Mano Gargždai



Deimantė Venckutė: supratau, kad visame šiame neapykantos pilname triukšme nebegalima tylėti

Įvertinkite šį įrašą
(10 balsai)
Deimantė Venckutė. Asm. archyvo nuotr. Deimantė Venckutė. Asm. archyvo nuotr.

Gargždiškė Deimantė Venckutė dalinasi mintimis apie šių dienų pykčio persmelktą aplinką.

 

Kas Jus puola?

Dar būdama paauglė, supratau kelis, itin požiūrį pakeitusius faktus:

Pirmasis – pasaulyje egzistuoja dviejų tipų žmonės – laimingi, ir nelaimingi.

Ir tai visai nereiškia, kad laimingiems viskas sekasi, ar atvirkščiai. Laimingi žmonės ieško sprendimų. Nelaimingi, viskuo kaltina kitus – artimuosius, aplinką ir aplinkybes, valdžią, ir šiaip – jie niekada patys – visada tampa aplinkybių aukomis. Laimingi pargriūva, pasikeikia, nusišluosto dulkes, jei reikia – atsiprašo ir toliau gyvena savo gyvenimus.

Ir visi tie gyvenimai skirtingi.

Ir kitas faktas – niekas nieko neprivalo. Neprivalo tavęs mylėti, suprasti, užjausti, palaikyti, daryti paslaugas. Niekas neprivalo su tavimi būti, sudaryti tau salygas, ar kažkaip kitaip daryti tau gerą ar blogą, net ir tuomet, kai tikiesi, jog kažkas tau skoloje, nes tu juos mylėjai, buvai geras, darei paslaugas ar atvirkščiai.

Ir šitam principui veikiant, kad ir koks „nepatogus“ jis gali pasirodyti, ateina išsilaisvinimas – tu taip pat niekam nieko neprivalai. Ir tuomet susikūrusi terpė įkvepia – mylėti ir būti mylimam, klausytis ir būti išgirstam, priimti ir būti priimtam, užjausti, suprasti, padėti tampa pasirinkimu, kuris neturi „skolos“ ir „privalomumo“ šleifo.

Apie ką aš? Karantinas į paviršių ištraukė daug nelaimingų žmonių. Ir nors mes neprivalome, bet galime pasirinkti – netylėti. Stabdyti patyčias. Nemeilę. Neapykantą. Propagandą. Kantriai kalbėti, pabandyti paaiškinti, pabandyti nuraminti, parodyti, kad niekas nepuola. O kartais ir susilaikyti nuo „pasidalinimų“, komentarų viešoje aplikoje, nuomonės, kurios niekas neprašė.

Nes kad ir kaip norėtųsi, į šaukimus, skatinimus „šaudyti bent po vieną į metus“ atsakyti tuo pačiu, yra aišku, kad taip negalima, ir tuomet renkamės tylą. Susilaikymą.

Ir atrodo, kad politiniai sprendimai skaldo, nes atsiradęs triukšmas tų, kurie atsistoję ant taburetės rėkia, dažnai nustelbia darbus tų, kurie darbais, o ne žodžiais kuria pokytį.

Palinkėkime vieni kitiems ramybės. Esame kartų susiskirstyme, kai jauniausi tampa globalūs, palaikantys, ir maloniai apatiški individualistai. Ir tie, kurių paskutinė prasmė gyvenime yra šaukti, ką pavyko įkišus nosį į kitų apatinius atrasti. Tie, kurie gaudavo butus su talonais, kur visi vienodai uždirbdavo, kur nebuvo sekso, neįgaliųjų, ir dar – ir vogė visi draugiškai, nes kas visų – tas ir mano.

Jūs už tradicinę šeimą? Valio! Bet tai yra Jūsų nuomonė, ir Jūsų asmeninis pasirinkimas – kitos šeimos, negali būti veikiamos Jūsų nuomonės. Norisi priminti, kad Jūsų tradicinėse šeimose irgi gimsta homoseksualūs vaikai. Ir Jūsų šeima išugdė Jus, taip kaip Jūs išugdėte jaunają kartą. Šeimos gynėjai, tai, kad galite užsiimti reprodukcija, pvz., kaip gali ir negerb. P. Gražulis, nepadaro Jūsų aukščiau išgyvenimo grandinėje. Tai nereiškia, kad jūs galite mylėti stipriau, suprasti geriau, ar laikyti save aukščiau už kitus. Dažnu atveju, tai būna žmonės, kuriems be galo rūpi: tai kada vaikai? Kada antras? Kada trečias? Oi, kiek šitie gimdyti gali? Tie, kuriems rūpi, kas su kuo miega, kas su kuo gyvena, kas kiek uždirba, ir kiek dirba. Ir visada, visada tikėjau – žmogus yra kaip indas su vandeniu. Jį užkliuvus, jis visada skleidžia tai, kas jo viduje.

Ir visas tas pyktis, neapykanta, noras kažką ginti ar kaltinti yra apie jus pačius. Jei jus kažkieno meilė puola, vadinasi puolate patys save. Nes niekada, niekada nesunaikinsi to, kas tikra.

Mano nuomone, močiutė, auginanti anūką viena, yra šeima. Vienišos mamos ir tėčiai irgi yra šeima. Pora žmonių, kurie nusprendė išugdyti asmenybę, irgi yra šeima. Pora, kuri nusprendžia neturėti arba negali turėti vaikų taip pat yra šeima.

Ir taip – neteisybės bus visada, niekada negyvensime tobuloje aplinkoje, kur nebūtų ligų, liūdesio, netekčių ar konfliktų. Nelaimingi žmonės visuomet mato nelygybę, neteisybę, nes jiems atrodo, kad jiems visi privalo kažką duoti.

Bet niekas jiems nieko neprivalo! Jūs neprivalote aiškintis, kodėl neturite vaikų, kokia jūsų orientacija, ar ką jūs mylite.

Matote neteisybę? Tai kodėl tuomet nedirbote, nesimokėte ir nesiekėte pakankamai stipriai, kad Jūs galėtumėte būti sprendimų priėmėjai? Aplinka kalta? Turite laiko dar dabar – eikite savanoriauti. Surinkite šiukšles, sutvarkykite namus, pasirūpinkite aplinkiniais. Kartais, kad pamatytumėte šviesą, reikia tik pasukti SAVO galvą į kitą pusę. Būti pokyčiu, kurį nori matyti visuomenėje. Dirbti dėl gėrio, o ne kritikuoti blogį.

Ir dabar klausimas diskusijai: bet taip nuoširdžiai, be jokių populistinių demagogijų: kodėl norisi kritikuoti? Iš kur kyla tas pyktis, nepasitenkinimas? Kas jus puola? Kodėl taip jaučiatės?

Man nuoširdžiai rūpi, iš kur tiek pykčio ir gal net pavydo?

Kodėl neskiriate to laiko, kurį skiriate pykdami, pvz.: gėlių sodinimui? Vaikų ligoninėse lankymui? Pokalbiams su senoliais? Kokybiškam laikui su šeima? Šuniukų vedžiojimui? Knygų skaitymui? Savanorystei?

Ačiū tiems, kurie šį mano, jau labai ilgą laiką galvoje virusį minčių kratinį, perskaitė iki galo. Žinote, jog niekada nerašau tokių pranešimų, bet supratau, kad visame šiame neapykantos pilname triukšme nebegalima tylėti. Lietuvoje vietos užtenka visiems – tik turime parodyti, jog tie, garsiai šaukiantys, dar nėra tauta. Apkabinu visus, kam šiame kare darosi sunku. Jūs esate ne ką mažiau verti, ir tikrai ne vieni.

 

Tai yra asmeninė autorės nuomonė.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 228 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,