrai per mažai kalbame kodėl. Manau, kad visa infekcijos valdymo struktūra yra per daug centralizuota. Jeigu ekstremali situacija buvo labai savalaikė Lietuvoje vasario mėnesį, tai dabar praėjo pusė metų ir ta strategija turėtų keistis. Žmonės aktyviau turėtų įsijungti į situacijos valdymą ne todėl, kad taip reikalauja vienas ar kitas pareigūnas, vienas ar kitas norminis dokumentas, bet dėl to, kad žmonės patys sąmoningai, geriau suprastų šitos mūsų dabartinės padėties esmę ir ką bei kaip jie gali prisidėti. Ne todėl, kad kažkas yra draudžiama“, – kalbėjo V. Usonis.

 

Kuriasi „pogrindis“

Kaip laidoje teigė pašnekovai, Lietuvoje iki šiol kalbant apie koronavirusą girdisi daug gąsdinimų, o nuo to pavargę žmonės tokią informaciją pradeda tiesiog ignoruoti.

„Galima palyginti ir įvairių šalių komunikacinį lauką – mūsų kaimynai latviai pateikia kiekvienos dienos statistiką, bet daugumoje informacinių laidų vyrauja kitos temos. Jeigu pažiūrėtume į Lietuvą, tiek portalai, tiek televizija kiekvieną dieną informacijos apie šią temą pateikia labai daug. Atsiranda toks selektyvumas – žmogų tai vargina, kelia nerimą ir dalis žmonių tiesiog išjungia sąmonę, arba persijungia kanalą, arba iš tos temos išeina. Bet toliau jie bendrauja socialiniuose tinkluose, kur dažniausiai bendraujama su tokiais pat arba panašiais į save. Tas burbulas galbūt labiau tampa uždaras ir tos baimės ar nepasitenkinimai vienas kitą labiau pastiprina“, – sakė „Baltijos tyrimų“ vadovė, sociologė R. Ališauskienė.

Be to, pati informacija nuolat kinta – kaukės tampa privalomos, vėliau jų vėl atsisakoma, keičiasi šalių, iš kurių grįžus nereikia ar reikia izoliuotis, sąrašas, ne kartą pasikeitė ir pačios saviizoliacijos taisyklės.

Anot psichologės, dr. Vaivos Klimaitės, toks informacinis srautas žmones stumia į nežinia, didina neapibrėžtumo jausmą, kas kelia pyktį arba nerimą, arba viską kartu.

„Iš tokio didelio neapibrėžtumo, iš nesaugumo jausmo žmonės būna linkę ieškoti alternatyvių sprendimų arba alternatyvių galimybių. Priešintis tam arba nesutikti su tuo, kas yra pasakoma. Ypač, jei tai yra pasakoma neargumentuotai arba su pertekliumi gąsdinančios arba vienpusės informacijos. Pavyzdžiui, kad reikia ir tiek. Taip gal pusiau juokais sakant atsiranda „pogrindis“, įvairių tikėjimų ir kelia tokį susipriešinimą ar susiskaldymą visuomenėje“, – kalbėjo psichologė.

Paklausta, ar negalėjo nutikti taip, jog žmonės tiesiog pradėjo mažiau bijoti ir priprato prie situacijos, V. Klimaitė svarstė, jog baimė iš tiesų galėjo virsti ilgalaikiu stresu ar nerimu.

Būtent todėl, V. Usoniui antrino ji, labai svarbus kiekvieno sprendimo argumentavimas.

„Žmogiškai susidūrus su bet kokia situacija kyla baimė, o vėliau, jeigu ta situacija nepasibaigia, perauga į tokį lėtinį stresą, lėtinį nerimą, kai žmogus pats jau gal ir nelabai supranta, kad čia ta situacija tai kelia. Tada tas nerimas skatina ieškoti, kaip aš asmeniškai galiu iš to ištrūkti, ir galbūt tuomet atsiranda priešinimasis draudimams. Bet kokiu atveju, kai nuleidžiama kokia nors žinia kaip įsakymas, kad turi kaip nors elgtis, o ne kaip argumentuotas paaiškinimas, kodėl derėtų arba būtų gerai taip daryti, tas savaime kelia pasipriešinimą“, – aiškino ji.

 

R. Ališauskienė. A. Ufarto/delfi.lt nuotr.

 

Nepatenkinti 3 iš 10

Vis dėlto, anot R. Ališauskienės, nors atrodo, kad didėja įvairiais suvaržymais nepatenkintų lietuvių gretos, apklausos to nerodo. Sociologė teigia, kad toks įspūdis greičiausiai susidaro dėl įvairiapusiškesnio informacijos srauto viešojoje erdvėje.

„Tiesiog atsirado daugiau erdvės tiems nepatenkintiems arba abejojantiems žmonėms reikšti ir savo nuomonę. Sakyčiau, kad proporcijos praktiškai nepasikeitė – maždaug 7 iš 10 pritaria ir kaukių nešiojimui, ir vėl grąžintiems kitiems suvaržymams, trys iš dešimties nepritaria. Tas pats buvo kovo mėnesį, tiesiog tų 3 iš 10 nebuvo girdėti“, – teigė R.Ališauskienė.

Ji priminė, kad norint keisti žmonių elgesį, yra du keliai. Vienas, kurį pasirinko Švedija, – visuomenei aiškinama, kokios gali būti vienokių ar kitokių veiksmų pasekmės, ir tada sprendimus priima patys žmonės. Lietuva pasirinko antrąjį kelią – elgesį keisti įsakymais, o tada aiškinti, kodėl tą reikia daryti.

„Praktiškai ir žiniasklaida, ir socialiniai tinklai, ir visa viešoji erdvė kalbėjo tik apie pandemijos pavojus, apie tai, kas gali grėsti ir kas gali atsitikti. Kitų balsų, nebūtinai kurie neigia pačią pandemiją, bet tokių, kurie piktintųsi suvaržymais arba sakytų, kad tai galbūt pertekliniai – beveik negirdėjome. Informacijos iš kitų šalių irgi buvo pakankamai nedaug. Dabar, link rudens, dalis žmonių pakeliavo, dalis žmonių matė, kaip tą situaciją valdė Latvijoje, Estijoje ir pradėjo lyginti. Viešojoje erdvėje taip pat atsirado daugiau įvairiapusės informacijos, daugiau diskusijų apie reikiamus ar perteklinius įvairius suvaldymus“, – apie nuo pavasario įvykusius pokyčius laidoje kalbėjo R. Ališauskienė.

Sociologės teigimu, nepasitenkinimą paskatinti galėjo paskatinti ir sritys, kuriose įvedami suvaržymai, nes dauguma žmonių medicinos srityje nesijaučia ekspertais.

„Bet toliau jau pradėjome kalbėti apie verslo suvaržymus, ekonomines ar kitokias priemones – tai, kas susiję su dauguma žmonių. Ypač kalbant apie privatų verslą, kuris negavo pajamų, kai tuo tarpu iš biudžeto finansuojamos vietos visą laiką gavo stabilias algas. Vėl vyksta tam tikras supriešinimas. Kai kalbam apie verslo, kažkokių renginių ribojimus, čia jau kaip krepšinis – kiekvienas lietuvis apie tai turi savo nuomonę“, – teigė pašnekovė.

Ji pridūrė, kad suvaržymams priešgyniauti labiau linkę vyrai: „Paskutiniame mūsų tyrime vyrai rečiau negu moterys sakė, kad laikytųsi reikalavimų nesusitikti su draugais arba nesikviesti draugų į namus. Dauguma moterų sako, kad jeigu bus tokia rekomendacija arba reikalavimas, jos to laikysis.“

 

Antrąją suvaržymų bangą ištverti būtų dar sunkiau

Kad karantinas buvo įvestas visuomenės gyvenimo kokybės sąskaita, sutiko ir V. Usonis. Vis dėlto, mediko teigimu, atsiradus naujai infekcijai kito kelio tiesiog nebuvo. Kita vertus, teigė jis, iš tiesų buvo įdėta per mažai pastangų ieškant būdų, kaip tų apribojimų sumažinti.

„Kai buvo įvestas karantinas, jau tada visi šnekėjome, kad karantinas yra kompromisas tarp saugumo ir visuomenės gyvenimo. Tai labai sena, 400 metų žinoma priemonė, kai viską maksimaliai apribojus tikrai pasieksime rezultatą. Tas rezultatas buvo pasiektas dėl to, kad buvo labai suvaržytas visuomenės gyvenimas. Kas neatsitiko? Mano supratimu, galbūt turėjo būti įdėta daugiau ir mokslo pažįstant situaciją, ir tame kompromise tarp saugumo ir visuomenės gyvenimo atrandant tas nišas, kur santykinai nedaug ar visai neaukojant saugumo galima būtų atverti daugiau to visuomenės gyvenimo aspektų. Vietoj to pavasarį mes girdėjome, kad pirmoji banga suvaldyta, kad viskas gerai ir tą žinią žmonės išgirdo. Jie labai laukė tos žinios, nors epidemiologai, infekcinių ligų specialistai jau tada klausė – kas yra suvaldyta?“ – įžvalgomis dalijosi V. Usonis.

Tuo tarpu V. Klimaitė teigė, kad dabar norint visuomenei perduoti svarbiausią informaciją, kai susipriešinimas jau yra, svarbu to neteikti kategoriškai.

„Kai situacija nėra vienareikšmė, kai žinių ir informacijos yra labai prieštaringos, tai visada surasime su kuo nesutinkiname arba kas mus piktina. Ir tai didina tą pasipiktinimo jausmą. Pasipiktinęs žmogus lengviau pastebi, suranda, kas tą jausmą dar pastiprina. Čia turbūt irgi apie tai, kaip viskas bus komunikuojama ir toliau. Turbūt svarbu komunikuoti ir tai, kad taip, ne viskas čia iki galo vienareikšmiška ir negali taip būti, bet pasirinkimas tvarkytis su situacija yra štai toks ir jis pasirinktas todėl, kad... Tokia seka veikia raminančiai, nes suteikia tokio konkretumo ir apibrėžtumo, kas yra vienas pagrindinių žmogaus poreikių“, – aiškino V. Klimaitė.

Vis dėlto R. Ališauskienė prognozavo, kad antrąją suvaržymų bangą, jei tokia būtų, visuomenei ištverti būtų dar sunkiau.

 

Prof. V. Usonis. Josvydo Elinsko/delfi.lt nuotr.

 

Skiepytis nenori jaunesni

Pasak R. Ališauskienės, „Baltijos tyrimų“ atlikta apklausa parodė, jog atsiradus skiepams nuo koronaviruso skiepytis būtų linkę mažiau nei pusė lietuvių.

47 proc. apklaustųjų nurodė, kad greičiausiai ir tikrai skiepytųsi, o 38 proc. – greičiausiai ne ir tikrai ne.

„Maždaug tiek pat žmonių sako, kad jeigu atsiras skiepai – skiepysis. Tai dažniau vyriausio amžiaus žmonės ir moterys. Tuo tarpu jaunesni, vidutinio amžiaus ir vyrai dažniau sako, kad nesiskiepys. Tokių, kurie ketina skiepytis, jeigu atsiras skiepai ir tokių, kurie neketina, visuomenėje yra po lygiai“, – duomenis komentavo sociologė.

Paklausta, ar ji tokius skaičius sietų su kylančiu pykčiu dėl suvaržymų, pašnekovė teigė, jog rezultatams įtaką taip pat gali daryti viešojoje erdvėje pasirodanti informacija.

„Vienas dalykas, dažnai kalbama, kad tam, jog būtų sukurti saugūs ir patikrinti skiepai, reikalingas pakankamai ilgas laikas, daug eksperimentų, patikrinimų ir tik tada jais būtų galima naudotis. Šiuo atveju situacija kita, viskas kuriama labai greitai, yra nemažai komunikacijos, kad rinkoje gali atsirasti ir iki galo nepatikrinti skiepai. Vėlgi įsivelia ir politika – daug kalbama apie Rusijoje sukurtus skiepus, kuriais rusai jau pradėjo skiepytis, bet mūsų žiniasklaidoje kalbama, kad tai greičiausiai bus nepatikima, su šalutiniais efektais vakcina. „AstraZeneca“ kažkuriam laikui sustabdė savo tyrimus, nes atsirado šalutinių poveikių. Vėl žmogui skamba taip, kad kas bus dabar naudojama, gali būti ne iki galo patikima. Plius buvo kalbos apie tai, kad skiepai gali tapti privalomais. Vėl pasipriešinimas yra tam tikrai prievartai ir tam privalomumui“, – teigė sociologė.

Vis dėlto V. Usonis akcentavo, kad toks išsamus komunikavimas apie Vakaruose kuriamą vakciną tik įrodo proceso rimtumą.

„AstraZeneca“ ir „Oxford“ grupės tyrimai yra atnaujinti. (...) ES, PSO ir kitos atsakingos struktūros labai kategoriškai pareiškė – nebus aukojamas vakcinų saugumas dėl greičio ir poreikio. Tai reiškia, kad bus atlikti pilnos apimties tyrimai, kaip tai numato tos vadinamos harmonizuotos geros klinikinės praktikos taisyklės. Tai yra – pirmos, antros, trečios fazės tyrimai iki registravimo, vakcinos stebėjimai po registravimo, numatomas tyrimuose dalyvaujančių žmonių skaičius“, – pabrėžė profesorius.

Medikas pastebėjo, kad problemos kyla tuomet, kai mokslas susipainioja su politika. Taip nutiko su rusiška vakcina, kuri šiuo metu yra praėjusi tik pirmąją klinikinių tyrimų stadiją, tai reiškia, jog ji yra išbandyta tik ant 76 savanorių, nors Kremlius jau skelbia turintis skiepą.

„Klinikinių tyrimų lauke tokių kandidatų yra daug ir lyderiai šiandien jau yra trečiosios fazės vakcinų tyrime – ten, kur tiriamųjų apimtys skaičiuojamos tūkstančiais, dešimtimis tūkstančių. Konkrečiai „AtraZeneca“ ir „Oxfordo“ grupės planuoja apie 40 tūkst. savanorių visuose keturiuose žemynuose, penkiose valstybėse“, – aiškino V. Usonis.

 

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 292 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,