Šia proga, taip pat ir ką tik praėjusia Motinos diena, norime atkreipti visuomenės dėmesį į mamas ir jų psichinę sveikatą. Dažnai girdime gražius epitetus apie motinystę, tačiau mūsų, kaip specialistų, užduotis – priminti, kad tapimas mama gali būti ne tik džiaugsmingas, bet ir iššūkių kupinas procesas.
Dalijamės Respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo Vaikų skyriaus medicinos psichologės Svetlanos Bliudžienės įžvalgomis.
Su kokiais emociniais iššūkiais dažniausiai susiduria moterys po gimdymo?
Tapimas mama – nesvarbu, pirmą ar kelintą kartą – yra didelis gyvenimo virsmas, keliantis įvairias emocijas. Įprasta manyti, kad jos turėtų būti vien teigiamos: gimdymas praėjo, kūdikis rankose, aplinkiniai sveikina ir džiaugiasi. Tačiau greta džiaugsmo gali atsirasti nerimas, padidėjęs jautrumas, irzlumas, liūdesys, staigūs nuotaikos svyravimai, kaltės ar net gėdos jausmas. Skirtingais duomenimis, apie 70–80 proc. moterų po gimdymo patiria vadinamąjį „motinystės liūdesį“. Nors ši būsena dažniausiai praeina per dvi savaites, jei simptomai užsitęsia, svarbu nedelsti ir kreiptis į specialistus, nes tai gali peraugti į pogimdyvinę depresiją.
Kodėl moterims kartais sunku pripažinti savo būseną?
Dėl jautrios emocinės būklės moterys dažnai linkusios kaltinti save, išgyvena nepakankamumo ar gėdos jausmą. Lūkesčių ir realybės neatitikimas gali būti suvokiamas kaip asmeninė nesėkmė („nebūsiu gera mama“), kyla baimė būti „netinkamai“ („visos laimingos, o su manimi kažkas negerai“), nerimas dėl savęs ir vaiko ateities. Tyrimai rodo, kad šiuo laikotarpiu moteriai ypač svarbi aplinkinių parama. Jei artimieji linkę nuvertinti sunkumus („priprasi“, „džiaukis, kad viskas gerai“), mama gali užsidaryti savyje ir nesikreipti pagalbos.
Kaip tai veikia kasdienį gyvenimą ir mamos ryšį su kūdikiu?
Pogimdyvinė depresija sukelia įtampą šeimoje. Moteris gali užsisklęsti, tapti apatiška arba priešingai – itin nerimastinga. Jai gali būti sunku pasirūpinti ne tik kūdikiu, bet ir savimi: pamirštama pavalgyti, pasirūpinti higiena, vargina nemiga ar nuolatinis mieguistumas.
Nors mama stengiasi patenkinti kūdikio fiziologinius poreikius, jai gali būti sunkiau suprasti jo emocinius poreikius, užmegzti ryšį, tęsti žindymą. Kadangi mamos ir kūdikio ryšys labai glaudus, kūdikis taip pat gali tapti neramesnis, prasčiau miegoti, reikalauti daugiau artumo, o tai dar labiau apsunkina mamos emocinę būseną.
Ar galima sumažinti pogimdyvinės depresijos riziką?
Mokslininkai išskiria keletą apsauginių veiksnių:
• stiprus artimųjų palaikymas;
• partnerio ar kito asmens aktyvus įsitraukimas į kūdikio priežiūrą;
• psichologinis pasiruošimas ir realistiški lūkesčiai apie motinystę;
• ankstyvas simptomų atpažinimas ir žinojimas, kur kreiptis pagalbos.
Kaip gali padėti artimieji?
Svarbu prisiminti, kad jūsų vaidmuo šiuo laikotarpiu yra itin reikšmingas.
Praktinė pagalba:
• atneškite pagaminto maisto;
• suteikite mamai galimybę pailsėti, nusiprausti ar tiesiog ramiai pabūti, kol jūs pasirūpinsite kūdikiu.
Emocinė parama:
• klausykitės be vertinimo;
• venkite nuvertinančių frazių („viskas gerai“, „džiaukis vaiku“);
• sudarykite saugią erdvę kalbėti apie baimes, nuovargį ar sudėtingus jausmus.
Atpažinkite simptomus:
• nuolatinis liūdesys ar verksmingumas;
• dirglumas, pyktis ar įniršis;
• kaltės, bejėgiškumo jausmas;
• sunkumai užmezgant ryšį su kūdikiu;
• miego ar apetito sutrikimai;
• energijos stoka, nuovargis;
• susidomėjimo veiklomis praradimas;
• socialinis atsiribojimas;
• sunkumai susikaupti;
• stiprus nerimas ar panikos priepuoliai;
• baimė likti vienai su kūdikiu;
• mintys apie savęs ar kūdikio žalojimą.
Jei keli iš šių simptomų tęsiasi ilgiau nei dvi savaites arba atsiranda minčių apie savęs ar kūdikio žalojimą, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją psichiatrą. Ankstyva pagalba gali padėti išvengti rimtesnių sunkumų ir užtikrinti tiek mamos, tiek kūdikio gerovę.
