Mano Gargždai



Kartais angelai nusileidžia ant žemės arba vieno talismano istorija

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Monikos Vasylienės nuotr. Monikos Vasylienės nuotr.

Pandemijos erelis ne vieną iš mūsų savo tvirtais sparnais laikydamas užstoja saulę ir trukdo tikėti rytojumi, tvirtu pagrindu po kojomis. Kartais atrodo, kad jis neša taip toli nežinomon šalin. Atrodo visą amžinybę trunkantys draudimai pandemijos tamsiam ereliui leidžia mus vis toliau nešti. O kur? Tik jis žino.

 

Vieno iš to skrydžio dienų žvarbią žiemą išėjau pramankštinti gidiškas kojas. Kur eiti? Ech. Kur akys veda. Gi nieko nebeišrasi. Ir bac prieš mane išdygo didelis tvirtovės bokštas, na o jame šypsosi baltapūkis jo statytojas. Klausiu: „kaimynėli, o ką statai? Pilį ar tvirtovę?“ . Ilgai neteko inžinieriui svarstyti: „tvirtovę ir ginsiu mūsų namą“. Šis šviesos kamuolėlis kiekvieną dieną aiškiai išguldydavo informaciją apie nuveiktus darbus. Į patvorius pasitraukus žiemai kaimynėlio nebeteko matyti.

Ir štai vieną popietę ant suoliuko susidėjęs savo žaislus kaimynėlis įkūrė turgelį. Visas marketingas sukurtas. „Turgaus“ scena priminė filmą A. Žebriūno „Gražuolė“ filmo pradžią. Mažas-didelis 9 metų vyrukas galantiškai dėliojo parduotų prekių popieriukus, nuskridusius pavėjui pats parnešdavo, kad tik jo INGAI nereiktų... O Inga plasnojo savo auksiniais plaukais ir skleidė ramybę, kvietė užsukti į turgelį.

„Ar galiu nupirkti šią mašiną? Kiek ji kainuoja?“ „Mmm šita brangiausia. Ji kainuoja 25 centus. Bet va ši pigesnė.“ Padėkojau už norą padėti klientui: „Bet aš labai mėgstu raudoną spalvą. Man ji visada primena prisirpusią vasarą. Todėl sumokėsiu, kiek reikia.“ Džentelmeno akys nušvito taip, kad mano galvoje išsisklaidė visi pilkų atspalvių prisunkę debesys ir greit prisiminiau savo darbelius su tėveliais turguje. Prisiminiau ir savo pirmąjį uždarbėlį turbūt tokių pačių metų. Delniuko dydžio mažytes verbas pyniau ir pardavinėjau Gargždų šventoriuje. Šalia brandžios meistrės pardavinėjo poniškas verbas. Lūpą nespėjau nuleisti kaip mano pirmosios dingo maldininkų rankose.

Mano baltapūkių kaimynėlių (broliukui ir sesutei) džiaugsmui sekėsi puikiai. O kaip galima tuo suabejoti jei į tokį kiek tiesmuką suaugusios tetos klausimą pasipila argumentų kruša. Ištraukia iš dėžutės krūvą popieriukų su parduotų prekių pavadinimais ir sumomis, o atsisveikinant mažos pardavėjų rankutės apsiveja mano juosmenį.... Juk aš nieko nepadariau...Nieko.... Tik padiskutavome apie prekybos, tvirtovių statymo ir gynimo plonybes...Tik pasidalinau savo žiniomis...O Juk mažens stuksendavo mums į galvas „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“. O mano pečiai ir taip turi ką nešioti.

Jei pamatysite broliuką su sesute, kurie pardavinėja žaisliukus ir dar magaryčių prideda geros nuotaikos porciją – PRAŠAU NEPRAEIKITE! Jie yra vieni iš daugelio pavyzdžių, kad vaikystė egzistuoja ir už ANDROID ir IPHONE ribų... Ir dar yra tokių tėvelių, kurie į pasaulį paleidžia tokius besparnius angelus!

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 225 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,