Lukas Girskis – XXI laidos „Vaivorykštės“ gimnazijos absolventas, dabar orlaivių pilotas: nemanau, jog verta liūdėti, jei šiandien dar nežinai, kuo nori būti. Didesnė bėda, jei nežinodamas nieko nebandai.

Lukas „Vaivorykštės“ gimnaziją baigė 2017 metais, Vilnius Tech universitete Antano Gustaičio aviacijos institute mokėsi orlaivių pilotavimo, šiuo metu dirba orlaivio pilotu „Heston Airlines“ kompanijoje. Trumpai apie savo profesiją sako taip: už romantizuoto piloto įvaizdžio glūdi didžiulė atsakomybė, nuolatinis tobulėjimo poreikis, fizinis ir emocinis nuovargis. Jeigu esi tam pasiruošęs – daryk pirmą žingsnį.

Orlaivių pilotas: trumpai papasakok, kaip šią profesiją įgyti.

Lietuvoje orlaivių pilotus ruošia Vilniaus Tech universitetas. Studijų kryptis – aeronautikos inžinerija, fakultetas – Antano Gustaičio aviacijos institutas. Mokslas trunka 5 metus, įgyjamas inžinerijos mokslų magistro laipsnis.

Stojant į šią studijų programą, privaloma turėti I klasės sveikatos pažymėjimą, išlaikyti profesinio tinkamumo ir fizinio pajėgumo testus. Beje, tik apie 10 proc. šios programos studentų yra merginos.

Ar labai sunku buvo mokytis?

Teko pabendrauti su keliais šios srities studentais, jie tikino, jog nėra ko rūpintis – studijos ganėtinai lengvos ir suprantamos, bet asmeniškai man pirmieji metai po mokyklos buvo vieni sudėtingiausių. Labiausiai gąsdino aukštosios matematikos paskaitos – jos greitai parodė, kad mokyklinės žinios buvo tik maža dalis to, kas laukė studijose. Nors daugeliui buvo sunku, komandinis darbas su grupės draugais ir ne viena bemiegė naktis padėjo nepasiduoti. Galiausiai įsitikinome: kas daro, tas ir padaro.

Ar apie šią profesiją svajojai nuo vaikystės? Gal tavo artimoje aplinkoje yra pilotų, kurių romantiški pasakojimai tave įkvėpė?

Tikrai ne, tai nebuvo mano svajonė. Žinojau, jog suksiu inžinerijos ar kita tiksliųjų mokslų kryptimi, nes tikslieji mokslai man visuomet buvo arčiau širdies. Svarsčiau apie IT, laivavedybos, statybos inžinerijos kryptis. Vienu metu buvau įtikinęs save, jog suksiu IT keliu, bet 12-oje klasėje šis pasirinkimas nebeatrodė patrauklus, ir paieškos vėl prasidėjo nuo nulio.

Tai kas lėmė posūkį į aviaciją?

Manau, kelias į pilotų pasaulį prasidėjo nuo apsilankymo Kaune „Ryanair“ remonto dirbtuvėse. Galimybė pabendrauti su aviacijos specialistais, užduoti klausimų ir išgirsti jų karjeros istorijas leido man suprasti, kad ši profesija yra pasiekiama ir perspektyvi. Analizuodamas studijų programas, susijusias su aviacija, susidomėjau skrydžių valdymo specialybės studijų programa: mokymosi dalykai įdomūs, darbas atrodė dinamiškas, reikalaujantis disciplinos ir strateginio mąstymo. Be to, mama suogranizavo apsilankymą Palangos oro uosto skrydžių valdymo bokšte. Patiko tai, ką pamačiau: daug ekranų, radarai, komunikacija, vykdoma radijo ryšiu – būtent tai, kaip ir įsivaizduoju savo darbo vietą. Taigi, nusprendžiau pradėti skrydžių valdymo studijas Vilniaus Tech universitete.

O orlaiviai?

Tiesa, žinojau ir apie Orlaivių pilotavimo studijas tame pačiame universitete, bet iškart į jas stoti nedrįsau, nes net neįsivaizdavau, kas čia per dalykas, „su kuo jis valgomas“ – net skridęs lėktuvu nebuvau! Tačiau, kai antrame kurse prasidėjo praktikos, o orlaivių pilotai ėmė didžiuotis skrydžiais virš Trakų pilies, virš Molėtų ežerų, virš Dzūkijos miškų, virš vidurio Lietuvos lygumų ir t. t, o mes –  skrydžių vadovai, nelabai kuo turėjome pasididžiuoti, supratau, jog skraidyti yra žymiai smagiau nei žiūrėti į skraidančius ir tuomet nusprendžiau skrydžių valdymą keisti į orlaivių pilotavimą.

Keisti ugdymo programą universitete – ar tai taip paprasta?

Ne visai paprasta, bet įmanoma. Stojant į orlaivių pilotavimą reikalingi aukštesni balai, todėl kartu su antro kurso pavasario sesija ruošiausi ir abitūros egzaminų perlaikymui. Pagerinau lietuvių kalbos ir literatūros bei anglų kalbos egzaminų įvertinimus ir pateikiau prašymą perstoti. Pavyko! Nors studijoms sugaišau papildomus metus, galiu pasakyti, jog tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime! 

Darbas: etapas nuo teorinių studijų iki piloto statuso

Kadangi pirmieji dveji metai universitete – bendrieji teoriniai dalykai, norėdamas praktiškai susipažinti su aviacija ir užsidirbti, įsidarbinau Vilniaus oro uosto antžeminio aptarnavimo kompanijos dispečerinėje. Mano darbas buvo organizuoti orlaivių kuro pylimą, komunikuoti su kompanijomis dėl vėlavimo priežasčių, priimti skrydžių aptarnavimo paslaugas iš privačių vežėjų ir pan. Darbas buvo įdomus, bet ilgainiui ėmiau pasigesti dinamikos, todėl įsidarbinau orlaivių aptarnavimo skyriuje: orlaiviui atvykus į Vilniaus oro uostą, turėjau apžiūrėti, ar jis neturi kažkokių matomų defektų, bagažo krovikams atidaryti bagažines, keleiviams atverti duris, prižiūrėti kuro užpylimo procesą, atlikti orlaivio nuledinimo procedūras ir pan. Po pusketvirtų metų darbo antžeminio aptarnavimo sferoje nusprendžiau susipažinti su procesais, vykstančiais kompanijos viduje, ir įsidarbinau „Heston Airlines“ operacijų valdymo skyriuje. Tikrai buvo įdomiau – operacijų valdymo skyrius tiesiogiai sprendžia orlaivio įgulas ištikusias problemas.

Universiteto baigimo diplomas atveria duris į orlaivio piloto kabiną?

5 metų studijos, skraidymo praktikos nesuteikia teisės dirbti orlaivių pilotu: tam reikalinga įgyti skrydžių licenciją (kaina apie 20 000-30 000 Eur) pilotuoti konkretaus tipo orlaivius. Neišsigąskite – dirbant aviakompanijoje, suteikiama galimybė dalyvauti kadetų programoje, kuri padengia konkretaus orlaivio tipo kursus, atsilyginant už tai įsipareigojimu kompanijoje atidirbti bent 2 metus. Aš pasinaudojau šia galimybe ir šiuo metu dirbu orlaivio pilotu „Heston Airlines“ kompanijoje. Galima sakyti, darbas studijuojant sudarė sąlygas veltui įgyti piloto licenciją.

Taigi, darbas artimoje būsimai profesijai aplinkoje besimokant – išnaudotos galimybės planuojant karjerą. O kokiais dar patyrimais iš studijų laikotarpio norėtum pasidalinti?

Jau mokykloje žinojau, jog studentai turi galimybę dalyvauti „Work and Travel programoje“ ir tikėjausi šia galimybe pasinaudoti. Tikslą pasiekiau: kartu su draugu užsiregistravome į programą ir atsidūrėme kitame pasaulio krašte – Kalifornijos ir Nevados pasienyje įsikūrusiame miestelyje South Lake Tahoe. Beje, tai buvo pirmas mano skrydis lėktuvu ir pirmas išvykimas iš namų tokiam ilgam laikui, tad atsisveikinimas su šeimos nariais ir draugais nebuvo linksmas. Nelengva buvo susivokus, kad čia niekas tavim nepasirūpins, ir jeigu pats nieko nedarysi – niekas ir nepasidarys. Buvimas toli nuo artimųjų sustiprino savarankiškumą, išmokė atsakingai priimti sprendimus. Manau, jog ši programa be galimybių pažinti Amerikos kultūrą, gamtą, žmones, užsidirbti keletą dolerių, pakeliauti bei patirti nepamirštamų įspūdžių, jaunus žmones išmoko savarankiškumo ir savikontrolės situacijose, kuriose vienintelis TU gali ką nors pakeisti.

Ar gali didžiuotis, kad dirbi mėgstamą darbą? Kokius šio darbo privalumus išskirtumei šiandien?

Tikrai taip, šiuo metu neįsivaizduoju savęs kitame „amplua“. Mane žavi atskirų darbo etapų tikslingumas ir tikslumas, komandinis darbas, aviacijoje dar vadinamas „Crew Resorse Managment“ – tai yra terminas, nusakantis įgulos išteklių valdymą komandos viduje, t.y. užduočių pasiskirstymą, bendravimą tarpusavyje, situacijos suvokimą ir sprendimų priėmimą. Kadangi aviacijoje svarbiausia yra saugumas, kiekviename skrydžio etape kiekvienas įgulos narys, kilus abejonėms, gali drąsiai iškelti abejones ir kvestionuoti bet kurio įgulos nario sprendimus, nesvarbu, ar tai kapitonas, turintis 30 metų darbo patirties, ar ką tik atėjęs naujas komandos narys.

Kol kas kaip vieną iš darbo privalumų vertinu tai, jog dirbdamas galiu ir pakeliauti. Pavyzdžiui, turime skrydžių bazę Azerbaidžiane, Baku. Nežinau, ar vykčiau į tokią kelionę už savo lėšas, bet kai tai tampa darbu, įdomu pamatyti mažai pažįstamą šalį ir dar gauti už tai atlyginimą. Arba skraidiname „Žalgirio“ krepšininkus į Eurolygos rungtynes: Barselona – Atėnai – Dubajus, ilsiesi, kol sportininkai žaidžia, stebi varžybas.

Ir ryškiai šviečiančią saulę pamatyti išnirus iš debesų niūrią ir pilką dieną taip pat yra privalumas! Žavu stebėti danguje vis skirtingus saulėtekius ar iki 15 km augančius audros debesis, kalnų masyvus, ežerus, užtvankas, sąsiaurius ir jų krantus jungiančius tiltus, didžiulius miestus, jausti gamtos didybę ir galybę, suvokti savo mažumą ir tuo pačiu jaustis jos nugalėtoju.

Kokios asmeninės savybės reikalingos, norint dirbti atsakingą orlaivių piloto darbą?

Manau, jog šiame darbe svarbiausia yra šaltas, kritinis mąstymas, emocinis stabilumas, savikontrolė bei mokėjimas prisitaikyti. Orlaivyje, jeigu pavargai ar nebenori dirbti, negali tiesiog numoti ranka ir pabaigti darbus kitą kartą. Veiksmas vyksta čia ir dabar, reikia mokėti prisitaikyti prie paros meto, oro sąlygų, skirtingų įgulos narių bei antžeminio personalo skirtinguose oro uostuose. Suprasti, jog galbūt ir negali kontroliuoti visų tave supančių faktorių, bet visuomet galima kontroliuoti savo mintis – turėti stiprią savikontrolę. Reikia mokėti prisitaikyti ir prie kultūrinių skirtumų bei suprasti, kad vargu ar pavyks paskubinti italus ar ispanus, aptarnaujančius orlaivį, jeigu dabar jiems kavos pertraukėlė ar siesta.

Pilotuoti orlaivį – didžiulė atsakomybė, disciplina, veiksmų tikslumas kiekvieną akimirką, nuovargis ir miego trūkumas, nereguliarus gyvenimo ritmas, nuolatinis mokymasis. Bet kiekvieną rytą, užsidėjęs kepurę ir žengdamas į kabiną, pilotas žino: mano darbas – duoti žmonėms dangų.

Ko galėtum palinkėti savęs ieškančiam jaunimui?

Kai kurie mokytojai mokykloje akcentuodavo, jog turi žinoti, kokiu keliu nori eiti. Aš pats esu sutikęs labai mažai žmonių, kurie jau nuo pat mažens žinojo, ką nori veikti gyvenime. O jei nežinai? Linkėčiau nuosekliai ieškoti to „žinojimo“: išbandyti kuo daugiau veiklų, ištyrinėti visų pažįstamų profesijas, kalbėtis su profesionalais, įsiklausyti į tėvų ir mokytojų patarimus, bendrauti su studentais, savanoriauti – daugybė dalykų gali tau padėti suprasti, kuria kryptimi reiktų judėti. Nemanau, jog verta liūdėti, jei šiandien nežinai, kuo nori būti – manau, kad žymiai didesnė blogybė yra nežinant nieko nebandyti.