Mano Gargždai



Metų mokytojas: smagu žinoti, kad kasdien prieš tave žmonės, kurie kažkuo taps ir būti to tapsmo dalimi

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Metų mokytojo apdovanojimo R. Rimkevičius nesureikšmina. Asm. archyvo nuotr. Metų mokytojo apdovanojimo R. Rimkevičius nesureikšmina. Asm. archyvo nuotr.

„Žinoma, visada malonu būti pastebėtam, įvertintam, pagerbtam. Tačiau tai labiau įvertinimas už praeities nuopelnus, o praeitis ir yra praeitis, norisi gyventi dabar ir galvoti apie ateitį. Dabar mokomiems mokiniams juk nelabai svarbu, kad prieš tai mokyti mokiniai gerai išlaikė egzaminus ir laimėjo olimpiadas. Jie galvoja apie savo olimpus ir everestus, tad su jais, kaip šerpui, reikia leistis į naujas keliones, eiti žinomais ir nežinomais keliais“, – sako šių metų Klaipėdos rajono savivaldybės Bronislavos Aldonos Gedvilaitės-Treijos 1000 eurų premijos laureatas – Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos fizikos mokytojas Romanas Rimkevičius. Apie savo profesinio kelio pasirinkimą, mokytojavimo džiaugsmus ir iššūkius bei švietimo problemas – jau daugiau nei dešimtmetį šioje gimnazijoje dirbančio pedagogo interviu.

 

Papasakokite, kaip pasirinkote tokį profesinį kelią? Kokias studijas baigėte?

Kaip tapau mokytoju? Ko gero, kaip ir daugelis mokytojų – ganėtinai atsitiktinai. Nors mokytojo profesijai visada jaučiau pagarbą, bet į Šiaulių pedagoginį institutą stojau tikėdamasis tapti ekonomistu, studijuoti matematiką-ekonomiką. Tik studijų programa buvo sudaryta taip, kad pirmus dvejus metus reikėjo mokytis kartu fizikams, matematikams, informatikams ir ekonomistams.

O po dviejų metų, gal dėl besikuriančio universiteto biurokratinių-administracinių peripetijų, ekonomikos studijų neliko, tad teko apsispręsti ir tęsti mokslus fizikos-matematikos srityje. Po bakalauro studijų pradėjau dirbti mokytoju ir mokytis fizikos magistrantūroje, kurią sėkmingai baigiau.

Nors ir ekonomikos neapleidau, buvau ir ekonomikos mokytojas, o ekonomikos magistrantūros studijas esu tik sustabdęs, nes joms reikia laiko ir nesinori vien turėti diplomą. Norisi kokybiškų studijų, juk tai – investicija į save.

 

Iš kur esate kilęs?

Esu kilęs iš Šiaurės Lietuvos, kur kažkada buvo Žiemgala, tad Gargžduose ir apskritai Vakarų Lietuvoje vis dar atrandu daug naujų lankytinų vietų, sutinku įdomių žmonių.

 

Kur teko dirbti mokytoju? Kiek metų mokytojaujate? Kiek laiko dirbate „Vaivorykštės“ gimnazijoje?

Paradoksalu, bet mokytoju pradėjau dirbti dar studentiškos praktikos metu, kai reikėjo pavaduoti susirgusią matematikos mokytoją. Tai buvo kitokia pedagoginė praktika, nes teko ruoštis ne 1–2 pamokoms per savaitę, kaip kitiems, o vesti pamokas nuo ryto iki vakaro. Tikiuosi mokinių nenuvyliau, tikrai nenusivyliau ir neturėjau laiko išsigąsti mokytojo profesijos.

„Iš tikrųjų“ pradėjau dirbti 1998 metais, pirmuosius du mokytojavimo metus dar derindamas su magistrantūros studijomis Šiaulių universitete. Atvykęs gyventi į Gargždus pradėjau dirbti „Vaivorykštės“ gimnazijoje ir jau daugiau negu dešimt metų esu čia – vienoje geriausių Lietuvos mokyklų. Džiaugiuosi būdamas jos dalimi.

 

Kas labiausiai žavi šiame darbe?

Ko gero, galimybė būti su jaunais žmonėmis ir tarp jaunų žmonių. Suprasti jaunimą ir tarsi sulėtinti laiką, tuo pat metu įsipareigojant nuolat ieškoti, domėtis naujovėmis, tobulėti.

Juk kaip „Alisa stebuklų šalyje“ sakė vienas personažas – net norint stovėti vietoje reikia nuolat bėgti į priekį. Smagu žinoti, kad kasdien prieš tave žmonės, kurie kažkuo taps ir būti to tapsmo dalimi. Kada nors tie dabartiniai mokiniai taps pirmaisiais mokytojais savo vaikams ir turės atsakyti į jų keliamus klausimus. Norėtųsi, kad atsakytų kompetentingai. Ko gero, taip ir yra kuriama ateitis.

 

Kokių sunkumų iškyla?

Manau, didžiausiu sunkumu, kaip ir daugeliui, yra nuolatinis laiko stygius. Didėjant darbo tempui ir krūviui, dažnai nebesuspėjame įsigilinti, kiek galbūt reikėtų, pasirengti, kaip norėtųsi, išpildyti, kaip įsivaizduojame.

Žinoma, trūksta šiuolaikinių (visų pirma skaitmeninių) mokymosi priemonių, vadovėlių, uždavinynų. Sunkumai įgyvendinant nuotolinį mokymą šias problemas labai išryškino. Tiesiog nėra, kas tas priemones parengia. Visi švietimo sistemoje dirbantys yra įtraukti į kasdieninių veiklų sūkurį ir paprasčiausiai trūksta laiko pasižiūrėti į tolimesnę ateitį. Dažniausiai tenka patiems ieškotis išeičių, kaip kas gali.

 

Kaip sekėsi darbas nuotoliniu būdu?

Turbūt nedaug rastume žmonių, kurie darbą nuotoliniu būdu įvardintų, kaip patį sėkmingiausią karjeros etapą ar efektyviausią mokymosi organizavimo būdą. Bent jau tarp gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojų.

Uždavinių sprendimas, bandymai ir eksperimentai, laboratoriniai darbai bei daugelis kitų veiklų reikalauja būti klasėje ir turėti įrangą. Pažiūrėjau į tai, kaip į iššūkį ir įdomią bei vertingą patirtį, nes pats nuolat akcentuoju, kad fizika yra visur ir visada, tik reikia mokytis ją pastebėti ir atpažinti. Todėl teko pagalvoti, kaip laboratorinę įrangą pakeisti besikarantinuojančiųjų namuose esančiomis priemonėmis.

Sunkiau buvo pirmojo karantino metu, kai nebuvo laiko pasirengti. Antrasis nuotolinio darbo etapas, manau, buvo sėkmingesnis. Galbūt labiausiai jį išbalansavo neapibrėžtumas ir neužtikrintumas – grįšime į klases ar ne, kada, kiek, kaip, kas ir pan. O šiaip nuotolinio mokymo įtraukimas į mokymosi organizavimą neabejotinai yra galimybė ir perspektyva.

 

Kas padeda sudominti šiuolaikinius vaikus? Įtraukti į pamokas?

Vaikai visada yra šiuolaikiški. Nors jie kasmet keičiasi, tačiau išlieka vienas dalykas – visi jie yra smalsūs ir ateina su viskuo, kas būdinga paauglystei. Tiesiog reikia patiems mokytojams būti, kiek įmanoma, šiuolaikiškiems ir su vaikais kalbėtis jiems suprantama kalba, kalbėtis apie jiems aktualius ir įdomius dalykus.

Kaip įtraukti į pamokas? Tikrai nėra algoritmo. Kiekviena klasė, kiekvienas vaikas, kiekviena pamoka yra kitokia, tad reikia derintis. Tiesiog noriu, kad pamokoje gerai jaustųsi ir mokiniai, ir aš pats, kad eitume į bendrą tikslą – visiems išgyventi sėkmę ir jausti mokymosi-pažinimo džiaugsmą.

 

Kokiu mokytoju siekiate būti?

Visų pirma, siekiu išlikti savimi. Idealių ir tobulų nebūna, nes esame žmonės. Kaip nėra algoritmo, kaip užauginti genijų, taip turbūt nėra ir idealaus mokytojo kriterijų. Tai situacijų ir aplinkybių visuma, kuri lemia, kad kažkoks žmogus, kažkokiu laiku, kažkokioje vietoje pasiekia tai, ko dėl kažkokių priežasčių nepadaro kiti.

Siekiu profesionalumo ir žmogiškumo dermės, būti reikliu sau ir kitiems.

 

Kaip Jus kaip mokytoją apibūdina vaikai? Kokių gražiausių ar įdomiausių atsiliepimų apie save esate girdėjęs?

Kaip apibūdina mokiniai? Ko gero geriau reikėtų klausti jų pačių. Naivu būtų tikėtis, kad visi apibūdina tik teigiamai. Manau, daugeliui yra tekę skaityti pincetas.lt, tad lengva įsitikinti, jog vieni tą patį gydytoją liaupsina, o kiti piktinasi. Manau, kažką panašaus parodytų ir mokytojų „pincetas“.

Geriausias „atsiliepimas“ yra tada, kai mokiniai įsitraukia į veiklą ir nepastebi, kaip praėjo ir pasibaigė pamoka, neskuba išeiti iš klasės ir pasako „ačiū“ ne formaliai, o žmogiškai. Kai supranti, kad tas „ačiū“ yra dėl to, kad asmenybė perėjo į kitą kokybę – žmogus kažką suprato ir išmoko, kažką atrado ar suvokė, kad užaugo.

 

Pagrindinės, Jūsų nuomone, švietimo sistemos problemos?

Švietimo sistemoje daug problemų ir metų metais susikaupusių, ir dar tik rodančių pirmuosius ženklus. Keičiantis valdžioms matome, kad problemos, kurių ateinama spręsti, iš esmės tos pačios. Kaip ir pažadai, kurių iš pradžių pridalijama, o po to išsižadama.

Jeigu prieš gerus dešimt metų kalba ėjo apie tai, kad efektyviam mokymui reikia modernių priemonių ir lėšų joms įsigyti bei sumokėti mokytojams už jų darbą, tai dabar vien pinigais problemų jau nebeįmanoma išspręsti.

Paprasčiausiai pamažu nebelieka norinčių ir galinčių dirbti, mokytojų bendruomenė sparčiai sensta (mokytojų amžiaus vidurkis apie 53–55 metus) ir žmogiškųjų resursų rezervas jau yra labai ribotas. Nors rinktis pedagogikos studijas skatinama stipendijomis, bet sistemą paliekančiųjų skaičius tebėra daug didesnis nei norinčių į ją įsilieti.

Apmaudžiausia, kad neinvestuojant į dabar dirbančius mokytojus tikimasi su lyg tuštėjančiu automobilio degalų baku nuvažiuoti į degalinę, kur degalų gali ir nebūti. Juk tam, kad atsirastų profesionalumas, reikia šiek tiek padirbėti, o profesinių sąjungų skaičiavimais virš 100 milijonų eurų iš biudžeto skiriamų lėšų taip ir nepasiekia mokinių, nes už juos neorganizuojama arba nėra galimybių organizuoti veiklų.

Švietimo sistema dažnai atrodo tartum laivas su suplėšytomis burėmis, nežinantis, kuria kryptimi plaukti.

 

R. Rimkevičiui atsipalaiduoti padeda jūra. Asm. archyvo nuotr.

 

 

Kokiais vaikų pasiekimais didžiuojatės? Koks geriausias atpildas už sunkų darbą?

Džiaugiuosi tuo, kad padėdamas išmokti kitiems, prasmingai leidžiu laiką, jaučiuosi reikalingas ir naudingas, galiu stebėti pokyčius, kurie vyksta šalyje ir pasaulyje, o kažkuria prasme – net daryti įtaką jiems. Juk per tuos metus susitikau daugybę žmonių, kurių klausiausi ir kuriems kalbėjau, šimtams abiturientų padėjau pasirengti fizikos egzaminui, padėjau mokiniams pasirengti ir sėkmingai dalyvauti olimpiadose, suprasti pasaulio, kuriame gyvename, dėsningumus, pasirinkti profesiją ir pasirengti jai.

Labiausiai didžiuojuosi savo mokiniais ir jų pasiekimais. Tai ir yra atpildas. Žinoma, visada yra dalelytė sėkmės, didelė dalis talento, bet tuo pat metu – didžiulis darbas ir begalinė kantrybė, užsibrėžto tikslo siekimas, kuris veda į aukštumas, formuoja žmogaus charakterį, ugdo asmenybę.

 

Ką Jums reiškia šis Metų mokytojo apdovanojimas?

Metų mokytojo apdovanojimo per daug nesureikšminu. Žinoma, visada malonu būti pastebėtam, įvertintam, pagerbtam. Tačiau tai labiau įvertinimas už praeities nuopelnus, o praeitis ir yra praeitis, norisi gyventi dabar ir galvoti apie ateitį. Dabar mokomiems mokiniams juk nelabai svarbu, kad prieš tai mokyti mokiniai gerai išlaikė egzaminus ir laimėjo olimpiadas. Jie galvoja apie savo olimpus ir everestus, tad su jais, kaip šerpui, reikia leistis į naujas keliones, eiti žinomais ir nežinomais keliais.

Tokie įvertinimai skiriami ne kiekvienam ir ne kasdien, todėl, be abejo, džiugina. Tai ne vieno žmogaus nuopelnas ir įvertinimas, tai įvertinimas visai organizacijai, todėl džiaugdamasis aš visų pirma dėkoju Klaipėdos rajonui, kuriame švietimas sulaukia dėmesio, „Vaivorykštės“ gimnazijai, kurioje ugdomi šaunūs mokiniai, jos buvusiems ir esamiems vadovams, nes jie lyg didelio laivo kapitonai, pasitiki, palaiko, paskatina.

Ačiū visiems kolegoms mokytojams (fizikos ir ne fizikos), nes mokytojo darbas yra komandinis ir pasakymas „vienas lauke ne karys“ mokytojui kuo puikiausiai tinka.

Mokydamas fizikos mokiniams nuolat kartoju, kad nėra brūkšnio, kad čia prasideda arba pasibaigia fizika, o čia prasideda kiti mokomieji dalykai. Taip ir pats suprantu, kad be gero kitų mokomųjų gamtos, tiksliųjų, socialinių, humanitarinių ir menų dalykų supratimo nebus gero fiziko. Reikia sinergijos, nes fizika yra mokslas apie viską. Tai gamtos filosofija.

Žinoma, šis apdovanojimas yra ir mokinių, kurie gausiai renkasi fizikos mokymąsi, aktyviai ir sėkmingai dalyvauja šalies ir tarptautinėse olimpiadose bei konkursuose, darbo įvertinimas. Labiausiai ačiū jiems!

 

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

Branginu laiką, kurį galiu leisti su artimaisiais namuose, gamtoje, sodyboje ar keliaudamas. Jiems visada jaučiuosi skolingas, kad negaliu skirti tiek laiko ir dėmesio, kiek norėčiau ir turėčiau.

Atsipalaiduoju būdamas prie jūros, sodyboje, prižiūrėdamas bites ir žirgą Hefaistą.

 

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 209 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,