Garbų jubiliejų – 90 metų sukaktį sausio 11 d. atšventė Veiviržėnuose gyvenantis buvęs ilgametis tuometės Veiviržėnų vidurinės mokyklos direktorius, lietuvių kalbos mokytojas Stanislovas Muižė. Jo pasveikinti atvykusius svečius jubiliatas nustebino įdomiomis mintimis apie gyvenimą.

Su žmona Liudvika gyvenantis Stanislovas, miestelio gyventojų vadinamas šviesuoliu, kalbėdamas apie direktoriavimo laikus dar puikiai pamena savo buvusių mokinių vardus ir įvairius su jais susijusius nutikimus. Ir lyg iš rašto pasakoja savo gyvenimo įvykius, nepamiršdamas nei vieno sutikto žmogaus pavardės, datų.

Lietuvių kalbą ir literatūrą Stanislovas studijavo Vilniaus universitete. Mokytojauti pradėjo Biržuose, tačiau po kurio laiko nutarė iš ten kraustytis ir taip atsidūrė Veiviržėnuose, kuriuose ir įsitvirtino visam laikui, rado savo vietą švietimo ir miestelio bendruomenėje.

Pasak vyro, žmogus savo gyvenime turi gerai mokėti tris dalykus: gerai dirbti savo darbą, išmokti būti vienas ir tuo pačiu mokėti būti kompanijoje. Tik tuomet, pasak pašnekovo, susiformuoja asmeninės vertybės, požiūris ir nuomonė.

„Per visą gyvenimą nesutikau tokių žmonių, kurie manęs labai nemėgtų. Visuomet buvau ramus, kantrus, išklausydavau savo pašnekovus, ir tik tada pateikdavau savo argumentus. Juk išties, kai klausaisi kito žmogaus, ir pats išmoksti kažko naujo, atrandi naujas tiesas“, – įsitikinęs S. Muižė.

Regėjimo prieš trejus metus netekusiam Stanislovui šiuo metu labiausiai trūksta, kaip jis pats sako, mylimo darbo, „sodnelio“, miško ir bendrystės su kitais žmonėmis. O kalbėdamas apie ilgaamžiškumo paslaptį pabrėžia, kad viskas labai paprasta.

„Pamenu, kai pradėjau dirbti Veiviržėnuose, po trejų ar ketverių metų pajutau, kad grįžtu namo pavargęs, nebenoriu valgyti. Supratau, kad reikia labai judėti. Nusipirkau dviratį ir kas dieną su juo važiuodavau į mišką. Turėjau pastovų maršrutą, tokį didelį ratą apsukdavau ne po vieną ir ne po kelis kartus. Be to, manau, Hipokratas tiesą sakė, kad maistas turi būti vaistas. Viso kūno sveikata kalama skrandžio kalvėje. Turėjau laimę – mama buvo nebloga šeimininkė, nuo vaikystės su broliais ir seserimi valgėme daug petražolių, daržovių. Valgau laiku, miegu laiku – iki pat dabar. Ritmas turi būti“, – pabrėžia jubiliatas.