Mano Gargždai



Klaipėdos choras „Aukuras“ – 30 metų miesto kultūros istorijoje

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Choras „Aukuras“. Vytauto Dranginio nuotr. Choras „Aukuras“. Vytauto Dranginio nuotr.

Klaipėdos koncertų salės (KKS) mišrus choras „Aukuras“ pasitinka kūrybinės veiklos 30-metį. Tomo Ambrozaičio vadovaujamas choras iš kitų uostamiesčio kolektyvų išsiskiria profesionalia koncertine veikla, laimėtais tarptautiniais konkursais, koncertais didžiosiose pasaulio scenose. Jubiliejaus progai rengiamos net dvi koncertinės programos. Pirmoji – lapkričio 24-ąją.

 

Prieš metus prie kolektyvo vairo stojęs Tomas Ambrozaitis pasakoja, kad „šiandien reikia džiaugtis tuo keliu, kurį per 30 metų nuėjo „Aukuras“. Už pasiekimus, laimėtus konkursus, įdėtą darbą, „sudegintus“ nervus ir daug kitų dalykų turime būti dėkingi buvusiems choro vadovams“.

 

Prisiminkite pažintį su „Aukuru“. Kada ir kaip tai įvyko? Kaip pirmoji patirtis su choru regisi šiandien? 

– Tuometinis „Aukuro“ vadovas Alfonsas Vildžiūnas mane, jauną studentą, pakvietė padainuoti keliuose koncertuose. Tai buvo kolektyvas, kuris aktyviai vykdavo į tarptautinius konkursus, festivalius, leisdavosi į gastroles po Europą. Tokia buvo mano pažintis su „Aukuru“ iki išvažiuojant studijuoti į Vilnių, dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Kai grįžau po studijų į Klaipėdą, mano buvusi mokytoja Žydrė Sinkevičiūtė, padėjo susiekti su „Aukuro” vadovu A. Vildžiūnu. Paprašiau jo, kad vėl mane priimtų dainuoti chore. Tad nuo 2001 metų rudens tapau „Aukuro“ atlikėju. Nuo 2002 metų buvau chormeisteriu, vėliau – ir choro dirigentu, o 2011 metais išvažiavau dirbti su Šiaulių valstybiniu choru „Polifonija“. Per 10 metų praleistų su „Aukuru“, turėjau galimybę susitikti su įdomiais žmonėmis. Dabar susimąsčiau, kad be patirties, kurią įgijau šiame chore, turbūt aš šiandien būčiau kitoks. Tie etapai gyvenime, terpė ir žmonės, kurie mus supa – visa tai mus formuoja. Nors prieš 10 metų aš buvau kitoks žmogus, jaunas, dar daug nežinantis, nepatyręs ir visai kitaip repetavau, kaip sugebėjau, kaip galėjau, o dabar turiu profesinę patirtį ir jau kitaip įsivaizduoju choro ateitį.

 

– „Aukure“ praleidote 10 reikšmingų metų. Akivaizdu, daug kartu įsimintinų akimirkų patyrėte. Kokį įvykį Jums smagiausia prisiminti?

– Daug svarbių įvykių buvo per 10 metų: kelionių, koncertinių programų, nepamirštamas susitikimas su dirigentu Ira Spauldingu iš JAV. Su „Aukuru“ taip pat buvome nuvykę į JAV. Jei ne šis choras, turbūt aš Amerikos būčiau ir nematęs savo akimis. Prisimenu, kaip dalyvavome dainų šventėje Čikagoje, aplankėme Niujorką ir Baltimorę. Buvo graži, pilna įspūdžių kelionė. Dar viena iš labiausiai įstrigusių akimirkų buvo, kai dalyvavome koncerte Kaune. Su tuo metu Modesto Pitrėno vadovaujamu Kauno simfoniniu orkestru atlikome kompozitoriaus Johno Rutterio „Magnificat“. Prisimenu, kad tam koncertui labai uoliai ruošėmės, daug laiko ir jėgų įdėjom. Man ir visam chorui buvo malonu iš Pitrėno išgirsti padėkos žodžius ir komplimentus po repeticijos: „Aš labai atsiprašau už orkestrą, bet prieš tokio lygio kolektyvą, kaip jūs – mes esam nepasiruošę“. Labai geras jausmas tuomet visus aplankė

 

– Kokios stipriosios savybės per tris dešimtmečius chorui padėjo įsitvirtinti uostamiesčio kultūriniame lauke?

– Būtina paminėti pirmuosius choro vadovus Alfonsą Vildžiūną ir Vladimirą Konstantinovą. „Aukuro“ įkūrimo pradžia, 1993-ieji, mums buvo tikrai nelengvi. O choro vadovai sugebėjo pasiekti, kad klaipėdiečių choras vienas pirmųjų Lietuvoje pradėtų rimtai važinėti į konkursus. Ir apskritai šitą kolektyvą „išvairuoti“ tiek daug metų, susidurti su besikeičiančiais miesto ir kultūros vadovais, ekonominėmis krizėmis – visa tai atsiliepė ir šiam kolektyvui. Choras yra gyvas darinys, besimainantis, evoliucionuojantis. Prie to svariai prisidėjęs A. Vildžiūnas turėjo vadybininko gyslelę, gerą uoslę: kur reikia chorui nuvažiuoti, kokį repertuarą atlikti, kaip pasirodyti koncertuose. Todėl „Aukuras“ tuos trisdešimt metų iki šiandienos ir atžingsniavo. Nedaug yra kolektyvų, kurie skaičiuoja tokius ilgus veiklos metus.

 

Choras yra ne tik muzikinis darinys, bet ir gyvas organizmas, kuriame muzikuoja žmonės. Kokios vertybės vienija kolektyvą? 

– Kai kolektyvas daug kartu repetuoja, koncertuoja, susiformuoja rutininė aplinka ir išties yra nelengva sukurti teigiamą vidinę atmosferą. Tam įtakos turi ir patys choro nariai: kaip jie ateina nusiteikę į repeticijas, ką repetuojame, apie ką kalbamės. Kai lipu laiptais į repeticijų salę, man smagu pro praviras duris girdėti vakare, po visų dienos rūpesčių, besijuokiančius, bendraujančius žmones. Kai vyrauja tokia šilta atmosfera, ne visada pajauti, kaip repeticija prabėga. Kiekviena repeticija arba kiekvienas pabuvimas su kolektyvu lipdo ir stiprina bendruomenės burbulą. Kartais choristai visi kartu jaučiasi net bendresni nei šeimoje. Kaip žmonės jaučiasi kolektyve, tiesiogiai daro įtaką tam, ką jie demonstruoja scenoje. Jei choras jaučiasi gerai, nuotaika yra gera, tada viskas ir yra gerai ir publika tai jaučia.

 

 – Žvelgiant į artimiausius ir tolimos ateities, kaip choro meno vadovo, planus – kas labiausiai džiugina? 

– Vadovo išmintis, patirtis, įgimti gebėjimai dirbti, teisingas kolektyvo veiklos planavimas, pasirodymai, programos, stresas, jaudulys... Visa tai susideda į didelę kardiogramą, kurią dažnu atveju braižo vadovas. Istorinė aukuro termino reikšmė byloja, kad tai yra rusenanti amžinoji ugnis. Taip ir aš norėčiau, kad choras „Aukuras“ skleistų šviesą, būtų dvasios ir kokybės ženklas chorinėje muzikoje, būtų pavyzdys kitiems kolektyvams. Mano vizija yra tokia, kad Klaipėdoje jis būtų išskirtinis kolektyvas savo aukšta vidine ir dvasine kultūra. Tie, kas kolektyvą stebi iš šalies, jaučia jam pagarbą. Aš norėčiau, kad taip būtų visada. Labai gerai žinau, kokį chorą norėčiau matyti ir girdėti, kokį repertuarą jis turėtų atlikti. „Aukuras“ visada buvo ir bus vienas iš vedančių Klaipėdos kolektyvų. Tie žmonės, kurie dainuoja šiame kolektyve, aukoja vakarus repeticijoms, jie, kaip muzikantai, yra verti visų geriausių žodžių. Tad mano mintys, norai, svajonės yra nukreipti į tai, kad choras gyvuotų dar labai ilgai. Stengsiuosi, kad tie žmonės scenoje ne dirbtų, o džiaugtųsi ir tą džiaugsmą transliuotų klausytojams.  

 

Kaip ketinate pažymėti 30-uosius choro veiklos metus? 

– Su choru nutarėm, kad šiai progai pažymėti rengsime dvi koncertines programas. Pirmąją vadiname oficialiąja jubiliejine, nes tai bus stambios formos koncertas, kviečiantis susikaupti, sudėtingas atlikti, bet labai gražus. Koncertinę programą, kuri vadinsis „Aukurui – 30!“, atliksime su ilgamečiu scenos bičiuliu, tarptautinių konkursų prizininku – Šiaulių valstybiniu kameriniu choru „Polifonija“, taip pat Mindaugo Bačkaus vadovaujamu Klaipėdos kameriniu orkestru, solistais – Katažina Dudareva (sopranas), Gabriele Kuzmickaite (mecosopranas), Mindaugu Zimkumi (tenoras), Tadu Girininku (bosas). Atliksime vieną didžiausių Wolfgango Amadeuso Mozarto liturginių kūrinių – Didžiąsias mišias c-moll. Tai yra vienas iš pasaulio muzikos perlų, be galo gražus, alsuojantis iškilmingumu, dvasingumu, darna ir nepaprastu melodingumu, ne taip dažnai Lietuvoje skambantis, kūrinys. O antrąją programą rengiame pavasarį. Tai bus neoficialioji programa, kurią pavadinome „Aukuro Topai“. Choristai patys renka repertuarą, kokius kūrinius nori atlikti. Kviesime visus buvusius aukuriečius, kurie kažkada dainavo chore, dirigentus, kurie yra dirigavę „Aukurui“ arba yra kartu rengę programas, buvusius vadovus. Tikiu, kad turėsim gražų vakarą, nes su daugeliu iš jų nesimatėme daugelį metų.

 

Esate labai užimtas profesinėje veikoje. Tarp dirigavimo ir vadovavimo kolektyvams, įvairių projektų įgyvendinimo, lieka nors kiek laisvalaikio? 

– Ko gero, žmogus daro tiek, kiek jis gali padaryti. Ne visada yra taip, kad darai, kiek norėtum padaryti. Tam yra ribos. Koks yra mano laisvalaikis? Jam lieka mažai laiko. Kartais vakarais mėgstu nuvažiuoti ant Skomantų piliakalnio ar į Ventės ragą. Net pačiu blogiausiu oru tiesiog sėdžiu automobilyje ir žiūriu į marias. Arba išeinu pasivaikščioti po senamiestį. Tiesiog einu ir stebiu žmones. Kartais mano laisvalaikiu tampa naujos kūrinio partitūros studijavimas. Kai su kavos puodeliu galiu tyloje tiesiog versti lapus. Anksčiau to laisvalaikio būdavo daugiau, dabar jau reikia pagalvoti, kaip jį susikurti. Didelės apimtys, su kuriomis aš šiandien susiduriu, yra ne tik gyvenimo būdas, bet yra ir sudėtingas darbas. Nėra lengva per save perleisti atitinkamą kiekį muzikos per trumpą laiką.

Klaipėdos choras „Aukuras“ kūrybinės veiklos 30-metį pažymės šventiniu koncertu lapkričio 24 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 314 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,