Metų mokytojos vardo premiją šiemet pelniusi Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos vyresnioji matematikos ir fizikos mokytoja Ilona Tulabienė – atvira naujovėms, kūrybiška, netradicinių ugdymo formų šalininkė. Pedagogė ne tik moko vaikus fizikos ir matematikos, bet yra ir pilietiškumo, tautinio sąmoningumo bei etninės kultūros puoselėtoja, už savo veiklą įvertinta diplomais ir padėkomis. Tarptautinės mokytojų dienos proga naujienų portalas mano-gargzdai.lt kviečia skaityti interviu su I. Tulabiene – kalbamės apie profesijos pasirinkimą, iššūkius, švietimo sistemą ir būtinus pokyčius joje.

Trumpai papasakokite apie save. Iš kur esate kilusi, kokioje šeimoje augote?

Gimiau 1973 m. Šiaulių rajone, Kuršėnų mieste. Esu vidurinysis vaikas šeimoje – dar turiu vyresnį brolį ir jaunesnę sesę. Tėtis dirbo vairuotoju, mama – Pavenčių cukraus fabrike. Taigi, galima sakyti, kad užaugau darbininkų šeimoje, kurie kaip ir visi tais laikais dar ir turėjo smulkų ūkį. Vaikystė prabėgo senelio statytame name Kuršėnų priemiestyje, apsupta tėčio bičių ūžesio ir jurginų žiedų bei mamos keptų pyragų kvapo.

Kaip susiklostė, kad tapote mokytoja? Ar visada norėjote ja būti?

Mokytoja svajojau būti nuo vaikystės. Dar būdama maža mokiau žaislus, paskui jaunesniąją seserį, pradėjus lankyti mokyklą – padėdavau draugams.

Mokiausi Kuršėnų 3-ojoje vidurinėje mokykloje, kur buvo sustiprintas matematikos mokymas (vaikai, besidomintys matematika, suvažiuodavo mokytis iš viso rajono), tai ir nulėmė specialybės pasirinkimą.

Įdomus faktas, kad rinkausi tarp lietuvių-rusų kalbos mokytojos ir fizikos-matematikos mokytojo specialybių. Skaičiai nugalėjo, nors išlaikiau abiejų specialybių stojamuosius egzaminus.

Kiek metų jau dirbate šį darbą? Kokiose ugdymo įstaigose tekę dirbti?

Mokytoja dirbu jau trylika metų. Savo pedagoginę karjerą pradėjau Šiaulių universitete, mokiau informatikos ir matematikos mokymo metodikos Specialiosios pedagogikos fakulteto studentus. Dar dirbau Šiaulių suaugusiųjų mokykloje, Kuršėnų 3-ojoje vidurinėje ir Klaipėdos technologijų mokymo centre.

Beje, būtent technologijų mokymo centre vėl iš naujo atradau fizikos mokymo džiaugsmą, nes iki tol visad galvojau, kad mano vieta tik matematikoje. Dabar jau trečius metus dirbu Gargždų „Kranto“ pagrindinėje mokykloje, fizikos ir matematikos mokytoja.

Klaipėdos rajono meras Bronius Markauskas I. Tulabienei įteikia Metų mokytojo vardo premiją. Klaipėdos r. sav. nuotr.

Kokie didžiausi sunkumai būti mokytoju?

Labai sudėtingas klausimas. Greičiausia, didžiausias sunkumas – per trumpa para. Kai nori daug padaryti, domėtis viskuo ir dar neužmiršti savo šeimos – tenka labai stipriai laviruoti. Tačiau, kuo daugiau darai – tuo daugiau padarai.

Gal galite palyginti, kaip keitėsi švietimo sistema per tiek metų?

Švietimo sistema yra lyg pastovi „reforma“. Ateina nauji žmonės ir įsivaizduoja, kad švietimas – tai tuščias laukas, ir va jau dabar sukurs viską tobulai. Tačiau taip anaiptol nėra, negalima griauti ir mėginti lopyti griuvėsių, reiktų stiprinti tai, ką turime geriausio, ir tausoti žmones.

Keičiasi ir mokiniai – jie laisvesni, turi savo nuomonę. Stipriai gerėja ir materialinė mokyklų bazė – turime įvairių priemonių, šiuolaikinių technologijų – tik imk ir daryk.

Kaip gebate sudominti vaikus fizika ir matematika?

Kai pats labai mėgsti kažkokį dalyką, kai degi tuo – nėra labai sudėtinga sudominti ir vaikus. Jų protai imlūs, kartais tenka pasitelkti kitokius būdus – dabar nebeužtenka tik parodyti ir visi sprendžia – reikia nuolat tobulėti, šviestis ir pačiam.

Aš ir ugdytiniams sakau, kad mokausi kasmet kartu su jais – nes kiekvienas mokinys yra ir mano pačios mokytojas. Labai mėgstu mokinius, kurie kelia klausimus, kuriems kažkas neaišku – nes tada žinai, ką reikia tobulinti, keisti ir kur pačiam reikia pasitempti.

Taip pat esate etninės kultūros puoselėtoja. Kaip ir kada susidomėjote etnokultūra? Kuo ji Jus žavi?

Fizika sako, kad visur turi būti balansas. Vadinasi skaičiams reikia poezijos. Etnokultūra – tai mano vidinės esybės išraiška, mane žavi smulkūs darbai, siuvinėjimas, tautinis kostiumas bei tradicijos. Visada galvojau, kad žmonės be šaknų nelabai gali sukurti kažką naujo ir gražaus. Mano močiutė buvo audėja, senelis – stalius (kūrė nuostabius dalykus iš medžio – nuo šaukšto iki baldų). Panašu, kad etnokultūra jau genuose.

Mokyklos laikais šokau ir dainavau mokyklos folkloro grupėje. Klaipėdos rajone jau septintus metus dalyvauju folkloro ansamblio „Kvėitys“ veikloje, o tai skatina dar giliau nagrinėti tautinio kostiumo subtilybes. Šiuo metu turiu sukaupusi nemažą kolekciją knygų apie tautinį kostiumą, kuriu aksesuarus tautiniam kostiumui – delmonus, galvajuostes, mezgu kojines ir pan.

Kokie įsimintiniausi projektai suorganizuoti? Ir kuo jie Jums išskirtiniai? Kuo didžiuojatės?

Labai džiaugiuosi kartu su mokyklos bibliotekininke Vitalija Valaike inicijuotu festivaliu „Myliu Etno“. Jau trys metai įtraukiame Klaipėdos rajono mokyklų bendruomenes į etnoveiklas. Tikrai galiu didžiuotis, kad prisidėjome prie to, kad mokiniai ir jų tėvai sustiprintų savo šaknis.

Manau, kad tai vienas prasmingiausių projektų. Žinoma, yra daugybė smulkesnių, bet jie labiau reikšmingi man pačiai – nes padeda augti, tobulėti ir mokytis iš savo klaidų ir sutiktų žmonių – kiekvienas užaugina savo dalelę mano gyvenime.

„Etnokultūra – tai mano vidinės esybės išraiška, mane žavi smulkūs darbai, siuvinėjimas, tautinis kostiumas bei tradicijos“, – sako pedagogė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasvarstykite, kaip reikėtų motyvuoti jaunus žmones rinktis mokytojo profesiją? Ar tai tikrai tik atlyginimo klausimas?

Tikrai ne vien pinigai, nes žmogų kaip mokytoją labiausia įkvepia mokiniai, kolegų ir šeimos palaikymas. Reiktų suprasti, kad mokykla nėra tik darbas. Mokytojas – tai gyvenimo būdas. Tu negali būti mokytojas tik 45 minutes, o kitas 15 – jau nebūti. Turi mylėti savo darbą, mylėti vaikus. Gali būti geriausias specialistas, bet jei erzins vaikai – nieko nebus. Manau, kad mokytojas pats kasdien kuria savęs geresnio versiją.

Jeigu galėtumėte padaryti 3 esminius pokyčius švietimo sistemoje, kokie jie būtų?

Pirmiausia, norėčiau didesnio tėvų įsitraukimo, ugdant mokinius – didžiausi pokyčiai įvyksta šeimoje, jie jau ateina turėdami savo nuostatas ir lūkesčius – tai jei tėvai negerbia mokytojo, tai ir vaikai negerbs.

Panaikinti mokyklų reitingavimus ir lyginimus. Pagaliau jau nebelyginame vaikų vienų su kitais, gal būtų metas nebelyginti ir mokyklų? Svarbiausia, kad įvyktų pokytis ir progresas mokyklos viduje.

Stiprinti verslo ir mokyklų bendradarbiavimą – kad gerėtų vaikų profesijų supratimas, kad sklandžiau pasirinktų savo gyvenimo kelią.

Kuo mokytojo darbas yra įdomus?

Nes kasdien yra vis naujų iššūkių ir džiaugsmų. Sutinki naujus žmones, augi su jais. Būdamas mokytoju, neturi laiko senti – turi domėtis naujovėmis, nepasilikti nuo technologijų. Turi mėgti mokytis, ir mokytis reikia labai greitai.

O ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Kas padeda atsipalaiduoti?

Laisvalaikiu mėgstu būti su savo šeima, siuvinėti, skaityti knygas, šokti, dainuoti ir .... vaikščioti. Esu išvaikščiojusi visus Gargždus pėsčiomis. Vaikščiodama kuriu naujus projektus, galvoju, kaip paaiškinti vieną ar kitą problemą. Labai mėgstu vaikštinėti jūros pakrante.