Patyręs klasikinių baletų „restauratorius", baletmeisteris Kirilas Simonovas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre stato Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“, kurio pagrindinė herojė Džuljeta iš aplinkinių išsiskirs kitokiu požiūriu į pasaulį. Ji – mergina palytėta autizmo sindromo.

Pranciškonas brolis Benediktas Jurčys autizmo spektro sutrikimų turinčius vaikus globoja jau ne vieną dešimtmetį.

„Autistai mato širdimi. Aš tai vadinu nušvitimu: tai – nušvitę žmonės“, – pasakoja brolis Benediktas.

Duota labai daug

Kodėl parodant Džuljetos unikalumą pasirinktas būtent autizmo sindromas?

„Manau, kad autistai jausmų srityje išskirtiniai. Jie tarsi turi tiesioginį ryšį su kosmosu. Ar atkreipėte dėmesį kaip autistai į jus žiūri? Atrodo, kad jie mato žmones kiaurai. Jie ypatingai jautrūs. Tai žmonės, kurie tarsi fiziškai negali sumeluoti. Tai išskirtinės savybės, sutinkate? Autistams tarsi kažko ir trūktų, bet kartu ir duota labai daug. Šie žmonės yra tapę daugybės filmų, kuriais aš žaviuosi, herojais. Kaip „Lietaus žmogus“, „Forestas Gampas“, net serialas „Geras daktaras“ apie jauną gydytoją autistą, kuris net jei susiduria su sunkumais, tačiau turi išskirtinumą – gali diagnozuoti ligą dėka savo jautrumo“, – pasakoja K. Simonovas.

Anot choreografo, Džuljeta bus vaizduojama kaip jauna mergina su autizmo spektro sutrikimu, bet tai netaps spektaklio ašimi.

„Į Džuljetos išskirtinumą žiūriu tarsi į brangakmenį. Ir visos galimos to pateikimo priemonės man atrodo netinkamos. Nenoriu nieko įžeisti. Tiesiog jautri, savimi nepasitikinti Džuljeta. Man labiau norisi parodyti kaip Džuljeta nepritampa prie visuomenės. Manau, kad valstybės turi užtikrinti, o mes turime pasistengti, kad jokie išskirtinumų turintys žmonės visuomenėje nesijaustų „kitokiais“. Autizmas – Džuljetos išskirtinumas, kaip charakterio savybė. Ir šis išskirtinumas daugiau svarbus Džuljetos tėvams nei jai pačiai. Ji nežino, kad ji – išskirtinė. Autistai juk nesupranta, kad jie kitokie. Ir kas nusprendė kokie mes turime būti? Mes nežinome, kaip jie mus supranta, kaip mato pasaulį. Galime tik įsivaizduoti“, – spektaklio koncepciją nusako K. Simonovas.

Jausti širdimi

Pranciškonas brolis Benediktas Jurčys pasakoja apie tai ko žmonės baiminasi ir kodėl mums kartais sunku priimti žmonių kitoniškumą.

„Žmonės „nebeturi“ laiko ir vengia to, ko nepažįsta, nežino. Patenkame į neformalų pasaulį ir jame sutrinkame. Mes esame neurotipiški žmonės, o autistai – išskirtiniai savo neuro įvairove. Autizmo sindromas – labai platus, tad apie šiuos žmones negali vienareikšmiškai kalbėti. Kiekvienas skirtingas. Dviejų vienodų asmenybių nebūna, o autistai – dar labiau išskirtiniai. Jei kalbame apie penkis klasikinius pojūčius: rega, klausa, lytėjimas, skonis, uoslė, kurie pas autistus ypatingai išvystyti, tai jie turi ir šeštąjį. Šis pojūtis išskirtinis – tai gebėjimas jausti ar matyti širdimi. Labai gražiai tą nusako Antuano de Sen Egziuperi Mažasis princas sakantis, kad matyti galima tik širdimi. Autistai mato širdimi. Aš tai vadinu nušvitimu: tai nušvitę žmonės. Juos sutinkame teatro ir kino scenoje, tarp profesionalių baleto šokėjų, dainininkų, kompozitorių. Kas nusprendė, kad šis pasaulis mūsų, t. y. sveikųjų? Esu tikras, kad ateitis priklauso autistams. Šiuolaikinis žmogus nebeturi laiko ilgam nuosekliam darbui, bet randame laiko betiksliam socialinių tinklų sekimui. Autistai dalyko esmę pagauna greičiau nei tradicinis žmogus. Draugauju su keliais jau suaugusiais autistais. Tarkim, vyksta paskaitos, diskusijos. Jie nekalba, bet viską fiksuoja, girdi. Ir vakare, mano nuostabai, parašo tokias gilias žinutes su savo pamąstymais, kad pasijaučiu prieš juos itin ribotas ir su jų turiniu šimtu procentų sutinku“, – sako brolis Benediktas.

Anot pranciškonų vienuolio, autistų būna įvairių: agresyvių, poetiškų, dainuojančių...

„Visas spektras nuo 0 iki 360 laipsnių. Mūsų bendruomenėje yra vaikinas autistas, kuris pradėjo mokytis skambinti fortepijonu. Mano nuspausto klavišo skambesys visiškai kitoks negu jo. Mūsų vaikinui natos yra gyvos! Arba šokis. Jis neegzistuoja, kol nėra šokėjo. Tarp geriausių pasaulio šokėjų – yra ir autistų. Mano galva, jie geriausiai perteikia šokį, nes jiems tai gyva. Kalbėti apie austistiško jaunuolio meilę nėra paprasta. Ji yra, bet mums – nesuvokiama, tikrai čia mūsų proto negana, turime jaust, kaip ir jie – širdimi. Žodžių jiems nereikia. Pagarsinti ar įvardinti savo mylimą objektą svarbu mums. Jiems – ne. Autisto meilė – jausmas žydintis viduje“, – sako brolis Benediktas.

Autentiškai mylėti

Pasak brolio Benedikto, jei autistai tampa agresyvūs, kaltę turi prisiimti visuomenė: „Lietuva autizmo kelyje vis dar pradžiamokslė ar net savamokslė, nes daugelį akivaizdžių tiesų mums vis dar sunku suvokti. Įsivaizduokite, jei autistas auga šeimoje, kur tėvai tikisi, kad „tai praeis“ ir po 5–6 metų ims kalbėti. To neįvyksta, nes tėvai neįdeda didelių pastangų. Liūdna, jeigu vieną dieną nutrūksta santykis tarp vaiko ir tėvų. Apskritai užauginti žmogų nėra paprasta, o jeigu tai autistiškas vaikas? Tėvams reikalinga visapusiška pagalba, kad nepradėtų vaiko slėpti nuo visuomenės. Šiandien aš esu jų pusėje, stengiuosi jiems pagelbėti, integruoti į Vilties miesto bendruomenę, kartu su jais augti. Apgriuvęs mūsų lietuviškas mentalitetas. Ir santykiai tarp žmonių apgriuvę. Mums reikia įvairių jausmų injekcijos. Labiausiai kultūrinės, galinčios pamaitinti mūsų dvasinį kūną. Muzika nerašoma tam, kad klausytum. Turi tapti jos atlikėju. Šokis nešokamas tik tam, kad žiūrėtum. Tu turi dalyvauti šokyje. Režisieriaus pareiga įtraukti žiūrovus bei leisti jiems pasijusti spektaklio dalyviais širdimi. Spektakliai – mūsų gyvenimas.“

„Ką aš galvoju apie meilę? Mokiniai mokyklose mokosi ne to, ko labiausiai reikia: vietoje to, kad analizuotų dėmesio vertus kūrinius, išgyventų meilę savo viduje, daugiau dėmesio skiriama pasiruošimui fizinei meilei – seksui. Jei aš savyje nekursiu emocijos – nesugebėsiu autentiškai mylėti. Daugiau dėmesio skirkime meilės emocijai: pasakokime jaunimui kaip gražu įsimylėjus nueiti pasigrožėti besileidžiančia saule ir išgyventi gražiausius jausmus. Auginkime gražias emocijas!“, – siūlo brolis Benediktas.

Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras ruošiasi Sergejaus Prokofjevo šokio spektaklio „Romeo ir Džuljeta“, statomam pagal to paties pavadinimo Williamo Shakespeare'o kūrinį, premjerai. Žiūrovai Žvejų rūmuose ją išvys rugsėjo 17, 18, 19 dienomis.

Meninę spektaklio koncepciją kuria tarptautinė statytojų komanda: baletmeisteris Kirilas Simonovas (Rusija), muzikos vadovas Robertas Šervenikas, scenografė ir kostiumų dailininkė Jekaterina Zlaja (Rusija), šviesų dailininkas Andrius Stasiulis ir vaizdo projekcijų autorius Linartas Urniežis.