Mano Gargždai



Socialinė darbuotoja Zosė Stonienė: net sunkiu metu žmogiškumo niekas neatšaukia

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Z. Stonienė. Asmeninio archyvo nuotr. Z. Stonienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Straipsnių ciklą „Kaip tapti...“ tęsiame interviu su trečius metus Gargždų seniūnijoje socialinio darbo specialiste dirbančia Zose Stoniene. Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos absolventė papasakojo savo gyvenimo istoriją, atviravo apie pomėgius bei pasirinktos karjeros niuansus.

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė.

Laisvu laiku piešimu ant veidukų, kalėdinių dekoracijų, atributų kūrimu ir kitomis meniškomis veiklomis užsiimanti moteris džiaugiasi, kad darbas seniūnijoje yra tikslesnis ir pristabdo, kad kurdama gyvenime „nenueitų į lankas“.

„Meniškumo gyslelė kažkiek ir darbe padeda – nors dirbu su išmokomis, kartais stengiuosi į susiklosčiusią situaciją pažiūrėti kūrybiškai, bent jau bendraudama su žmogumi, kad nebūtų tik „sausas“ aptarnavimas. Galiu ir kokią tezę pritaikyti ar juokelį, jei matau, kad žmonės linkę daugiau bendrauti, o dažniausiai jie to nori – pabūti ilgiau kabinete, nei reikia laiko prašymui užpildyti.“

 

Gyventi Lietuvoje – tėčio svajonė

Zosė gimė lietuvio ir rusės šeimoje, toli nuo Lietuvos – Kazachstane. Savo šeimą ji apibūdina kaip netipiškai lietuvišką – tradicijos perimtos tiek minėtos tolimosios šalies, kurioje augo tėvai, tiek vėliau – ir lietuviškos.

„Tėtis gimė tremtyje, niekada nebuvo Lietuvos matęs, bet visada svajojo čia gyventi. Atvykęs atostogų, pamatė, kokia tai nuostabi šalis ir grįžęs pasakė, kad kraustomės, – atvykimo į Lietuvą istoriją prisiminė pašnekovė. – Kadangi tėtis pagal profesiją geologas, sužinojo, kur yra darbo perspektyvos – turėjo galimybę rinktis iš Šiaulių ir Gargždų. Pasirinko Gargždus ir šis miestas tapo man beveik gimtuoju – gyvenu čia nuo 8-erių.“

Atvykus į Lietuvą teko mokytis ir lietuvių kalbos, kurios Zosė iki tol visai nemokėjo.

„Į Gargždus atvykome 1990-ųjų rugpjūtį. Pusmetį, iki 1991-ųjų sausio įvykių, dar galėjome susikalbėti rusiškai, vėliau viskas pasikeitė kardinaliai. Gargždai – mažas miestas, ir jeigu čia gyvenai, turėjai kalbėti lietuviškai, niekam nepaaiškinsi, kad mes tik pusmetį grįžę, kad esu tremtinių vaikas – teko prisiderinti“, – pradžią Gargžduose prisiminė moteris.

Zosė turi 6-eriais metais jaunesnę, taip pat labai kūrybišką seserį Albiną, kuri dirba J. Lankučio bibliotekos vaikų literatūros skyriuje.

„Susimojuojame kartais su seserimi darbe pro langus“, – šypsosi pašnekovė.

Moteris teigia, kad su sese yra panašios – ne tiek išvaizda, kiek bendravimo maniera, todėl atsitinka ir taip, kad žmonės jas supainioja: „Mano klientai sveikinasi su ja, jos – su manimi. Būna ir kuriozinių situacijų – visai neseniai vienoje parduotuvėje ieškojau kalėdinių dovanų, pritrūkus pinigų, paprašiau, kad paliktų prie kasos ir vėliau atsiimsiu. Taip sutapo, kad ten pat užsuko ir sesuo, tai prekes pardavėja norėjo atiduoti jai, galvojo, kad aš grįžau.“

 

„Geriausiai mane apibūdina žodis „kūrybiška“, – prisistatydama sako Zosė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Apie pedagogus – šilti prisiminimai

Pasiteiravus, kokie prisiminimai likę iš mokyklos laikų, pašnekovė sako, kad įvairūs: „Mokykla asocijuojasi man su dideliu krūviu, įsipareigojimu, atsakomybe, egzaminų baime, kuri iki šiol dar nėra dingusi. Bet yra ir kita pusė – džiaugiuosi, kad vyresnėse klasėse teko mokytis „Vaivorykštėje“ (prieš tai mokėsi „Krante“ – aut. past.), nes ten buvo erdvės kūrybai.“

Zosė gimnazijoje dalyvavo prezidentūros veikloje – jų karta įgyvendino idėją įrengti prezidentūros kabinetą, kurio nebuvo iki tol, inicijavo skambučio pokyčius – pasibaigus pamokai, koridoriuose ėmė skambėti dainos.

Pakalbinus, kokie dalykai sekėsi ir kokie nelabai, pašnekovė atvirauja, kad jos širdis – humanitarės, bet protas liepė rinktis tiksliuosius mokslus.

„Lietuvių kalbos labai gerai taip ir neišmokau, gal klausos neturiu, dar dabar tenka pasukti galvą dėl rašybos, todėl, bijodama egzaminų, pasirinkau realinį profilį, – atviravo skaitovų, poezijos konkursuose dalyvavusi, savo eiles kūrusi pašnekovė. – Nelabai sekėsi ir fizika, mokytojos prašydavau, kad neduotų sunkių klausimų, nes fizikos tikrai nestudijuosiu.“

Paprašyta įvardyti, kokie pedagogai padarė didžiausią įtaką, Zosė sako, kad šilčiausiai prisimena tuos, kurie turėjo humoro jausmą, mokėjo juokais pasakyti teisybę, kuri neskambėjo kaip patyčios.

„Pati dabar turiu vaikų, tad žinau, kad patyčios nebūtinai gali būti tik tarp vaikų, būna gan skaudūs pasakymai ir iš mokytojų, – teigia moteris. – Džiaugiuosi, kad kai aš mokiausi, „Vaivorykštė“ dar buvo pilna tokių pedagogų, kurie tokie yra tiesiogine to žodžio prasme – mokytojai iš pašaukimo.“

Kaip gerąjį pavyzdį gimnazijos absolventė įvardija lietuvių kalbos mokytoją Daivą Toliušienę.

„Man patiko jos pamokos, matėsi, kad ji mėgaujasi dėstomu dalyku, mokėjo įkvėpti. Ji sugebėjo kiekvieną rašytoją, poetą paversti ypatingu, atrodydavo, kad štai šitas pats „fainiausias“. Ją įsiminiau ir dėl gebėjimo pašmaikštauti. Kartą kažkas atėjo į pamoką nepasisveikinęs, tai ji ir sako: „Nei labas, nei išgraužk.“ Aš šį posakį iki šiol vartoju,“ – šypsosi pašnekovė, prisipažinusi, kad net ir neišlaikytas lietuvių kalbos valstybinis egzaminas neapkartino prisiminimų apie pamokas.

Geru žodžiu pokalbininkė mini ir savo klasės auklėtoją, kūno kultūros mokytoją Rimantą Mikalauską: „Mūsų klasė buvo gan sportiška, mokytojas per daug nesikišo į mūsų reikalus, bent kontakto nestigo. Aš išsiskyriau savo apranga – buvau „pankė-gotė“, dabar gal nieko nenustebintum, o tada buvo išsišokimas, bet auklėtojas, kad ir pašmaikštaudavo dėl to, niekada neliepdavo persirengti ar kažką keisti – kūrybiškai gan į mane žiūrėjo.“

Teigiami prisiminimai likę ir apie kūno kultūros mokytoją Valentą Marcinkevičių: „Nebuvau labai atletiška, tai jis man juokaudamas pažadėjo, kad nupirks naujus sportbačius, jei sunešiosiu turimus. Aišku, to daryti jam neteko.“

 

Studijų pasirinkime – likimo pokštai

Baigusi mokyklą Zosė išvyko studijuoti į Vilnių. Sostinę pasirinko, kaip pati sako, dėl dviejų priežasčių – dievino šį miestą, o ir mylimas žmogus jau studijavo Vilniuje.

„Labai norėjau studijuoti psichologiją, bet Vilniaus pedagoginio universiteto (dabar Lietuvos edukologijos universitetas – aut. past.) komisija peržiūrėjo balus, pasakė, kad jie nėra labai aukšti, o konkursas didžiulis ir pasiūlė pabandyti kitas jų siūlomas studijas – fizikos, – prisiminė pašnekovė, mokykloje tvirtai maniusi, šio dalyko niekada nestudijuosianti. – Pasidaviau avantiūrai, būčiau pasirinkusi bet kokias studijas, kad tik Vilniuje.“

Studijų kryptis nebuvo itin miela širdžiai – Zosė sako pusę metų studijavusi, kitą pusę – prasikankinusi: „Vasarą išvykau savanoriauti į vaikų vasaros stovyklą, savanorystė pastūmėjo pakeisti specialybę, todėl rugsėjį į fizikos studijas taip ir negrįžau – padariau metų pertrauką.“

Per tuos laisvus metus pokalbininkė sako išbandžiusi darbą „Maximoje“, vėliau įsidarbinusi administratore, todėl norėjo studijuoti viešąjį administravimą, bet čia ir vėl likimas padarė savo: „Nežinau, ar nebebuvo vietos, ar neatitiko balai, neįstojau į administravimą, o antru numeriu buvau užrašiusi Lietuvoje gan naują dalyką – socialinę pedagogiką, į kurią įstojau.“

Pirmus metus studijuodama socialinę pedagogiką Zosė sako supratusi, kad mokosi tikslingai – buvo ne tik nesudėtinga, bet labai įdomu.

„Mokytis sekėsi puikiai, egzaminams beveik nereikėjo ruoštis ir sėkmingai baigiau studijas, todėl nusprendžiau tęsti – įstojau į socialinio darbo magistro studijas Mykolo Romerio universitete. Konkretesnė kryptis – vaiko teisių apsauga. Mokslai irgi buvo įdomūs“, – sako Zosė užsiminusi, kad jei būtų daugiau žinojusi apie šias studijas, būtų jas pasirinkusi sąmoningai iš karto po mokyklos.

 

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kol myli savo darbą – gali nuveikti daug

Gimus vaikui Zosė nusprendė palikti Vilnių ir grįžti į Gargždus.

„Mano praktika, kai studijavau, parodė, kad vaikams sostinėje gyventi nelengva, pamačiau daug gatvės, „nereikalingų“ vaikų. Vilniuje pakankamai daug nesaugios erdvės, galima nuklysti, tad atsiradus vaikui, prioritetu tapo jo saugumas, o Gargždai, kaip žinojau, – jaukus šeimos miestas“, – grįžimo į vaikystės miestą priežastis nusakė moteris.

Grįžus į Gargždus reikėjo rasti darbą, tokį pasiūlė tuomet neseniai atsidaręs Gargždų socialinių paslaugų centras.

„Grįžau, kai dar studijavau magistrantūroje. Ėjau į Švietimo skyrių pasiteirauti, gal kurioje mokykloje reikalingas socialinis pedagogas, bet tokio poreikio nebuvo, tad man pasiūlė nueiti į Socialinių paslaugų centrą, nes ten reikėjo socialinių darbuotojų, – darbo paieškas prisiminė gargždiškė. – Prisistačius Socialinių paslaugų centre man pasiūlė ateiti savanoriauti, nes iš pradžių jie pasižiūri, kaip sekasi, tik tada siūlo darbą. Pasakiau, kad viena augindama vaiką dėl finansinių priežasčių negaliu savanoriauti ir jie sutiko mane įdarbinti. Kiek vėliau, jau ten darbuojantis, direktorė pasakė, kad patikėjo manimi jau pirmą dieną, pamatė šiltas akis, todėl sutiko duoti darbą, tada ir supratau, kad kol myli savo darbą, gali nuveikti jame labai daug.“

Per 8-erius darbo Gargždų socialinių paslaugų centre metus Zosė turėjo daug kūrybinių darbų – su keramika, teatru, daile.

„Buvo labai daug kūrybos, bijojau, kad pasinersiu į ją per daug ir norėjau save „atstatyti į rėmus“, reikėjo tikslumo gyvenime, priversti save daugiau mąstyti, daugiau atsakomybės, todėl nusprendžiau pabandyti „sausesnį“ darbą – su išmokomis“, – įsidarbinimo į Gargždų seniūniją priežastį nusakė moteris, pripažinusi, kad buvę tuomet kolegos, sakė, jog ji pražūsianti tokiame darbe.

Zosė teigia, kad džiaugiasi tokiu savo sprendimu – darbe daugiau konkretumo, o kūrybai lieka laiko laisvalaikiu.

 

Mėgstama laisvalaikio veikla – piešimas ant veidukų šventėse. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Nežinai, ko tikėtis

Socialinio darbo specialiste dabar dirbanti Zosė teigia, kad darbe niekada nežinai, kas šiandien įeis pro duris, o tai tuputį ir gąsdina: „Nežinau, ar būsiu pasiruošusi, ar užteks žinių, kas ateis ir su kokia problema, bet tai ir savotiškas adrenalinas. Darbas nėra tik prašymo priėmimas, bet ir ryšio su žmogumi užmezgimas.“

Profesinį pasitenkinimą seniūnijos darbuotojai teikia, kuomet pavyksta žmogui išspręsti problemą, suteikti jam reikiamą informaciją, sako dirbanti tam, kad padėtų ir džiaugiasi galėdama suteikti pagalbą.

„Kartą su kolege sulaukėme prašymo važiuoti į stotį – ten žmogus be nuolatinės gyvenamosios vietos neduoda ramybės, nežinoma, ką su juo daryti, o jis ir peilį prie savęs turi. Vykau ne su kokiu vyru, ar patirties turinčiu žmogumi, o su smulkesne, jaunesne kolege – abi „šviežios“ dar gan darbuotojos, viena į kitą kabinamės darbe. Pakalbinome tą žmogų, matome, kad lyg ir leidžiasi į kontaktą. Kadangi jis be gyvenamosios vietos, mums reikėjo įvykdyti planą – užregistruoti Užimtumo tarnyboje, kad galėtų kreiptis dėl socialinės pašalpos. Žinojome, kad gyveno Nakvynės namuose, turėjo neįgalumo pažymą, kurios neprasitęsė. Teko sutvarkyti jam visus dokumentus ir nuvežti į Švėkšną, po to parsivežti iš ten. Vienas skambutis, o intensyvaus darbo su tuo žmogumi – visam mėnesiui“, – išskirtinę istoriją pasakojo pašnekovė.

Zosė sako, kad visada jaudinasi dėl savo klientų, užregistruoti žmogų Užimtumo tarnyboje viena, bet jei jam trūksta motyvacijos ten paskirtu laiku atvykti, pagalbos grandinė nutrūksta, todėl visada įdomu, ar nuvyko, ar pasirodė, ar laikosi duoto žodžio.

„Iš socialinės rizikos žmonių neprašome kažko labai daug, jei jis jau atėjo į susitikimą sutartu laiku, mums tai jau yra pergalė – džiaugiamės, kad bent jau laikosi žodžio, nes mūsų darbe dažnai to nebūna. Stengiamės klientus motyvuoti, nes nuo to priklauso, kaip seksis jam toliau. Dažnai pagalbos suteikimas yra vienkartinis ir nežinome, kaip toliau reikalai tam žmogui klostosi“, – atvirauja socialinė darbuotoja.

 

Svarbiausia – kantrybė

Socialinio darbo specialistė turi ir labai malonių vizitų, kuomet atvyksta žmonės pildyti prašymus gimus vaikui, ir liūdnų, kai pildomi prašymai Krizių centrui po gaisro.

„Po gaisro tenka ieškoti drabužių, baldų. Sulaukiame pranešimų ir apie vienišus žmones, kuriems reikalinga pagalba, mat sklinda iš buto nemalonus kvapas. Vykstama įvertinti. Susiduriame dažnai su nenoru priimti pagalbą – matome, kad sveikatos būklė yra prasta, o iškvietus greitąją medicinos pagalbą, atsisako vykti į ligoninę. Tokiu atveju esame bejėgiai – jei žmogus nepriima pagalbos, negalime jam jos suteikti“, – darbo specifiką apibūdino pokalbininkė.

Socialinė darbuotoja sėkme laiko tai, kad žmogui po pokalbio palengvėja: „Mes nežinome, kiek žmogus iki atėjimo pas mus išgyveno, iš kokios aplinkos atvyko. Vienam gali padaryti labai daug ir jis nebus laimingas, nes galbūt pripratęs gauti pagalbą arba jam tai atrodo natūralu, nes priklauso, o kitam pradžiuginti užtenka labai mažai – maloniau pabendrauti, su gimtadieniu pasveikinti ir jie būna nustebinti gavę to dėmesio, kuris neįeina į prašymo priėmimą.“

Zosė teigia, kad socialiniam darbuotojui reikalingos įvairios savybės, vien empatijos neužtenka, o labiausiai darbe padeda kantrybė.

„Žmonės ne visada laikosi žodžio, kartais pamatai, kad suteikta pagalba nėra pakankamai vertinama, turi duoti, o kiek žmogus pasiima – jo reikalas. Kartais sulauki kaltinimų, nukreiptų į tave asmeniškai, nesvarbu, kad mus apriboja įstatyminė bazė, aprašai, ką galima skirti, bet žmogui čia ir dabar yra blogai ir jis galvoja, kad čia dėl tavo kaltės negauna pagalbos. Tuomet labai reikia kantrybės, kad nepalūžtum ir pats nepradėtum kaltinti, – sako pašnekovė. – Reikia ir kūrybos – kaip pavyzdžiui iš tos pačios stoties prisivilioti žmogų atsisėsti į automobilį, kažkur važiuoti, registruotis. Jie dažniausiai neturi, ko prarasti, sako: „Kodėl turiu važiuoti? Man ir čia gerai“. Tenka kažkaip apžaisti, užmegzti kontaktą, įtikinti.“

 

Zosė nepraleidžia progos savanoriauti, dažnai dalyvauja ir „Maisto banko“ akcijose. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Specialybė – sunki, bet prasminga

Zosė sako, kad socialinio darbuotojo specialybė – viena pavojingiausių. Pandemijos laikotarpiu, kai dauguma gali prisitaikyti dirbti nuotoliniu būdu, socialiniai darbuotojai tokios galimybės neturi.

„Turėjome 680 maisto gavėjus, kuriems reikėjo įteikti kalėdinius davinius. To nuotoliniu būdu nepadarysi. Pavasarį, pandemijos pradžioje, reikėjo nupirkti produktus ir pristatyti sergantiesiems koronavirusu, esantiems saviizoliacijoje. Dabar jau viskas aiškiau, o pradžioje buvo mažai informacijos apie ligą, tvyrojo baimė, bet reikėjo reaguoti iš karto, nes žmonės sėdėjo be maisto, – prisiminė moteris. – Supratau, kad turiu nugalėti baimę, nes be manęs niekas to nepadarys. Teko susimąstyti, ar nepažeidžiu savo orumo, kokios yra ribos, juk nepadėsi visam pasauliui, bet žinai, kad esi vienintelis, galintis atnešti to maisto. Kartais tenka su savimi stipriai dirbti, rasti motyvacijos, nes turi šeimą, rizikuoji savo ir jų sveikata. Lygiai taip pat, kaip ir medikai, manau, jie irgi yra vidiniuose svarstymuose.“

Paklausta, kas teikia motyvacijos, Zosė pirmiausia įvardija grįžtamąjį ryšį – net ir bendraujant telefonu, malonu išgirsti „Ačiū, buvo malonu bendrauti.“

Taip pat moteris dėkinga kolegei: „Kartais bandai savo šeimai papasakoti, su kokiais sunkumais susidūrei darbe, bet matai, kad nesupranta, o kolegė žino tą būseną, matė vieną ar kitą situaciją ir kai sakau, kad nebegaliu daugiau, pateikia pavyzdį, kuomet kažką pavyko išspręsti – taip viena kitą ir motyvuojame. Kartais sakau, kad pabūsiu pikta, bet girdžiu, kaip kolegei padėkoja, suprantu, kad negaliu nemaloniai bendrauti.“

Zosė savo specialybę, nors ir sunkią, visgi apibūdina kaip labai prasmingą, leidžiančią save realizuoti, tačiau sako, kad reikia būti emociškai stipriu ir jaunimui, galvojančiam apie socialinį darbą siūlo pirmiausia ateiti pasavanoriauti – Gargždų seniūnija tokią galimybę suteikia.

„Savanorystė yra realiausia galimybė pajusti, kuo nori būti, leidžia iš arčiau pamatyti specialybės „virtuvę“, pabūti toje aplinkoje. Jei būčiau ilgėliau pasavanoriavus kokiam dienos centre, nežinau, ar rinkčiausi socialinį darbą, galbūt būtų kas išgąsdinę, o gal ir ne“, – savanorystės naudą įvardijo pašnekovė.

Artėjančių šventų Kalėdų proga Zosė linki išmokti jausmus reikšti kitaip – ne per daiktus, nes žmogiškumo niekas neatšaukia: „Žmonės sako, kad dabar – baisus laikotarpis, o aš džiaugiuosi, kad nurimome, apmąstėme. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad įmanoma nuotoliniu būdu rodyti dėmesį, būti maloniems, maloniau atsiliepinėti telefonu, suteikti išsamesnę informaciją, nei priklauso dirbant vienoje ar kitoje įstaigoje. Įrodykime, kad sudėtingu metu galime išlikti žmogiškesni nei tada, kai tam yra tinkamos sąlygos.“

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Atnaujinta 20 gruodžio 22, Antradienis 13:51

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 325 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,