1 500 kilometrų per 35 dienas pėsčiomis žygiuojant kuo arčiau Lietuvos valstybinės sienos – tokios šiemet buvo Lietuvos policijos mokyklos Profesinių įgūdžių valdybos vyriausiojo specialisto Irmanto Janušausko atostogos.

Įvairiuose žygiuose Irmantas aktyviai dalyvauja daugiau kaip 10 metų ir ne tik Lietuvoje – dukart žygiavo ir Ispanijoje šv. Jokūbo keliu. Čia neįveikta liko apie 200 kilometrų. Prasidėjusi COVID-19 pandemija, pasak Irmanto, keliones į užsienį pristabdė, o atostogų norėjosi aktyvių.

Žygeivis nėra praleidęs ir nė vieno Lietuvos policijos organizuojamo žygio „Pažink Lietuvą keliaudamas“ – greičiausiai jie ir padarė didžiausią įtaką sprendimui pėsčiomis apeiti bene mažiausiai tyrinėtą maršrutą – Lietuvos kontūrą kuo arčiau valstybinės sienos.

Į kuprinę susikrovęs būtiniausius daiktus – palapinę, miegmaišį, porą porų batų, vandens ir kt. – viso apie 12–14 kilogramų, iš Klaipėdos išžygiavo Šilutės link.

„Pirmosios dienos buvo labai sunkios – karšta, kojas batai nutrynė – tikrai buvo kilę minčių, kol susisiekimas geras, sėsti į autobusą ir važiuoti namo. Tačiau – organizmas adaptavosi, labai padėjo palaikymas socialiniuose tinkluose, džiugino aplankyti gyvai atvažiuojantys draugai, maloniai nustebino kolegų iš Skuodo r. ar Pasvalio r. policijos vizitas. Be to, žygis sekėsi labai sklandžiai – nekilo jokių sveikatos problemų, jokių incidentų – net šunys nė karto neužpuolė – todėl, pavyko įveikti visą maršrutą“, – žygio įspūdžiai dalijasi Irmantas.

Į nors ir kilometru nuo maršruto nutolusius lankytinus objektus žygeivis dažniausiai nesukdavo – spaudė laikas, o ir kojos vakare labai pajausdavo papildomą atstumą. Aplankytos Norviliškių ir Medininkų pilys, Žagarės miestelis, ar Biržų giria paliko didelį įspūdį.

Viešbučiuose, ar kaimo turizmo sodybose, nakvojo vos keletą kartą – kai prireikdavo įkrauti telefono, kitų įrenginių baterijas ar išsiskalbti drabužių. Dažniausiai įsikurdavo palapinėje, kur nors miške, ežero, ar upės pakrantėje, bet teko miegoti ir miestelių centre, palapinę pasistačius aikštėje tarp gėlynų.

Maisto, arba papildomų kilogramų ant pečių, stengėsi nesinešti – didesniuose miestuose pavalgydavo kavinėse, kaimų parduotuvėse moterys ką nors pašildydavo mikrobangų krosnelėse. Tačiau buvo ir tokių atvejų, kad pagal internete pateikiamą informaciją, parduotuvė kokiame nors kaime turi veikti, o atėjus paaiškėja, kad ji jau pora metų uždaryta ir maisto įsigyti nėra kur.

„Svarbiausia buvo visada turėti vandens, kurio išgėriau tikrai labai daug. Buvo vietų, pavyzdžiui ties siena su Lenkija, kur žygiuodamas gerą pusdienį nepamatai nė vienos sodybos, nesutinki nė vieno žmogaus – tokiose vietose tikrai nesinorėjo, kad pasidarytų bloga, ar dar kažkas nutiktų“, – įspūdžiais dalijasi Irmantas Janušauskas.

Vos prieš savaitę žygį aplink šalį baigęs Lietuvos policijos mokyklos atstovas sako planų ateičiai dar nekuriantis – nori atgauti jėgas, pasimėgauti patirtais įspūdžiais ir, pasak jo, civilizacijos teikiamais malonumais – tokiais kaip dušas, ar miegas patogioje lovoje, nekovojant su uodais, ar kitais įkyriais vabzdžiais.