Eidamas 85-uosius metus mirė Lietuvos aktorius Regimantas Adomaitis. Liūdną žinią Delfi patvirtino Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Regimantas Adomaitis (g. 1937 m. sausio 31 d. Šiauliuose) – Lietuvos kino ir teatro aktorius.

Vaikystėje gyveno Šimonių kaime Pasvalio raj., lankė Migonių pradžios mokyklą. Vėliau su tėvais persikėlė gyventi į Pasvalį. 1954m. sidabro medaliu baigė Pasvalio vidurinę, 1959 m. baigė Vilniaus universiteto fizikos – matematikos fakultetą, 1959–1962 m. studijavo Vilniaus konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), aktorinio meistriškumo katedroje.

1962–1963 m. dirbo Kapsuko dramos teatre, 1963–1967 m. Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre. Nuo 1967 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius.

V. Mainelytė: Adomaitis buvo vienas teatro ir kino mohikanų

Vaivai Mainelytei buvo sunku kalbėti, – išgirsta žinia, kad R. Adomaičio nebėra, tiesiog pritrenkė...

„Sunku kalbėti apie žmogų, kuris buvo visa teatro epocha, garsino Lietuvą ne tik aplinkinėse respublikose, bet ir visame pasaulyje. Gaila, kad buvo per anksti pamirštas, paliktas“, – apmaudavo ji.

Su pasakymu, kad kartu su R. Adomaičiu numirė visa epocha, V. Mainelytė sutiko.

„Visa mūsų teatro epocha... Henriko Vancevičiaus žydėjimo metas, garsioji Justino Marcinkevičiaus trilogija „Mindaugas“, „Katedra“, „Mažvydas“, kur jis vaidino... R. Adomaitis buvo vienas teatro ir kino mohikanų. O kaip žmogus – R. Adomaitis nuostabus, kaip partneris – didelis džentelmenas, visada su juo jauteisi saugiai... Didelė užuojauta teatro visuomenei, kuri atsimena jį, artimiesiems... Mums visiems, tiems, kurie prisimena ir žino R. Adomaitį. Tai tikrai didžiulė asmenybė“, – sakė aktorė.

R. Tuminas: norėjo naujosios istorijos šviesoje kalbėti skaudžią tiesą

Režisierius Rimas Tuminas negalėjo patikėti, kad R. Adomaitis iškeliavo į amžinybę – visai neseniai matėsi, buvo susiskambinę.

„O Dieve, Dieve... 85-eri, gražus amžius. Sunku buvo jam jau pakilti, paeiti, skundėsi regėjimu... bet man jau metus primygtinai liepė statyti Mindaugą. Susitikinėjame retkarčiais, padarė įspūdį. Kalbėjo apie tai ir prieš dvejus metus, buvau jį aplankęs sodyboje, reguliariai matomės.

Kažkas jį neramino dėl Mindaugo, nes suprasdamas ir J. Marcinkevičių, ir H. Vancevičių, pasakojo daug, kaip kartu su jais bandė ieškoti Mindaugo, ne tik romantinę, tragišką, herojišką, kiek žiaurią, negailestingą asmenybę, pilną neapykantos ir keršto.

Štai dabar, po tiek metų – jam neduodavo ramybės, jisai intelektualas, ir toliau tęsė tas pažintis su Mindaugu, istorija. Jis negalėjo niekaip susitaikyti su tuo, kad tas Mindaugas būtent toks ir liks. Jį reikėjo atskleisti kitokį, tai net besiskųsdamas silpnu regėjimu parašė Mindaugą, vadino tai scenarijumi, santrauka. Tai toks paskutinis jo prašymas, dokumentas...

Nustebino jo ilgo laiko gyvenimo tarpsnis, kai jį neramino tai, ką daręs – tai neteisinga, netiesa, norėjo naujosios istorijos šviesoje kalbėti skaudžią tiesą, mylėdamas, bet tiesą. Man prisakė, kad būtinai statyčiau“, – kalbėjo R. Tuminas.