Mano Gargždai



Režisierė Karina Novikova: „Turime būti atlaidūs kūrėjams“

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Karina Novikova. Christiano Rocco nuotr. Karina Novikova. Christiano Rocco nuotr.

„Mane varo į priekį noras dalintis ir galimybė matyti, kad tai randa atgarsį kitame. Čia lyg miške pašvilpautum labai sudėtingą melodiją ir išgirstum, kad kažkas ją tiksliai atkartoja, o po to prideda savo papildymą. Noras būti suprastai, aiškintis dalykus, matyti, kad jie rūpi ne man vienai. Svarbiausia, galimybė įkvėpti, užjudinti fantaziją, žmogiškąją dvasią, kuri taip dažnai skęsta kasdienybėje“, – sako režisierė Karina Novikova, jau netrukus publikai pristatysianti Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro interaktyvią G. Donizetti operą „Meilės eliksyras“.

 

Atviras pokalbis su išskirtine menininke K. Novikova apie jos kelią link režisūros, įtraukiąją operą ir atsakingą meilę maisto gaminimui. 

 

Papasakokite apie režisūrinį debiutą įvykusį 2011 m. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kur jūs režisavote Henry Purcello operą „Didonė ir Enėjas“.  

Man tai buvo ypatinga dovana – galėjau dirbti didžiojoje scenoje su choru, beveik visa solistų trupe, baletu. Mano komandoje buvo ir teatro vyriausiasis chormeisteris, šio spektaklio dirigentas Vladimiras Konstantinovas (po to pastatymo mes tapome pora), žinoma choreografė Agnija Šeiko, scenografė Lauryna Liepaitė. 

Henry Purcellomuzika ypatinga: reikėjo tik gerai įsiklausti ir scenų vizijos gimdavo tarsi savaime. Žinoma, žiūrint iš perspektyvos, tai tebuvo užuomazgos tos drąsos, kurią dabar sau leidžiu, bet šiuo pirmu darbu labai didžiuojuosi. Man pastatymo pradžioje buvo tik 22-eji, tad turiu įtarimą, jog tapau jauniausia operos režisiere Lietuvoje.  

„Didonė ir Enėjas“ liks mano širdyje ir dėl to, kad būtent čia sutikau savo dabartinį vyrą Vladimirą Konstantinovą. Įdomus sutapimas tas, jog abu, visiškai atskirai ir nepažinodami vienas kito, sumanėme statyti tą pačią operą. Tik žinant, kokia daugybė sukurtų operų, galime suprasti šio atsitiktinumo tikimybę (juokiasi). 

 

Susijusios profesijos – gerai ar blogai šeimos gyvenime? 

Galėčiau teoretizuoti, kas meilei gali sutrukdyti, bet  iš savo patirties kalbėti negaliu... Aptariame darbinius, kūrybos reikalus. Mes šiaip daug kalbam. Neįmanoma nekalbėti apie įdomiausius mums dalykus. 

Ar mes netrukdome vienas kitam dirbti? Ne, mes turime atskirus darbo kambarius.  

Dešimt metų kartu – Karina Novikova ir Vladimiras Konstantinovas. Asmeninio albumo nuotr. 

 

Daug keliavote, stažavotės. Ar sudėtinga mylėti per atstumą? 

Sudėtinga nebuvo, sugebėdavom palaikyti ryšį. Nors, kai atėjo karantinas, net apsidžiaugiau, kad galėsiu namuose pabūti ilgėliau. Nors sykį yra buvęs ir kurioziškas nutikimas. 

Dirbau Berlyne, o Vladimiras, kartu KVMT choru atvyko į Greifsvaldą atlikti B. Britten „War Requiem". Sėdau į autobusą ir jau už poros valandų turėjau būti ten. Įvažiavau į gražų miestą, su daug bažnyčių ir apsidžiaugiau, jog ne tik pasimatysiu su vyru, bet ir tuo pačiu pamatysiu naują, gražų miestą. Išlipau, užėjau į kavinę kavos, paklausiau, kur vyks koncertas, susiradau bažnyčią, o ten repetuoja „Carmen" ir visai ne KVMT choras. Nieko sau, galvoju, kultūringas miestas, tiek renginių vieną dieną. Nuėjau į kitą bažnyčią, o ten nieko nėra. Jau pasidarė neramu. Paklausiau praeivės, kur Šv. Mykolo bažnyčia. Greifsvalde, atsakė ji. Žinoma, man kilo klausimas, tai kokiame mieste, po perkūnais, aš esu dabar?! Na, Brandenburge, gavau atsakymą, o tai reiškė valanda kelio nuo Greifsvaldo ir du skirtingi traukiniai. Moteris nuvedė mane į traukinių stotį, įsodino, pamojavo ir jau gerokai pavėlavusi atvykau pas Vladimirą. Man ši istorija apie tai, kad kai jau labai pasiilgsti ir netveri noru susitikti gali išlipti iš autobuso ir per anksti, kad tik kuo greičiau susitiktum. Bet koks miestas atrodo kaip Greifsvaldas... 

 

Nuo 2020 m. dirbate režisieriaus asistente Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Kokia tai veikla?  

Asistento pareigos Lietuvoje yra kiek kitokios nei man buvo įprasta užsienyje. Čia asistentas daugiau fiksuoja režisieriaus darbą klavyre, užrašuose ir po premjeros spektaklį prižiūri, kad jis vyktų taip, kaip originaliai sumanyta. Taip pat įveda naujus solistus, padeda jiems paruošti vaidmenis. Man labai patinka būti repeticijose ir pačiai aktyviai nerežisuoti, neorganizuoti darbo, nes galiu permąstyti procesus, tam yra laiko. Kai statau pati, tai galvoju tik apie rezultatą, kai asistuoju – apie procesą. Tad asistavimas yra geras būdas palaikyti profesinę formą. 

 

2018 m. įkūrėte tarptautinę rezidencijos programą „Opera Accelerator“, skirtą jauniems operos dainininkams. 2021 m. vasarą su šios programos dalyviais pastatėte W. A. Mozarto „Don Žuanas“, o 2022-ais metais puikių atsiliepimų sulaukusį vienaveiksmių operų diptiką Giacomo Puccini „Džanis Skikis“/Franzo Schrekerio „Liepsnos“, kurio premjera įvyko „Kristupo vasaros festivalyje“ dalyvaujant Lietuvos valstybiniam simfoniniam orkestrui bei diriguojant Martynui Stakioniui. Kaip gimė ši idėja?  

Ši programa atsirado dėl kelių priežasčių. Dirbdama užsienyje pamačiau, koks didelis skirtumas tarp jaunų solistų supratimo, kas yra vaidyba operoje čia ir ten. Lietuvoje tuo metu buvo dar gajus požiūris, kad režisierius trukdo tobulam solisto vokalui skleistis, kad vaidyba yra tarsi priedas, bonusas, o ne vientisas sceninis veiksmas apjungiantis vaidmens interpretaciją ir vokalą. Įkurdama rezidencijos programą norėjau pasidalinti savo žiniomis, sukurti imitacinį darbo teatre modelį ir taip suteikti solistams taip trūkstamą sceninę, darbo su režisieriumi bei dirigentu patirtį. Deja, ši programa yra daug paklausesnė jaunų užsienio solistų tarpe ir kasmet gauname dešimteriopai daugiau paraiškų iš svetur, o ne iš mūsų tautiečių. Jaunųjų solistų programos užsienyje dažniausiai kainuoja nemažus pinigus, o mes, turėdami rėmėjus bei finansavimą, galime pasiūlyti programą nemokamai. Tame paslėptas dar vienas mano keliamas tikslas padaryti, kad karjera operoje taptų prieinama jaunuoliams iš visų socialinių grupių. Man pačiai  rezidencijos – nuostabi aikštelė bandytis, mokytis, kurti. Čia pastačiau ir W. A. Mozarto „Don Žuanas“, keturis pastišus ir jūsų paminėtą operų diptiką Giacomo Puccini „Džanis Skikis“ / Franzo Schrekerio „Liepsnos“. Operų diptikas – ypatinga patirtis mano kūrybinėje veikloje. Tiek medžiaga, tiek komanda „sproginėjo“ scenine energija. Gražiausia diena buvo, kai per pirmą susitikimą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru galėjau klausytis, kaip naujomis spalvomis veriasi jaunų solistų balsai. Kad būtent tokio lygio orkestro jauniesiems talentams reikia, kad jie yra pasiruošę kurti aukščiausios prabos operą. Dirigentas Martynas Stakionis – puikus mano bendražygis, visada kruopščiai pasiruošęs darbui. Mane tai labai žavi, ypač šiandien, kai jaunimo tarpe pradeda įsivyrauti nauja tendencija „nepersistengti“. Ne, mes ariam kaip arkliai, o po to džiaugiamės savo darbais ir solistų pasiekimais scenoje. 

Galbūt savanaudiškas rezidencijos programos „Opera Accelerator“siekis – norėjosi kuo anksčiau pradėti ieškoti bendros kūrybinės kalbos su žmonėmis, su kuriais ateityje neabejotinai dirbsiu statydama spektaklius. Programoje yra kolegų, dalyvaujančių jau penktus metus. Kartu esame pasiekę tokį lygį, jog kūrybiniame procese nebeturime, apie ką ilgai kalbėti, filosofuoti – viskas aišku iš žvilgsnio. Puikus tokio susidirbimo pavyzdys įvyko praėjusių metų vasarą. Viena mergina vėlavo į repeticiją, nes dalyvavo kitame renginyje. Jai besiruošiant eiti į sceną, prabėgdama pasakiau: „Rasa, užsiklijuok ūsus.“ Viskas, ką ji atsakė: „Gerai.“ Nei klausė, kam tie ūsai, nei kodėl. Į sceną išėjo su mėlynais ūsais ir suknele. Tarsi viskas būtų savaime aišku. Tokie momentai įrodo, kad pasiektas tam tikras bendravimo bei tarpusavio supratimo lygis. 

2021 m. Karina Novikova su programos „Opera Accelerator“ dalyviais pastatė W. A. Mozarto „Don Žuanas“. Virginijaus Mankaus nuotr.

 

2022 m. spalį su Francesco Cilea konservatorijos studentais (Reggio Calabria, Italija) pastatėte Gioachino Rossini vienaveiksmį komišką farsą „Vedybų vekselis“. Kuo Jus praturtino šis kūrybinis bendradarbiavimas? 

Į Italiją pakvietė Muzikinio teatro kolega, iš Italijos kilęs Carmelo Giuseppe Longo, kurio kaip dirigento debiutas įvyko būtent šiame pastatyme. Nustebino „Vedybų vekselio“ mąstas. Baigiamajam operos studijos spektakliui buvo išnuomotas teatras, orkestrui nusamdyti trūkstami muzikantai, išnuomotas apšvietimas ir skirtos trys savaitės intensyvioms repeticijoms. Studentų požiūris į darbą ir dėstytojus labai pagarbus. Net nesitikėjau, kad surasiu tokią puikią vietą. O gera žinia ta, kad šį sezoną vėl vyksiu ten, į Italiją, statyti „Meilės eliksyro“, kurį po to perims miesto operos teatras. Tai bus mano pirma opera su senoviniais balkonais (juokiasi). 

 

Ir KVMT šiuo metu ruošiatės adaptuotai G. Donizetti operos „Meilės eliksyras“ premjerai. Sakoma, kad ji labai netradicinė, kitokia. Kokia? 

Taip, taip jau sutapo, kad vienas po kito bus du „Meilės eliksyro“ pastatymai. Tokia jau darbo operoje specifika: tave dažniausiai kviečia statyti kūrinį, kurį teatras jau parinko.  

Nauja G. Donizetti komiška opera „Meilės eliksyras“ bus kamerinis arba „kondensuotas“ pastatymas, skirtas rodymui nedidelėse salėse bei nuolatinėms gastrolėms. Viskas vyks arčiau publikos ar net intymiau. Labai laukiu repeticijų, nes „Meilės eliksyre“ dainuos daug naujų Muzikinio teatro solistų, galėsime susiburti ir publiką sužavėti jaunystės energija bei noru kurti. Pastatymo dirigentas – jau minėtas Carmelo Giuseppe Longo, kuriam ši Gaetano Donizetti parašyta muzika kone kraujyje. Viskas skambės lengvai, saulėtai, bet intensyviai. Tikri Pietų Italijos išgyvenimai ir žmonių tarpusavio santykių aistros! Spektaklio komandoje ir kostiumų dailininkė Augustė Zukaitė, ir choreografė Daria Verovka. Atrodo, kad jaunosios kūrėjos pajautė kūrinio stilistiką ir mano humoro jausmą, tad mūsų laukia estetiškai malonus, bet tuo pačiu ir pasiutęs pasiruošimas komiškos operos premjerai. 

Man labai patinka G. Donizetti komiškos operos „Meilės eliksyras“ nagrinėjama tematika. Tai jaunų žmonių meilės istorija, o tiksliau dviejų požiūrių į santykius susikirtimas kaip skausmingas variklis stumiantis visą siužetą į priekį bei rutuliojantis netikėta linkme. 1832 metais sukurta opera skamba taip, lyg būtų paimta iš mūsų laikų psichoterapeuto užrašų ar „Netflix“ serialo. Tuo pat metu muzikoje gausu vaizduotę išlaisvinančios, prie realizmo ir buities nepririšančios medžiagos. O tai labai išlaisvina fantaziją. Tad tikiuosi pakviesti žiūrovus į „stogą nuraunantį“ vakarą su gruziniškomis vestuvėmis, ryškiomis spalvomis bei jautria meilės istorija. 

Labai daug išduoti dar nenoriu, nes teatre siurprizo momentas reiškia daug.  

Pasiruošimas G.Donizetti „Meilės eliksyrui“. 

 

Kodėl vieni kūriniai sulaukia didžiulės sėkmės, kiti – jokio rezultato, nors kūrėjai įdeda daug darbo?  

Publika yra viskas. Svarbiausia spektaklis turi būti įdomus, ne būtinai linksminantis, bet įtraukiantis, paveikiantis. Jei viso to nėra, jis gali būti intelektualus, rafinuotas, ar istoriškai tikslus, bet su teatru, mano galva, tai nieko bendro neturi. Teatras išjudina vidurius, padaro taip, kad tu juoktumeisi iš to, dėl ko ką tik verkei, vedžioja tave už nosies, leidžia tau atsipalaiduoti ir patirti. Žiūrovui teatre, priešingai nei gyvenime, nieko nereikia daryti. Jis gali tiesiog būti ir žiūrėti, viskas skirta jam. Manau, kad dėl tokios unikalios dinamikos ši meno forma tebėra gyva. Ir jei žiūrovas į tavo spektaklį neina, kažkas nepavyko, nebuvo tiksliai lyg navigatorius nustatytas žiūrovo kelias spektaklyje... Kūrėjui būtų arogantiška sakyti, kad čia aš aukštą meną jiems rodau, o jie nepasirengę, nesupranta. Ne, nėra aukšto ar žemo meno, yra paveikus arba ne. 

Operos režisieriaus darbe, kai jau turi idėją, kaip statysi, svarbus ir tas juodas pasiruošimas – rasti muzikoje konkrečias vietas kur tavo konceptas gali suveikti per tikslius veiksmus. Geri operos režisieriai būna išstudijavę partitūrą iki mažiausių smulkmenų ir žino, kad nori kažkokio vaizdo pvz. per obojaus solo. Mūsų darbas yra statyti partitūrą, o ne libretą, padėti žiūrovui išgirsti muziką dramatiniame kontekste. Tuo opera ir yra žavi. Čia labai daug teksto ir kodo. Bet tą kodą reikią iššifruoti, o tai trunka daug valandų.  

Man įsiminė Oskaro Koršunovo pasakymas: „Geriausias režisierius – atsitiktinumas“. Prie visų savo planų, svarbu nepraleisti to, kas vyksta repeticijų salėje. Solistų pasiūlymų, ar tiesiog atsitiktinių, nesuplanuotų momentų, kuriuos reikia palikti spektaklyje. Kai spektaklis „pastatytas at bėgių“, siužeto akcentai ar „dalykai“ patys pradeda atsirasti ir svarbu, kad režisieriaus ego leistų jiems reikštis. 

Gali būti, kad kūrėjai įdeda daug darbo, bet nepasiseka, viskas eina 5 cm, bet pro šalį. Tai normalu. Manau, kad mes turime būti atlaidūs kūrėjams. Juk ir eksperimentai moksle ne visada pasiteisina, žmonės pavargsta, suklysta. Menininkui neklysti yra pavojingiau nei reguliariai, bet prasmingai sudegti. 

 

Kokie spektakliai jūsų mėgstamiausi: slepiantys kuo daugiau dainavimo iššūkių solistams? Tragiški, o gal komiški?  

Jei klausiate, kokius spektaklius man labiau priimtina statyti, tai vieno žanro neturiu. Labai svarbus kriterijus, ar muzika palaiko veiksmą, ar man padeda atskleisti istoriją. Labai patinka L. Janačekas, Dž. Verdis, Dž. Pučinis, R. Štrausas. Iš lietuvių kompozitorių kūrinių, norėčiau pastatyti J. Juzeliūno „Žaidimą“.  

Įdomu tai, kad nelabai patinka J.W.Mozarto instrumentinė muzika, bet jo operos – labai paveikios. Ypač žavi, kaip psichologiškai tiksliai jis minimaliomis muzikinėmis priemonėmis atskleidžia istorijų antrą ir trečią temą. Dabar ruošiuosi Mozarto paskutinės operos pastatymui „Tito gailestingumas“. Kol neįsigilini į siužetą, muzika mažai veikia, bet kai pamatai ryšį tarp dramos ir to, ką girdi – kūnu eina pagaugai. 

 

Ar turite autoritetų, kurių nuomone niekada neabejojate – tiek kūryboje, tiek gyvenime... Gal vienas iš autoritetų jūsų vyras? 

Vladimiro nuomonė – man visada svarbi, tiek teatre, tiek gyvenime. Man jis toks „labai žmogus“, humanistas ir liberalas iš prigimties. Taip, jo požiūris man dažnai tampa kompasu. Darbe taip pat, mūsų estetinės preferencjos dažniausiai sutampa, ypač tai, kas susiję su kūrinių interpretacijomis. Po spektaklio man labai svarbu, ką pasakys Vladimiras. 

 

Sakoma, kad kiekvienas kūrėjas turi savo svajonių scenarijų. Kokia Jūsų svajonė? 

Mano svajonė kasmet pastatyti po tris ar keturias naujas operas. Dirbti su įdomiais dirigentais, scenografais, choreografais, su kurias vyktų kosminiai kūrybiniai mainai. 

 

Kas padeda atsipalaiduoti nuo kūrybinės veiklos? 

Man patinka laipiojimas uolomis. Fiziškai sunkus sportas, kurio metu neįmanoma galvoti apie kažką kitą, tik kaip teisingai padaryti sekantį judesį ir nenuslysti nuo sienos. Išsikraunu. 

Karina Novikova laisvalaikiu atsipalaiduoja laipiojimo treniruotėse. Vladislav Begunov nuotr.

 

Du žinomi menininkai po vienu stogu: ar nesudėtinga dalintis buities darbus ar „surežisuoti“ šeimos meniu? 

Viskas gerai. Mes laimingi, įsimylėję darboholikai. 

Man patinka gaminti – man tai svarbi veikla, būdas rūpintis savo sveikata. Mums abiems rūpi, ką valgom – neperkame pusfabrikačių, skaitom produktų etiketes. Jau seniai pajaučiau, kad energijos lygis smarkiai priklauso nuo to, ką suvalgei dar vakar. Tad duoną irgi kepu namie, su meile gaminu picas, plovus, sriubas ir visus kitus dalykus. Net tortą „Napoleonas“ galiu iškepti. Man patinka įsigilinti į subtilybes, pavyzdžiui per karantiną, kai buvo laiko, išmokau daug klasikinių itališkų makaronų patiekalų receptų. Jei aš neturiu laiko – gamina Vladimiras ir be instrukcijų. Jo stiprioji pusė – kepsniai ir meksikietiška sriuba.  

Į buitį daug dėmesio nekreipiame ir nesureikšminame, apsitvarkom, pasidalinam užduotimis, bet iš proto neiname. Kam patinka tvarkytis (juokiasi)? 

 

Kalbino Žaneta Skersytė 

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 260 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,