Telšiškio Rimanto Adomavičiaus istorija tapo ne tik asmeninė sėkmės patirtis, bet ir ausų chirurgijos pažangos liudijimas. Prieš kelias savaites jam Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje implantuotas naujos kartos klausos kauliukų grandinės protezas. Operaciją atliko otochirurgė, otologė ir otoneurologė dr. Irina Arechvo – viena iš nedaugelio ausų chirurgų šalyje, kurios mokslinio domėjimosi ir darbo sritis yra sudėtingos vidurinės ausies rekonstrukcijos.
Pirmą kartą operacijos metu panaudoto protezo esmė – bandymas nebe „apytiksliai“ atkurti klausą, o priartėti prie to, kaip žmogaus ausį suprojektavo gamta, priartėti prie bioninės ausies. Iki šiol dažniausiai naudojami klausos kauliukų protezai veikia pagal rigidinės „kolumelos“ biomechanikos principą, toks mechanizmas būdingas paukščių vidurinei ausiai. Žinduolių, tarp jų ir žmogaus, klausos kauliukų grandinė turi du lanksčius sąnarius. Naujos kartos implantas yra gerokai artimesnis natūraliai žmogaus ausiai, nes turi judrią jungtį, sąnarį. Tokie vidurinės ausies protezai imituoja klausos kauliukų grandinės fiziologinius mikrojudesius ir užkerta kelią kilpos žiedinio raiščio mikroplyšimui, įsitempinui dėl slėgio svyravimų.
Klausos praradimas – nuo vaikystės
„Man tai yra sėkmės istorija“, – sako Rimantas Adomavičius. Klausos problemos jį lydėjo nuo vaikystės: patirtos traumos, šalia sprogęs akumuliatorius, kiti ausies sutrikimai. Klausos aparatas kurį laiką padėjo, tačiau bėgant metams situacija blogėjo.
„Atėjo laikas, kai ausis visai užsidarė. Pradėjo šlapti, kažkas bėgo. Paskambinau gydytojai – padarė tyrimus, kompiuterinę tomografiją. Ir sako: kaip tik atvažiuoja labai gera gydytoja, ir kaip tik yra laisva vieta. Kiti metų metais jos laukia“, – pasakoja vyras.
Įpusėjęs aštuntą dešimtį jis girdėjo ne kartą: „mes juk su tavimi susišnekam – kam operuoti?“ Tačiau kasdienybė buvo kitokia. „Tik tyloje, tik vienas prieš vieną. Kitokioje aplinkoje – aš nieko nesuprantu“.
Girdėti tai, kas buvo prarasta
Praėjus vos kelioms savaitėms po operacijos, R. Adomavičius jau pastebi pokyčius – jis girdi aukštus dažnius. Tai garsai, kuriuos dažniausiai praranda žmonės su ilgalaikiu kondukciniu ar mišriu klausos sutrikimu: paukščių čirenimą, uodų zyzimą, raktų žvangėjimą, šnypštimą.
Vyrą operavusi gydytoja pabrėžia, kad galutiniai rezultatai paaiškės tik po kelių mėnesių, kai ausis visiškai sugis ir sistema stabilizuosis. Tačiau ankstyvas aukštų dažnių sugrįžimas – itin geras ženklas.
Nuo paukščio – prie žmogaus ausies
Žinoma Lietuvos ausų chirurgė dr. I. Arechvo, kurios viena iš darbo vietų – Respublikinė Klaipėdos ligoninė, sako, kad šiuolaikiniam otochirurgui nebeužtenka puikiai išmanyti ausies anatomiją ir chirurginę meistrystę. Norint iš tiesų suprasti, kaip veikia žmogui galimybę girdėti suteikiantis mechanizmas, būtina pasitelkti papildomą, su medicina tiesiogiai nieko bendro neturintį mokslą – biomechaniką. Nors klausą gydytojai geba atkurti jau ne vieną dešimtmetį, šiandien ausų chirurgija žengia į naują etapą – kai kova vyksta nebe dėl „atkurti ar neatkurti“, o dėl kiekvieno papildomo decibelo.
Apie tai, kodėl ausų chirurgijoje vis svarbesnė tampa mechanika, kuo naujos kartos protezai skiriasi nuo anksčiau naudotų ir kokiems pacientams jie gali padėti, gydytoja dr. I. Arechvo pasakoja, atsakydama į klausimus.
– Kuo naujasis klausos kauliukų protezas yra kitoks, kuo jis skiriasi nuo ankstesnių?
– Naujasis osikuliarinis (klausos kauliukų grandinės) implantas – itin mažas, gerokai mažesnis už degtuko galvutę. Jis tvirtinamas prie mažiausio klausos kauliuko – kilpos. Tačiau skirtumas nuo anksčiau naudotų protezų slypi ne dydyje, o biomechanikoje.
Ankstesni protezai buvo rigidiški – standūs, tai reiškė, kad bet koks didesnis būgnelio judesys galėjo sukelti per didelę įtampą: pabloginti klausą, išprovokuoti protezo pasislinkimą. Naujos kartos protezas turi sąnarį, kuris leidžia kompensuoti didesnius atmosferinio slėgio sukeltus judesius ir tuo pačiu efektyviau perduoti akimi nematomus mikrojudesius – tuos, kurie iš tiesų ir perduoda garsą.
Šiandien ausų chirurgui nebeužtenka išmanyti vien anatomiją ir chirurginę techniką. Mes rekonstruojame gamtos sukurtą mechaninę sistemą. Vidurinė ausis yra sudėtingas biomechaninis mechanizmas, kuriame svarbus kiekvienas įvairių komponentų kampas, įtempimas, komponentų storis, standumas bei geometrija.
Žmogaus ausies būgnelis ir klausos kauliukai juda dviem režimais: dideliais, akimi matomais judesiais (čiaudint, pučiant nosį, keičiantis atmosferiniams slėgiui skrendant lėktuvu) ir mikroskopiniais akustiniais virpesiais, kurie perduoda garsą. Aukšti dažniai perduodami ypač sudėtingai – būgnelis sustoja virpėti kaip viena membrana bet atsiranda labai daug skirtingų jos dalių „pikų“. Būtent čia kiekvienas papildomas decibelas tampa reikšmingas.
Daugelį metų dirbau su žmogaus smilkinkaulio preparatais specializuotojoje laboratorijoje, kartu su biomechanikos ir akustikos inžinieriais. Ten buvo tiriami būgnelio ir klausos kauliukų virpesiai.
Istoriškai klausos rekonstrukcija rėmėsi paukščio ausies modeliu – kolumela – žmogui buvo implantuojamas vienas standus kauliukas. Tačiau žmogaus ausis gerokai sudėtingesnė: trys kauliukai, du sąnariai, leidžiantys tiek apsaugoti sistemą nuo didelių judesių, tiek itin tiksliai perduoti garsą.
Naujos kartos protezai su sąnariais yra žingsnis link bioninės ausies, t. y. bandymo perprasti ir perimti gamtos sukurtus sprendimus. Tai nėra „kosmosas“, bet aiški, moksliškai pagrįsta pažanga.
– Kokiems pacientams tokio pobūdžio operacijos gali padėti atstatyti klausą?
– Tokie naujos kartos osikuliariniai implantai skirti pacientams, turintiems klausos kauliukų patologijų: pažeistą klausos kauliukų grandinę, su kondukciniu ar mišriu klausos sutrikimu, dažnai po ilgalaikių ar pasikartojančių vidurinės ausies uždegimų ar traumų. Tai nėra vidinės ausies implantai ir ne sprendimas esant neurosensoriniam kurtumui – bet sprendimas vidurinės ausies patologijai.
Šiandien ausų chirurgai jau nebekalba apie apytikrį klausos atkūrimą – tai medicina geba daryti dešimtmečius. Kova vyksta dėl 5 ar 10 decibelų, ypač aukštų dažnių srityje. Ir būtent čia tokie, iš pirmo žvilgsnio mikroskopiniai sprendimai gali lemti, ar žmogus girdės paukščio čirenimą, ar supras kalbą triukšmingoje aplinkoje.
R. Adomavičiaus atvejis – ne sensacija, o aiškus pavyzdys, kaip mokslas, chirurginė patirtis ir biomechanikos supratimas susijungia tam, kad žmogus vėl išgirstų pasaulį ne „apytiksliai“, o kuo artimiau tam, kaip jis skamba iš tikrųjų.
