Mano Gargždai



Gargždų PSPC slaugytoja Ugnė Paplauskė: kai į darbą eini su dideliu noru, motyvacija nereikalinga

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Ugnė Paplauskė. Asmeninio archyvo nuotr. Ugnė Paplauskė. Asmeninio archyvo nuotr.

Gargždų pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC) slaugytoja dirbanti Ugnė Paplauskė (32) sako į darbą kasdien einanti kaip į šventę. Straipsnių ciklo „Kaip tapti...“ herojė papasakojo, kaip susiklostė, kad gali vadinti save laimingu žmogumi – kai darbas teikia malonumą ir jame praleistų valandų skaičiuoti nėra kada.

 

Į mokyklą norėtų grįžti

Energinga, užsispyrusi, siekianti savo tikslų, draugiška bei nuoširdi, niekada neatsisakanti padėti „Vaivorykštės“ absolventė mokyklos laikus prisimena iš gerosios pusės.

„Norėčiau pakartoti, sugrįžti, – šypsosi pašnekovė. – Galbūt ne į pamokas, tačiau klasės valandėlių, bendravimo, draugų susibūrimų – šito pasiilgstu. Su kai kuriomis mokyklos laikų draugėmis tebebendraujame iki šiol. “

Humanitariniams mokslams pirmenybę teikusi Ugnė sako mokykloje buvusi aktyvi, pasirodydavo renginiuose, šventėse: „Kai žiūriu senas nuotraukas, vaizdo įrašus, pati stebiuosi – dabar neišdrįsčiau viena scenoje prieš visą mokyklą šokti ar dainuoti. Matyt su amžiumi drovesnė darausi.“

Laisvą po pamokų laiką Ugnė skirdavo teatro būreliui, šokiams.

„Patikdavo vaidinti, man sakydavo, kad turbūt būsiu aktorė. Nebijodavau žmonių, galėdavau drąsiai kalbėti, visur pasireikšti, nejaučiau baimės“, – prisiminė pokalbininkė.

Paprašyta įvardyti įtaką padariusius mokytojus, pašnekovė teigia, kad artimiausias ryšys buvo užsimezgęs su klasės auklėtoja: „Zofija Vaitkuvienė tikrai nuostabi mokytoja ir auklėtoja, kaip mama – ir pasikalbėdavai, ir patarimo, jei reikėjo, sulaukdavai. Galėdavai drąsiai klausti, jei kažko nesupranti, visada padėdavo.“

 

Studijų kryptį pasiūlė mama

Ugnė sakosi nesanti iš tų žmonių, kurie jau mokykloje tvirtai žino, kokias studijas rinksis.

„Kai buvau maža, norėjau būti barmene, kaip tėtis, žavėjo jo profesija, atrodė labai įdomi. Bet augant viskas pasikeitė – pradėjo dominti interjero dizainas, dar su gėlėmis norėjosi dirbti“, – prisiminė darželio auklėtojos ir laivuose dirbančio barmeno šeimoje augusi pašnekovė.

Slaugytoja atviravo, kad prieš mokyklos baigimą buvo pasimetusi dėl studijų – apie mediciną net nebuvo minčių: „Norėjau studijuoti interjero dizainą, bet šią profesiją įsivaizdavau kitaip, nei yra iš tiesų. Mama siūlė tapti auklėtoja kaip ji, bet nors myliu vaikus, o jie – mane, mačiau iš šalies, koks tai sunkus darbas, todėl nesirinkau šio kelio. Tada mama pasiūlė kitą variantą – sako, gal nori būti slaugytoja. Profesija – perspektyvi, darbo visada bus, gali ir į užsienį išvažiuoti.“

Dar dvejojusi dėl galutinio studijų pasirinkimo, Ugnė rinkosi iš kineziterapijos ir bendrosios praktikos slaugos.

„Būčiau ir nukrypusi į masažus, mankštas, bet kai reikėjo rinktis, buvo tik vakarinės kineziterapijos studijos. Kadangi reikėjo važinėti į Klaipėdą, nenorėjau vakarinių studijų, tai labai ekspromtu pasirinkau slaugą“, – pasakojo Klaipėdos valstybinės kolegijos absolventė, pažymėjusi, kad šio savo sprendimo niekada nesigailėjo.

 

Po nelengvos karjeros pradžios – į svajonių darbą

Praėjus nepilnam mėnesiui po studijų baigimo, Ugnė gavo medicinos darbuotojams reikalingą licenciją ir iš karto – darbą.

„Kaip dabar dirbu – tai čia jau svajonių darbas. O pradžioje buvo sunku – pradėjau nuo slaugos namų Klaipėdoje – dirbau su pagyvenusiais ir psichikos sutrikimų turinčiaisiais. Dirbau ten apie 2 metus ir nors mane vis norėjo parsivilioti į Gargždus, laikiausi ten įsikibus, nors lengva nebuvo“, – karjeros pradžią nupasakojo pokalbininkė.

Gargžduose gimusi ir augusi Ugnė teigia, kad galiausiai į kolegų skambučius ir kvietimus atvykti dirbti į Gargždų PSPC, teigiamai atsakiusi, nesigaili – savaime viskas susiklostė į vėžes, su vyru mieste įsigijo būstą, įsikūrė, o ir darbas džiugina.

„Į darbą einu kaip į šventę. Nors kai dirbau Klaipėdoje, buvo pradėjusios kilti mintys: „vėl į darbą...“. Pervargdavau, reikėdavo dirbti po 12 valandų, naktys būdavo bemiegės, fizinis krūvis didelis – esu smulkaus sudėjimo, o reikdavo svorius didelius kelti, prasidėjo nugaros, sąnarių skausmai, nors atrodo – jaunas žmogus, bet pasijuto sveikatos problemos“, – atviravo Ugnė.

Gargždų PSPC jau septintus metus metu slaugytoja dirbanti pašnekovė džiaugiasi kolektyvu, darbo valandomis: „Kai darbą myli, kitaip ir žiūri į jį.“

Įsidarbinus į PSPC Ugnei teko padirbėti registratūroje, bet ten, kaip pati sako, ne jos vieta, tad atsiradus vietai slaugos procedūrų kabinete, perėjo ten.

„Registratūroje – administracinis darbas labiau, popierizmas, o procedūrų kabinete keičiasi žmonės – pabendrauji, padedi. Kai įstojau studijuoti, labai bijojau adatų, neįsivaizdavau, kaip čia reikės kraują imti ar vaistus kokius leisti, bet greit įsivažiavau ir gerai gan sekasi – esu savo vietoje“, – teigia pokalbininkė.

Slaugytojai, mėgstančiai savo darbą, papildomos motyvacijos nereikia – jaučiasi patenkinta atlyginimu, tenkančiomis darbo valandomis: „Kai į darbą eini su dideliu noru, nereikia, kad tave kas motyvuotų.“

Nors darbe nepervargsta, Ugnė neslepia, kad viskas tikrai nėra, kaip sviestu patepta – pasitaiko ir sunkumų – sudėtingų pacientų, kurių venų nesimato: „Niekas už tave neateis ir nepadarys, pagalbos kaskart nesikviesi, turi pati pamėginti, privalai paimti kraują ar vaistus reikiamus suleisti – ieškai tada ir rankose, ir kojose.“

 

Ugnei šiuo metu tenka atsakomybė skiepyti gyventojus nuo COVID-19. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Pandemija pakeitė darbo ritmą

Pašnekovė atskleidė, kad dėl pandemijos slaugos procedūrų kabinete labai sumažėjo darbo – ateina tik tie pacientai, kuriuos gydytojai atsiunčia suleisti ar sulašinti vaistus.

„Tik dėl skiepų niekas nesikeitė, nes sąlyčio laikas trumpas – paskiepiji ir išleidi, trunka kokias 5 minutes, o ilgųjų procedūrų mes jau negalime daryti apie metus laiko, – sakė Ugnė, atviravusi, kad pasiilgsta įprastos kasdienybės darbe. – Būdavo, ateini, jau nuo 7 val. pilnas koridorius žmonių prisėdę ir net nespėdavai galvos pakelti į laikrodį, kai žiūri, kad jau laikas namo. Prisiguldydavai pilnas lovas pacientų su lašinėmis, dar skiepai, žurnalus užpildyti, o dabar pandemija viską pakeitė.“

Šiuo metu slaugytojai tenka atsakomybė skiepyti gyventojus nuo koronaviruso, pasiteiravus, kokios ateinančių žmonių nuotaikos, pašnekovė teigia, kad įvairios.

„Skiepijame dabar medikus, vaistininkus, odontologus, pedagogus. Pastarųjų pas mus poliklinikoje buvo labai nedaug, daugiausia visi skiepijosi Kultūros centre. Tai tų nuomonių – visokių. Vieniems vakcina gera, kitiems – bloga. Vieni pasiskiepijo pirmu skiepu, antram bijo beateiti, nes jei reakcijų kažkokių turėjo po pirmojo, tai būna, kad už durų jau sėdi ir persigalvoja, klausia, ar nieko nebus, jei nesiskiepys, – pasakojo slaugytoja, primindama, kad antras skiepas būtinas, nes iš vieno – jokios naudos. – Čia nėra kažkokia naujovė, vis tiek mokslininkai kuria, visi profesoriai skiepijasi. Aš asmeniškai pati persirgau koronavirusu, sakyčiau vidutine tokia forma, daug simptomų jaučiau, tai man dar tas skiepijimasis nusikėlė.“

Pandemija, pasak Ugnės, pakoregavo ir jos laisvalaikio pomėgius.

„Reikia džiaugtis, kad gali bent į lauką išeiti, grynu oru pakvėpuoti“, – sako aktyvų laisvalaikį – važinėjimą dviračiu, bėgiojimą – mėgstanti slaugytoja.

 

Kolegijoje – daugiau praktikos

Ieškantiems savo kelio jaunuoliams Ugnė pataria atkreipti dėmesį į artimųjų siūlymus: „Nors ir ekspromtu, aš nestojau bet kur, mama pastūmėjo mane į tą profesiją. Gal būčiau nuėjusi kitu keliu, bet paklausiau mamos, savęs, susidėliojau taškus ant i. Dabar vyro sesei, kuri domisi mano profesija, papasakoju apie savo darbą, sakau, kad esu laiminga jį dirbdama, manau, ji irgi džiautųsi, nors bijo adatų, bet juk pripranti, tampa kasdienybe ir baimės išsisklaido.“

Studijos, pasak Ugnės, buvo įdomios, genetika – kiek sudėtinga, bet dėstytojai – savo srities specialistai, mokėjo sudominti, nereikėjo bėgti iš paskaitų.

„Ką pastebėjau, kai ateina dabar pas mus praktikantai, trečiakursiai, ketvirtakursiai iš universiteto, jie nemoka dar nei į veną durti, nieko – daugiau dėstoma teorija. Labai džiaugiuosi, kad kolegijoje jau nuo pirmo kurso turėjome labai daug praktikos, jei vėl stočiau, nesirinkčiau universiteto. Per praktiką buvo galima pamatyti viską gyvai – kaip žaizdą perrišti ir pan. Labai patiko, nes skaitydamas gali tik vaizdą galvoje susidaryti, negali pats išbandyti. Dabar žiūriu į mūsų praktikantus ir galvoju, kad jiems pradėti dirbti bus sunku. Na, bet įsivažiuos“, – šypsosi pašnekovė, atviravusi, kad ją pačią pacientai dažnai palaiko praktikante dėl jaunos išvaizdos.

 

Projekto „Kaip tapti...“ publikacijų ciklas rengiamas bendradarbiaujant su Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos ugdymo karjerai konsultante Barbora Dotiene. Straipsnių ciklu siekiame pristatyti gimnazijos absolventus, kurie dirba įdomius, neįprastus darbus ir kaip jie tapo tuo, kuo šiandien yra.

Atnaujinta 21 vasario 24, Trečiadienis 11:25

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 247 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,