Animatorė Ema Čėsnaitė, savo renginių vaikams organizavimo veiklą pavadinusi „Vabaliuku“, ją vykdo trečius metus. Ji neslepia, kad šventės metu tenka atiduoti save visą, tačiau po jos užplūsta ir magiškas jausmas, kad pavyko prisibelsti į vaikų širdis.

Kas paskatino dirbti animatore?

Mokydamasi mokykloje, lankiau teatro būrelį ir visi persirenginėjimai, personažų kūrimas, įsikūnijimai man labai patiko. Be to, visada norėjau dirbti su vaikais. Ir antroji pusė, jei dvejodavau, ar galėčiau vykdyti tokią veiklą, mane drąsindavo: „Tiesiog tu sutverta dalyvauti vaikų šventėse, kitokio darbo dirbti negali.“

Kuo išskirtinis renginių vaikams organizatoriaus darbas?

Negali per daug planuoti į priekį ir elgtis spontaniškai. Visas tavo laikas yra griežtai sustyguotas. Pavyzdžiui, ištinka įvairių gyvenimiškų situacijų ir klientai atsisako švenčių. Ir tada iškart turi galvoti – ką dabar daryti, gal kas nors norėjo tą dieną užsisakyti personažą...

Taip pat darbas reikalauja gerų komunikacinių gebėjimų. Turi mokėti prieiti ir užmegzti ryšį su kiekvienu vaiku, ne tik su jubiliatu. O šventėje dažnai būna 10–15 vaikų. Tad tas visų renginio dalyvių įtraukimas į veiklas man prilygsta magijai.

Mano vedamose šventėse niekada nebūna, kad koks vaikas būtų paliktas vaikštinėti vienas. Aš kaip ta višta su viščiukais – kviečiu visus, kad ateitų į būrį (juokiasi).

Kokios savybės yra svarbios animatoriui?

Vienas iš svarbiausių dalykų – būti empatiškam. Jeigu vaikas ateina pas tave, o ne pas tėvus, verkdamas, nes užsigavo bežaisdamas, turi mokėti jį paguosti. Juo labiau, kad kai personažas jį apkabina, tai ir skausmas greitai praeina (šypsosi).

Be to, reikia mokėti tvarkytis su savo emocijomis. Animatorius turi būti toks žmogus, kuris, įėjęs į gimtadienio erdvę, iškart pripildo ją džiaugsmo, o savo rūpesčius palieka už durų. Negalima vaikams rodyti savo liūdesio, nepasitenkinimo, nes jie tai labai greitai pajaučia. Nesvarbu, kad tau diena klostosi prastai – grįžęs namo galėsi paverkti.

Kaip sekasi sugalvoti personažus pasirodymams?

Mano pats pirmasis personažas buvo Bitė Maja. Pamenu, gavau prašymą klasės draugo broliui pravesti gimtadienio šventę ir jie pageidavo būtent šio veikėjo. Tik nebuvo paprasta gauti jo kostiumą. Gerai, kad turiu auksarankę mamą, kuri pasakė jį pasiūsianti – bitės galvą ir suknelę, – o man liepė rūpintis renginio scenarijumi.

Šiuo metu įkvėpimo semiuosi iš interneto. Nuolat stebiu, kokie nauji filmukai išleidžiami, nes tada būtent jų personažų vaikai nori gimtadieniams. Taip pat pastebėjau, kad jeigu prekybos centruose pasirodo žaislai, sukurti pagal animacinius filmukus, galima daryti išvadą, kad visus metus tie herojai bus populiarūs.

Asm. archyvo nuotr.

Ar visada pavyksta vaikus įtraukti į vykdomas veiklas?

Nenoriu prisišnekėti, bet mano šventėje niekada nėra buvę, kad vaikai nedalyvautų. Tiesiog koreguoji situaciją pagal poreikį.

Pavyzdžiui, jei vaikas bijo, paprašau, kad tėveliai kartu dalyvautų užsiėmime, bent tol, kol jis apsipras. Kai vaikas pamato, kad personažas yra geras ir nieko jam blogo nepadarys, ir patys paprašo, kad tėveliai išeitų.

Kartais tėvai užsisako personažą tam, kad patys rengdami sau šventę, turėtų kuo užimti mažuosius. Tada vaikų amžius būna mišrus. Tačiau ir tada sukiesi iš situacijos ir deriniesi prie vaikų. Jeigu vyresnieji nori žaisti judrų žaidimą, tai mažiesiems duodi papiešti.

Taip pat man būna labai džiugu, kai vaikai yra įvairaus amžiaus, bet yra giminaičiai, ir žaidimų metu pavyksta padaryti, kad vyresnieji padėtų mažesniesiems. Tada jaučiu tarsi padedu jiems stiprinti tarpusavio ryšį.

O kas sudomina šiuolaikinius vaikus?

Nors dabartinė karta labai mėgsta išmaniąsias technologijas, savo renginiuose jų nenaudoju. Visgi vaikai susirinko žaisti ir bendrauti. O taip dažnai jų dėmesį prikaustantys socialiniai tinklai, žaidimų portalai neskatina gyvo bendravimo.

Mažiausiems vaikams dažniausiai užtenka, kad pas juos ateina jų mylimas personažas ir jau tai paperka jų širdis. Vyresniesiems kartais užtenka pasakyti, kad turi programėlę „TikTok“, ir tu – jau jų draugas.

Per savo renginius paprašau vaikų sustoti į ratuką ir pasakyti savo vardą, amžių bei mėgstamiausią žaidimą. Visi iškart pradeda šūkčioti, kad tuoj pat pasakys. Bet aš iškart pridedu: „Ne kompiuterinį, telefoninį ar planšetinį žaidimą.“ Ir tada vaikai nutyla, o jų akys nukrypsta į tėvus, kurie patys būna sutrikę, kad vaikams sunku įvardinti gyvus žaidimus.

Tad man labai patinka vaikams parodyti, kad smagių veiklų egzistuoja ne tik virtualioje erdvėje.

Kaip manote, kiek populiari animatorių veikla bus ateityje?

Manau, kad ji gyvuos ilgai. Juk nuo seno vaikus aplankydavo persirengėliai, ypač Kalėdų Seneliai ir Snieguolės. Galbūt ateityje žmones-animatorius pakeis robotai. Tačiau pati veikla liks.

Kas sukelia daugiausia vaikų šypsenų?

Vien tas faktas, kad pas vaiką atėjo jo mylimas personažas. Ir jis atėjo būtent pas jį, atvyko pažaisti ir pasveikinti su gimimo diena.

Vienąkart per vedamą šventę girdėjau, kaip viena mama sakė savo draugei, kad jos mergaitė šiandien net pietų miego nemiegojo, nes žinojo, kad pas ją atvažiuos princesė.

Kartais gali atrodyti, kad šiuolaikinių vaikų svajonės yra sunkiai įgyvendinamos. Tačiau dažnai užtenka tik pasveikinti, apsikabinti, suteikti vaikui dėmesio ir jo širdis jau prisipildo džiugesio.