Priekulės kultūros centre renginių organizatore dirbanti Ernesta Bakšienė prisipažįsta, kad jau 16 metų sukasi kultūros srityje, 11 metų ji dirba renginių režisierės darbą.
„Nuo vaikystės gyvenu Priekulėje, nuo paauglystės lankiau jaunųjų šaulių būrelį ir praleidus ne vieną vasarą karinėje stovykloje bei Rukloje baigusi instruktorių apmokymus, buvau tvirtai apsisprendusi stoti į Karo akademiją, tačiau likimas atvedė į Priekulės Ernsto Vicherto teatrą, kuris pastūmėjo mane į kultūrą“, – atviravo pašnekovė.
Ji teigė, kad kino teatruose lankosi retai, nepatinka per didelis garsas, blaškančios kitų reakcijos.
„Mėgstu filmus žiūrėti jaukiai įsisukus į pledą namų tyloje. O ir šiaip labiau mėgstu salėje stebėti spektalį, o ne filmą“, – pasakojo Ernesta.
Tarp jos mėgstamiausių filmų žanrų – siaubo. Visgi, prasitarė, kad ją žavi tikromis istorijomis paremti filmai, nes jie sužadina vaizduotę: „Visada pradedu galvoti, kaip visa ta istorija vyko ištikrųjų, kiek daug tenka žmonėms patirti, kiek dar daug yra tokių panašių ar net sudėtingesnių gyvenimo istorijų, apie kurias net nenutuokiame. Filmo pabaigoje visada be galo džiaugiuosi, kad ji būna laiminga, o kai žinai, kad kažkam tai nutiko iš tikrųjų, tai vidinis džiaugsmas būna dar didesnis. Ne kartą teko ir taip mergaitiškai ašarą nubraukti.“
Vienas iš tokių filmų yra „Ieškantys laimės“ (The Pursuit of Happyness, 2006 m.).
Dažnas iš mūsų siekdami tikslo nuleidžiame rankas, nors niekas nežino, kad galbūt iki to tikslo viršūnės buvo likęs vos 1 laiptelis. Ši, tikrais faktais premta istorija, rodo, kad net pasiekus kritinę situaciją, jei tu turi dėl ko stengtis, viskas yra įmanoma.
Antrasis man labai įstrigęs filmas, taip pat tikrais faktais paremta drama „Danų mergina“ (Danish Girl, 2015).
Šiomis dienomis daug ir vis dažniau kalbama apie homoseksualumą ir pan., nesu nei už, nei prieš, kiekvienas gyvename savo gyvenimą, turiu savo nuomonę apie tai, kurią pasiliksiu sau. Šis filmas pasakoja daugybės fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavusią Einaro Wegenerio transformaciją į moterį, tačiau asmeniškai mano dėmesį šiame filme labiau patraukė jo žmonos išgyvenimai, koks psichologiškai gali būti stiprus žmogus, norintis mylimam žmogui gero ir sutikdamas su bet kuo, kam jis pasiryžęs.
Dažnai mes tik girdime, kad artimiesiems gėda ar pan., o štai čia kitokia istorija apie tai. Kiekvienas savo aplinkoje turime artimų žmonių, antras puses, vaikus, draugus ir nei vienas iš mūsų nesame garantuotas, kad taip neatsitiks ir mums. Mes galime rinktis, ar pasmerkti ir atstumti, ar bandyti suprasti ir palaikyti, ar tiesiog užsimerkti ir nematyti. Po šio filmo susimąsčiau ir aš, o ką daryčiau tokioje situacijoje?
Na, o tečiasis filmas, kaip tik šį savaitgalį matytas – „Terapija“ (The Work, 2017).
Vieno svarbiausių Amerikos kino festivalių SXSW dokumentinės programos nugalėtojas. Pati, smalsumo vedina, esu buvusi ne vienoje konsteliacijoje, tad žinau tą jausmą, kai po tokių susibūrimų išeini psichologiškai išsunktas, sudėtinga nusakyti vidinę būseną ir jausmą, galbūt šis filmas ir sudomino dėl to.
Patraukė, kad tai dokumentinis filmas – matoma, kiek arti gali prieiti dokumentinė kamera, juk visa tai filmuota ne suvaidinant emocijas ir situaciją, o vykstant ištikrųjų. Ko gero, nėra nei vieno, kuris nebūtume ko nors užspaudęs giliai savo viduje, nesvarbu, kokio didumo skaudulys (jei taip galima pasakyti) būtų, didžiulis išgyvenimas ar maža vaikystėje išgirsta kiemo draugo pašaipa, kiek daug yra žmonių kuriems tai pakoreagavo gyvenimą. Koks svarbus yra darbas su savimi.
Tad šiandien mano tokie pasiūlymai galbūt kažką paskatins dar labiau siekti savo užsibrėžtų tikslų, o gal pažiūrėti savo baimėms į akis ir su jomis susigrumti.
