Mano Gargždai



Muzikinis teatras ir istorinio laivų statytojo Pauliaus Lindenau anūkas planuoja bendrus projektus

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
KVMT nuotr. KVMT nuotr.

Žinomo laivų statytojo Pauliaus Lindenau istorinis elingas kasmet tampa jūrą ir meną sujungiančia scena išskirtiniams Klaipėdos festivalio pastatymams. Į šį „uostą“ jau trejus metus atplaukdavo Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis olandas“ laivas, o 2023 metais žiūrovus nustebins nauja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) premjera. P. Lindenau anūkas Konrad Chr. Göke, režisierius, rašytojas bei prodiuseris, į netikėčiausias vietas perkeliantis filmus ar net operas, planuoja kitais metais aplankyti Klaipėdos festivalį bei ištyrinėjęs jo šeimai svarbios vietos išskirtinumą į lietuvišką pajūrį grįžti kaip KVMT kūrėjų kolega.

 

Pasidalinkite prisiminimais apie Klaipėdą. Ar dažnai čia teko lankytis?

2019 m. su šeima lankiausi Nidoje, bet Klaipėdą gerai pažįstu iš savo senelio, iš mamos, kuri buvo kanojininkė, pasakojimų.

Grįždamas į Klaipėdą visada jaučiuosi, lyg važiuočiau namo. Europoje gyventi nuostabu, bet vykdamas į Klaipėdą, Lietuvą, visada pagalvoju, kaip gerai, kad ši šalis laisva, kad laisvos visos Pabaltijo šalys, kurias buvo okupavusi Rusija. Tas jausmas, jog laisvė būtina, ypač aktualus dabar, kai žinome, kas vyksta Ukrainoje. Neseniai man teko organizuoti Ukrainos jaunuolių orkestro koncertus Vokietijoje. Net prieš atskrisdamas į Lietuvą porai dienų rengiau šio kolektyvo koncertą, į kurį susirinko apie 2000 susidomėjusių žmonių. Sudėtinga nusakyti, koks jausmas, kai scenoje matai jaunuolius nuo 13 iki 18 metų, kurių broliai, tėvai šiuo metu kariauja Ukrainoje, kurių artimieji likę karo alinamoje šalyje. Tu matai jų akis, klausaisi tų nesibaigiančių baisių istorijų ir taip gaila... Man daugiau nei 70 metų ir aš niekada nebūčiau patikėjęs, kad man dar teks išgirsti ir pajausti, kad Europoje vėl karas. Ir Lietuva, ir kitos Europos šalys taip arti agresyvios Rusijos, kad man neramu. Mes turime kuo greičiau ją sustabdyti, nes tai kelia pavojų visam pasauliui, o ypač kaimyninėms šalims. Su minėtu Ukrainos jaunuolių orkestru aš dirbu trejus metus, ne kartą lankiausi Ukrainoje, mačiau publikuojamas nuotraukas iš 2014 metų Krymo ir Donbaso įvykių. Gaila, kad mes visi į tai nepažiūrėjome pakankamai rimtai ar net ignoravome. Karas Ukrainoje, prasidėjęs vasarį, pažadino visą pasaulį. Mes pernelyg naiviai tikėjome, kad žmogus iš Rusijos mūsų draugas, o jis, pasirodo, nori atstatyti Rusijos imperiją. Putinas – kaip ir Hitleris, yra kriminalinis nusikaltėlis, kurį būtina teisti Hagos teisme.

 

Ir ši istorija artima jūsų šeimos išgyvenimams?

Paulius Lindenau buvo žmogus, kuris turėjo svajonę ir ją įgyvendino. Jam nesutrukdė tai, kad jis buvo paprasto darbininko vaikas. Kodėl jis norėjo sukurti būtent laivų statyklą, aš nežinau, bet tai buvo jo svajonė, kurios jis atkakliai siekė. Mūsų visuomenei būtini žmonės, turintys svajonių ir pasiruošę jas paversti realybe. Aš dažnai apie tai primenu savo vaikams, kad jie turi įgyvendinti savo gyvenimo svajones, deginančias jiems krūtinę bei kaitinančias vaizduotę. Jei kada nepavyksta – nieko tokio. Juk tai svajonės. Tačiau didžiausia klaida net nepabandyti! Ne veltui amerikiečiai sako, kad viena iš žmogaus teisių – būti laimingam. Ir niekas jam šiame kelyje negali sutrukdyti: nei tautybė, nei religija, nei odos spalva.

Man gera, kad būtent Klaipėdoje, ant jūros kranto, mano senelis Paul Lindenau pamatė vietą, kur gali įgyvendinti savo svajonę – statyti laivus. Ir čia užgimė daug gražių dalykų. 1919 m. mano senelis supirko įmones Pietiniame rage ir įkūrė Klaipėdos laivų statyklą. 1922–1944 m. joje pastatyta daugiau kaip 80 įvairaus tipo laivų, plaukiojančiųjų dokų ir uosto kranų. Beje, šioje statykloje buvo surenkami autobusai ir lėktuvai. 1939 m. pastatytas didžiausias keleivinis laivas „Helgoland“, galėjęs plukdyti 2000 keleivių. Laivas plaukė varomas elektros turbinų, plukdė poilsiautojus iš Hamburgo į Helgolando salą. P. Lindenau savo gamyklą, turėjusią du dokus ir du vilkikus, į Vokietiją perkraustė 1944 metais, bėgdamas nuo karo bei kartu veždamasis kelis tūkstančius išsigandusių darbuotojų su šeimomis. Į dokus buvo sukrauta ir visa brangiausia laivų statyklos technika. Mažasis dokas iš pradžių nuplukdytas į Pilau, vėliau buvo velkamas į Vokietiją, bet buvo nuskandintas lėktuvų numestų bombų. Didysis dokas, kuris vis dar stovi Vokietijoje, buvo nuplukdytas iš pradžių į Gdynę (Lenkija), o paskui į Kylį, kur po karo pradėjo dirbti P. Lindenau statykla. Pirmas laivas Kylyje pastatytas 1952 m., o Paul Lindenau vardu pavadinta laivų statykla ir toliau tęsia čia savo veiklą. Mes ją valdėme iki 2012 metų, o vėliau pardavėme investicinei grupei. Pavadinimas nebuvo pakeistas ir gamykla tęsia veiklą. Beje, vokiškosios P. Lindenau statyklos atributikoje ir dabar išvysite klaipėdietiškos laivų statybos tradicijos bei Mėmelio simboliką. Statyklos ženklas yra beveik toks pat kaip Klaipėdos miesto herbas, tik jame kitoks laivelis.

Konrad Chr. Göke. Asmeninio albumo nuotr.

 

Koks buvo jūsų senelis?

Mano senelis buvo didis vyras – stambus, geraširdis, garsiai kalbantis. Juokaudamas jis vis sakydavo, kad mažai sveria. Jis juokaudavo, kad svarbiausia prieš veidrodį atsistoti šonu ir jokių apvalumų nepastebėsi.

Ir atvykęs į Klaipėdą aš jaučiu šios vietos ypatingumą. Juk būtent čia prieš šimtmetį gyveno ir kūrė mano senelis. Apie šį kraštą jis mums, anūkams, pasakodavo nuolat, kaip ir mano mama. Kokia nuostabi šalis ta Lietuva. O aš nuo mažens atsimenu ankstyvus rytus, kai su seneliu nueidavau į laivų statyklą Kylyje, ir jūros-metalo kvapą, kurį jaučiu ir būdamas Paul Lindenau senajame elinge Klaipėdoje.

Aš esu meno žmogus – operų režisierius, tačiau dirbdamas suprantu ir savo senelį. Juk nesvarbu, ar statai laivą, ar kuri operos spektaklį, privalai surinkti tinkamą komandą, mokėti su ja sutarti. Šios savybės vienodai svarbios tiek laivų, tiek operų statytojui. Kai statai Giuseppe Verdi ar Giacomo Puccini kūrinį, tu turi vadovautis ne tik taisyklėmis, o (svarbiausia!) pajautimu, kaip viską sujungti į visumą. Komanda, o kartais net gebėjimas sau prisipažinti, kad buvai neteisus, – svarbiausia. Gaila, kad negalėjau atvykti į Klaipėdos festivalį ir gyvai išvysti Richardo Wagnerio operą „Skrajojantis olandas“, rodytą elinge, bet su malonumu pažiūrėjau įrašą. Koks nuostabus orkestras, solistai, dirigentas Modestas Pitrėnas! Kokie talengi šio miesto žmonės ir kviestiniai kūrėjai. Jūs turite labai didžiuotis tokiu pastatymu.

 

Gal bus ir bendrų projektų?

Aš jau turiu idėjų, ką gražaus galėtume sukurti kartu su Muzikiniu teatru P. Lindenau senajame elinge 2027 m., neskaitant to, kad labai noriu kitais metais atvažiuoti į Klapėdos festivalį bei pakviesti kartu atvykti mano kolegas. Ir tikiuosi, kad šis susitikimas bus kūrybiškai vaisingas bei grįš į Klaipėdą naujais kultūriniais projektais. Svarbiausia, kad mūsų sumanymams pavyktų surasti finansinį palaikymą. Ir nenustoju džiaugtis, kokia didelė laimė būti laisviems: laisvė galvoti, laisvė planuoti kultūros projektus. Nepamirškime to! Vertinkime!

 

Gal galima daugiau išgirsti apie Jus?

Aš myliu žmones, ypač turinčius idėjų. Per savo gyvenimą išbandžiau daug ką: studijavau vokiečių kalbą ir dirbau mokytoju, bandžiau save kaip aktorius, buvau žurnalistu ir viešųjų ryšių specialistu, studijavau politiką ir neseniai tapau miesto tarybos nariu. Dirbau režisieriaus padėjėju ir iš pradžių tik galėjau jam paduoti vandens (juokiasi). Pradžia būna sunki, bet jei tu atkakliai sieki svajonės – tau pavyksta. Dabar aš operos režisierius, rašytojas. Žinote, ką svarbiausio aš turiu sukurti dirbdamas su komanda? Taiką. Šis žinojimas labai svarbus. Reikia būti ir geru organizatoriumi, o svarbiausia – dideliu optimistu ir aplinkiniams suteikti gerus jausmus. Kai dirbu su muzikantais ar solistais, mane labiausiai erzina, jei šie žmonės nemėgsta muzikos ar nevertina to, ką daro. Tai neįmanoma. Aš nenoriu su tokiais bendradarbiauti. Kam? Jie negali įsijausti į muziką ir sukurti gerą kūrinį. Tu turi jausti tai, ką darai, nes tik tada paliesi žiūrovų širdis. Geriausi kūriniai gimsta, kai visos komandos širdys plaka vienu jausmu, muzikos pajautimu.

Kai manęs klausia, kas man gyvenimo prasmė, aš kaip žmogus, išbandęs įvairias profesijas, galiu tvirtai atsakyti, kad pinigai nėra svarbiausi. Svarbiausia – būti laisvam ir daryti tai, kas tau patinka. Ir, žinoma, kovoti už savo tiesas, padėti žmonėms. Man svarbu paliesti žmonių širdis istorijomis, kurias scenoje pasakoja mano pristatomų siužetų herojai! Man jau daug metų, esu laimingai vedęs daugiau nei 40 metų, o žmona mane ragina apsiraminti. Aš jai žadu, kad taip ir bus (juokiasi)...

 

Kalbino Žaneta Skersytė

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 314 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,