Mano Gargždai



Solistas Stanislovas Rezgevičius: „Gyvenimas gražus, jei turi sparnus“

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

„Sceną aš sapnuoju kone kiekvieną naktį. Visus teatro užkaborius esu išvaikščiojęs sapne ir visus kolegas ten sutikęs... Prabundu šalto prakaito išpiltas ir mąstau, kad teatras per tiek metų man jau kauluose, smegenyse, visame kūne... Negali to atsikratyti, nes teatre praleidai per daug laiko“, – sako daugiau nei 30 metų scenai paskyręs Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistas Stanislovas Rezgevičius.

Minint Tarptautinę teatro dieną už nuopelnus teatro menui S. Rezgevičius apdovanotas Klaipėdos „Padėkos kauke“. „Padėkos kaukė“ – juvelyrikos meno miniatiūra iš sidabro, papuošta auksu ir brangakmeniais – ypatingas apdovanojimas, teikiamas Klaipėdoje už čia kuriančių žmonių pasiekimus.

 

Kuo užsiimate, kai nebedirbate Muzikiniame teatre?

Nesu užsiėmęs, bet visada turiu ką veikti (juokiasi). Pensija – laikas, kai gali atsigręžti į savo kūno fizinę būseną ir dvasinę būklę. Kūnas – dvasios „kostiumas“. Per 53 darbo metus apsilamdė, gerokai susinešiojo, kaip ir visi materialūs daiktai. Namus, butus, mašinas restauruojame, renovuojame. Taip ir mūsų kūnams reikalinga pagalba. Esu nemažai sportavęs: išbandęs gimnastiką, sunkumų kilnojimą, boksą, stalo tenisą, lengvąją atletiką, sklandymą. Na, ir, žinoma, parasparnių sportą, tad niekada nebuvau sukiužęs. Kitaip teatras ties pirma pensijos diena būtų išlydėjęs į poilsį, o aš dar daug metų, būdamas jau senjoru, intensyviai dalyvavau visuose spektakliuose. Po rytinės repeticijos griebdavau už „sparno“ ir spėdavau porą valandų paskraidyti.

 

Papasakokite apie neseniai gautą nominaciją...

Kai pakvietė į nominacijų teikimo vakarą, maniau, kad ką sumaišė... Sutikau ateiti, bet nieko nesitikėjau. Maniau, gal kokį gerą žodį pasakys, ir tiek. Kai paskelbė, kad esu apdovanojamas „Už nuopelnus teatro menui“, buvau maloniai nustebintas ir sujaudintas iki ašarų. Supratau, ko žmonės taip graudinasi ar net verkia atsiimdami apdovanojimus. Juk už to slypi didžiulis daug metų trukęs darbas. Ir aš scenoje praleidau 30 metų. Buvo tikrai nelengvų išbandymų! Priimdamas apdovanojimą jaudinausi, nes jaučiau, kad vis šie metai buvo ne veltui, kad kažkas tai matė ir įvertino. Aš labai dėkingas Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, kiekviename mano sukurtame vaidmenyje įdėtas ir svarus kolegų, kūrėjų indėlis. Visiems siunčiu linkėjimus ir dėkoju. Esu jūsų visų kūrinys!

„Padėkos kaukių“ teikimo ceremonijos akimirka. Apdovanojamas S. Rezgevičius. Eglės Sabaliauskaitės nuotr. 

 

Nuo 17 metų dirbau Klaipėdos „Trinyčių“ fabrike budinčio elektriko mokiniu. Kai didžiuliai, erdvūs cechai po darbo pamainos ištuštėdavo, likdavome tik mes – elektrikai. Vaikščiodamas dainuodavau, o bendradarbiai plodavo. Gandas apie mano „koncertus“ pasiekė saviveiklinio orkestro vadovą Antaną Duoblį. Natų nepažinojau, bet iš klausos akompanuojant orkestrui jau visam fabriko kolektyvui pateikdavau savo „meną“.

Kitas gyvenimo etapas – tarnyba kariuomenėje. Ten taip pat teko padainuoti šokiams lietuvių, latvių sukurtame estradiniame ansamblyje. Nukopijuodavau ir atkartodavau garsiausių 7-ojo dešimtmečio dainininkų repertuarus. 1966 m. vėl grįžau į „Trinyčių“ fabriką. Per pietų pertraukas žaisdavau stalo tenisą, tampiau štangą, dalyvavau visose miesto varžybose. Bėgiojau trumpas distancijas už Klaipėdos sporto klubą „Atlantas“ ir visa širdimi jaučiau, kad elektriko specialybė – ne mano ateitis.

 

Ir nusprendėte veikti?

Po poros metų, jau šiek tiek pramokęs muzikinio rašto, ryžausi stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Žinodamas savo menką muzikinį išprusimą, labai jaudinausi, tačiau padrąsintas vienu pirštu sugrojau keliolika taktų iš Oginskio polonezo, o paprašytas padainuoti prisiminiau kariuomenės repertuarą. Sudainavau komisijai jiems nežinomą dainą apie Indoneziją. Ir ką gi? Įstojau, bet ne į vokalą, o į trombono klasę, nes būtent pučiamųjų katedroje buvo laisva vieta šiam instrumentui.

Dabar niekam nepalinkėčiau ištisas valandas kaimynystėje nuobodžiai gamas liurlinančio studento. Kartą kaimynas, po naktinės pamainos negalintis užmigti, atlėkė net su kirviu šaukdamas, kad „užmušiu, sukaposiu tavo tą prakeiktą vamzdį, jei neužsičiaupsi“. Todėl tekdavo keltis labai anksti – 6 valandą rytais, kad rasčiau konservatorijoje laisvą auditoriją ir galėčiau repetuoti ten.

Nelengvas buvo muzikavimo pradžios kelias. Netrukus sukūriau šeimą, trūko pinigėlių, tad vasaromis tekdavo ir „juodo darbo“ statybose paragauti. Kai vieną dieną šviesaus atminimo karinio orkestro dirigentas Stepas Gricius pasiūlė etatinio trombonininko darbą, sutikau. Pasirašiau dvejų metų sutartį. Ten turėjau marias laiko individualiam darbui su instrumentu. Kartu tarnavo Stasys Čiapas ir Antanas Čapas. Jie buvo eiliniai kareiviai, o aš – virštarnybinis, arba netiesioginis jų viršininkas. Po tarnybos 1972 metais S. Čiapas jau grojo „Nerijoje“, tad jo rekomendacijos dėka po metų, 1973 m., prasidėjo mano naujas, audringas, nors ir sunkus, bet gražus gyvenimo tarpsnis.

Skraidyti S.Rezgevičiui tolygu gyventi. Asmeninio albumo nuotr.

 

Koks tas darbas ansamblyje „Nerija“?

Tarsi avansu „Nerijos“ vadovas Romualdas Bieliauskas patikėjo manimi, dar visai „žaliu“ nepatyrusiu muzikantu. Jam tikau kaip negeriantis, nerūkantis, nes anais laikais buvau retas egzempliorius tarp muzikantų, daug grojantis, rimtas vyrukas. Kai kiti gastrolėse, viešbučiuose dar miegodavo, aš jau „zulindavau“ savo partijas. Stasys Povilaitis, na, ir kiti solistai, visada prašydavo kambarių kuo toliau nuo manęs. „Staseli, užknisai juodai“, – sakydavo. Tačiau širdį glostydavo vadovo R. Bieliausko pagyrimai.

Daugelis klaidingai įsivaizduoja „estradnykų“ gyvenimą. Tarsi jis nuolatinė šventė. Nieko panašaus. Palikę šeimas, trankydavomės po baltą „svietą“ klajokliais muzikantais, linksmindavome Lietuvos ir visos sąjungos publikas, po 2–3 koncertus per dieną. Nors ir linksmas, bet alinantis mūsų sveikatas darbas. Juk labai dažnai po koncertų, nusileidus uždangai, laukdavo vaišės, puotos. Visi norėdavo pabendrauti, pasėdėti, išgerti kartu su to meto Lietuvos „žvaigždėmis“. Tostai buvo kilnojami taurelėmis, o didelėje šalyje – jau stiklinėmis. Didelės šalies ir gurkšniai dideli. Kaip atsispirti, atsisakyti, pabėgti? Jokių šansų.

Todėl rytai vyrams būdavo labai sunkūs. Įspraustas į tokias sąlygas, turėdavau imtis gudrybių. Vietoj „šnapso“ sugebėdavau gerti vandenį ir kartu su visais „girtėti“. Tai buvo pirmos mano būsimos aktorystės pamokos.

Gastrolėse, kaip scenos rekvizitą, vežiodavausi savadarbę skraidyklę. Ukrainoje, Kryme, Šiaurės Kaukaze, Čerkesijoje, Latvijoje, Lietuvoje manęs laukdavo „sparno broliai“. Skambutis anksti ryte, draugai su automobiliu prie viešbučio durų – ir manęs iki koncerto vakare niekas nematė. Kalnų panoramos su snieguotomis viršūnėmis, sprogstančiais nuo gėlių slėniais, upeliūkščiai, krintantys tiesiog iš dangaus, sklandantys šalia ereliai nunešdavo mane į visai kitą, nežemišką pasaulį. Tomis akimirkomis dėkodavau likimui už galimybę keliauti nemokamai, visa tai matyti ir dar gauti atlyginimą. Scenoje visi dirbom vieną darbą, bet gyvenome skirtingus gyvenimus.

Ansamblis „Nerija“

 

Nusprendėte baigti karjerą ansamblyje „Nerija“?

1979 m. „Nerija“ liko našlaitė – mirė mūsų vadovas Romualdas Bieliauskas. Nuo tada ansamblis lėtai ir nenumaldomai ėmė byrėti. 1987 m. vasarą mano epopėja estrados padangėje baigėsi, o aš susimąsčiau, ką veikti. Čia kaip vyrams būna po kariuomenės, iki tol trejus metus kažkas už tave nuspręsdavo, ką veiksi, rūpindavosi, kur nakvosi ir ką valgysi, o staiga tai baigiasi.

Tad stovėjau prie tuometinių Klaipėdos kultūros namų, kurie vėliau tapo Klaipėdos valstybiniu muzikiniu teatru, ir galvojau, ką man daryti... Buvau paskaitęs laikraštyje, kad skelbiamas konkursas naujiems choro dainininkams atrinkti. Stoviu, o pro šalį ėjo solistas Šarūnas Juškevičius, o jis tarsi juokais pasiūlė prisijungti bei pritarė, jog šiai pozicijai labai tikčiau. Nuėjau. Rinkausi tarp choro ir orkestro. Kolegos sakė, kad orkestro duobėje aš nudusiu... Chorą aš pamažu „išaugau“, nes negalėjau ilgai būti statistinis vienetas didelėje masėje žmonių, man niežtėjo išsiskirti. Man norėjosi improvizacijų. Buvau pratęs, kad „Nerijoje“ intarpuose suvaidiname mažas intermedijas.

Pirmas vaidmuo? Tuometinis meno vadovas Gintas Žilys pasiūlė man sudainuoti Gaetano Donizetti operoje „Varpelis“ vietoje Amžinybėn išėjusio kolegos ir taip išgelbėti spektaklį. Zubrinau dieną ir naktį mokydamasis natas ir tekstus. Suvaidinau, teatro vadovybei patiko, tad ir pasikeitė mano statusas teatre. Nuo 1994 m. tapau solistu.

 

Suklysti pasitaikydavo?

Klysdavau, pamiršdavau tekstus, bet tada įjungdavau improvizaciją. Spektaklis, o tau galvoje „baltas puslapis“, nieko neatsimeni. Tačiau sėdintys salėje nieko nepastebėdavo (juokiasi)...

Visada žavėjausi savo kolegomis ir jaučiausi šalia jų truputį menkesnis, nes neva mano balsas ne toks geras. Bet savo trūkumus stengdavausi paversti pranašumais išdainuodamas tai, ko kiti nesiryždavo, kur reikdavo daugiau teatrališkumo, komiškumo ar pan. Galėjau dainuoti visaip, tik ne normaliai. Kai režisierius Ramūnas Kaubrys šaukdavo „solistai į sceną“, net „susinepatogindavau“. Aš buvau molio gabalėlis profesionalių kūrėjų rankose ir esu dėkingas, kad jie mane stropiai „minkė“ ir „nulipdė“ tai, kuo tapau.

Dėkingas Muzikiniam teatrui, kad jis man leido paragauti visiškai kitokio gyvenimo. Estradoje – kitokie santykiai. Kai pradėjau dirbti KVMT ir kartu su choru pirmą kartą dainavau W. A. Mozart „Requiem“, verkiau ir negalėjau dainuoti... Jaučiau, kaip mano balsas įsilieja į choro visumą ir ištirpsta muzikos didybėje. Tave apima nenusakomo gerumo jausmas. Muzikinio teatro darbuotojus jungė gražūs santykiai, aukštesnė bendravimo kokybė. Kol išgaravo estradinis palikimas, prireikė laiko.

Muzikiniame teatre dainavau 30 metų, o mano karjera čia prasidėjo nuo 40 metų. Esu kone Muzikinio teatro rekordininkas, nes išdirbau ilgai. Ir būdamas 74-erių (kaip kviestinis solistas) dar laksčiau kaip peliukas A. Kučinsko operoje vaikams „Bulvinė pasaka“: ne tik dainavau, bet ir lindau į orkestro duobę, pas žiūrovus ir vėl bėgau į sceną. Neklaipėdiečiai negalėjo patikėti, kad man jau tiek metų. Juokėsi, kad mano pasas suklastotas...

Paskutiniu mano išėjimu į sceną tapo gastrolės Latvijoje su spektakliu „Paryžiaus katedra“. Tiesiog supratau, kad tai negali tęstis amžinai, o kolegos net juokaudavo, kad jei aš toliau dirbsiu, visiems pakels pensijinį amžių.

 

Taip lengvai nutraukėte visas gijas, ir viskas?

O, Viešpatie, ne... Sceną aš sapnuoju kone kiekvieną naktį. Visus teatro užkaborius esu išvaikščiojęs sapne ir visus kolegas ten sutikęs (juokiasi). Ne kartą sapnavau, kad solistas Š. Juškevičius mane stumia į sceną bambėdamas, kad dabar mano išėjimas, o aš sutrikęs klausiu koks čia spektaklis, ir bandau prisiminti žodžius. Prabundu šalto prakaito išpiltas ir mąstau, kad teatras per tiek metų man jau kauluose, smegenyse, visame kūne... Negali to atsikratyti, nes teatre praleidai per daug laiko.

S. Rezgevičius operoje vaikams „Bulvinė pasaka“ dainavo ir būdamas 74-erių. KVMT nuotr. 

 

Nedidelis ūgis – jums gyvenime trukdė, o gal vedė į priekį?

Kompleksavau. Ypač stovėdamas šalia merginų. Nuo jaunystės įsimylėdavau aukštesnes. Labai kompleksuodavau net pakviesti šokti... Jūs, moterys, visada įpratusios vyrą matyti aukštesnį, stambesnį, o aš mažas, smulkus. Niekada nebuvau tikras vyras ta prasme, kad nei rūkiau, nei gėriau... Ir iki šiol nepasiekiau to stereotipinio vyro įvaizdžio standartų. Man įstrigo vieno draugo ištarta frazė, kuris juokėsi, kad aš ir būdamas suaugęs likau mažas...

Iš kur pas mane atsirado noras stengtis būti greitesniam, tobulesniam? Aš nuo mažens stengiausi būti „krūtesniu“ už aukštesnius draugus.

Gražiausi dėl ūgio, kol man vienas žmogus pasakė lemtingą pamokymą: „Tau Dievas davė tiek daug talentų, kad negali dar kažko prašyti“... Susimąsčiau ir susigėdau. Iš tiesų, argi galėčiau norėti daugiau?

 

Jums 78-eri, bet niekad net neįtartum...

Aš esu lyg vaikas, visą gyvenimą neišlipęs iš smėlio dėžės. Turiu daug vaikiškumo. Man greit aštuoniasdešimt, tačiau aš visiems, kaip ir sau, patariu – neskubėkime suaugti: tai temdo gyvenimo džiaugsmą, kūrybiškumą, laimę... Nežiūriu pernelyg rimtai į buitį, į kasdienę rutiną. Mūsų gyvenimą suėda potraukis daiktams, santykių sureikšminimas.

 

Kalbino Žaneta Skersytė

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 151 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,