Šiemet Klaipėdos rajone diktantą rašė 70 žmonių, o į antrą turą, vyksiantį gegužės 11 d. Vilniuje, pateko tik Viktorija Tamašauskė. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnaziją baigusi kosmetologė Viktorija – jauna moteris, šiuo metu su šeima įsikūrusi Klaipėdos rajone. Pasikalbėjome apie diktantą ir taisyklingą kalbą.

Kelintą kartą rašote Nacionalinį diktantą? Kodėl nusprendėte dalyvauti konkurse ir šį kartą?

Nacionalinį diktantą rašiau trečią kartą. Dalyvavimas konkurse − tai puiki proga pasikartoti bei tobulinti lietuvių kalbos žinias, klysti ir mokytis. Taip pat smagu ir pasivaržyti.

Ar patiko tekstas ir tiesiog rašyti diktantą? Gal tai priminė mokyklinius metus? Ar kartojotės lietuvių kalbos rašybos ir skyrybos taisykles prieš diktantą?

Agnės Žagrakalytės tekstas sužavėjo savo žaismingumu, kalbos turtingumu. Diktantą rašiau su šypsena − tiek daug jame įmantrių žodžių, ilgų sakinių ir sudėtingesnės skyrybos atvejų! Ne kartą teko pasukti galvą.

Rašydama tikrai nusikėliau į metus, kuriuos praleidau gimnazijoje. 2014-aisiais metais dalyvavau moksleivių lietuvių kalbos konkurse. Prezidentė Dalia Grybauskaitė man įteikė raštingiausios devintokės apdovanojimą. Džiaugiuosi, jog net ir praėjus dešimtmečiui vis dar puikiai rašau ir mano meilė lietuvių kalbai niekur nedingo.

Vis dėlto šiek tiek jaudinausi, kad baigusi mokyklą vis rečiau rašau ilgus tekstus ranka. Todėl prieš dalyvaudama parašiau porą ankstesnių metų diktantų.

Kaip Jums atrodo, ar svarbu yra kiekvienam piliečiui taisyklingai rašyti, taip pat ir kalbėti? Ar tai svarbu Jūsų darbe?

Man maloniau bendrauti su žmogumi, kalbančiu ir rašančiu taisyklinga lietuvių kalba. Tai didelis tautos turtas. Dažnai keliaudama po pasaulį ir kalbėdama gimtąja kalba pasidžiaugiu, kad mane supranta tik kiti lietuviai. Juk ir vaikystėje būdavo smagu susikurti „slaptą kalbą“, kurią supranti tik tu ir tavo draugai. Anglakalbiai šios dovanos neturi − šiandien daugelis gali pasigirti gebėjimu suprasti nugirstą pokalbį anglų kalba.

Žinoma, turiu pripažinti, kad kasdienybėje ne visada kalbu idealiai. Iš manęs tikrai išgirsite: „nu jo“, „karoče“, „prikolas“, bet ir dabar rašydama šypsausi ir suprantu, kad mano kalbos šie žodžiai nepuošia. Tačiau gebėjimas taisyklingai vartoti lietuvių kalbą yra savotiška mano supergalia. Galiu ją pasitelkti darbe, labiau oficialioje aplinkoje.

Dirbdama kosmetologe šiuo įgūdžiu dar labiau didžiuojuosi. Vis išgirstu nuomonę, kad grožio specialistėmis dirbančios merginos intelektualumu nepasižymi. Ir man gera savo pavyzdžiu parodyti, kad profesija mūsų neapibrėžia. Kosmetologijos studijas baigiau su pagyrimu. Taisyklingas kalbos vartojimas − vienas iš būdų keisti aplinkinių požiūrį į save. Socialiniuose tinkluose rašau tekstus apie odos priežiūrą. Vieną dieną sulaukiau asmeninės žinutės, giriančios mano kalbos sklandumą, aiškumą. „Tai rodo, kad rimtai žiūri į savo darbą, vertini ir pagarbiai elgiesi su klientais“, − rašė man. Nuostabu, ką gali kalba.

Ar Jums svarbu, kad lietuviškai su mumis kalbėtų kitataučiai, gyvenantys Lietuvoje?

Man svarbu. Viena yra nemokėti kalbos keliaujant, bet visai kas kita − pasirinkus gyventi Lietuvoje. Norint pelnyti pagarbą ir jaustis suprastam, teks įdėti pastangų. Nebūtina kalbėti idealiai. Tačiau nesuprantu kitataučių, ilgus metus gyvenančių Lietuvoje ir vis dar besisveikinančių su vietiniais savo gimtąja kalba.

Gal turite kokių patarimų, kaip išmokti kuo taisyklingiau rašyti ir kalbėti (ir lietuviams, ir kitataučiams)?

Atrasti knygų skaitymo malonumą, elektroniniuose įrenginiuose rašyti lietuviškomis raidėmis, stengtis kasdienybėje kuo dažniau kalbėti taisyklingai. „Taip“ skamba gražiau nei „jo“, o kitataučių (net ir su akcentu) ištartas „laba diena“ − sušildys ne vieno lietuvio širdį. Svarbiausia, nebijoti klysti ir nesustoti mokytis.

***

Linkime smagių įspūdžių II Nacionalinio diktanto ture!

Kalbėjosi Klaipėdos rajono savivaldybės kalbos tvarkytoja Daiva Beliokaitė