„Tik nesakykit tėvams…“,– tai vienas dažniausių sakinių, kuriuos respublikinės Klaipėdos ligoninės Psichiatrijos filialo medicinos psichologė, psichodinaminės krypties vaikų ir paauglių psichoterapijos kandidatė Inesa Bundulienė išgirsta iš paauglių, pirmą kartą prabylančių apie savižalą. Pasak specialistės, šis prisipažinimas dažniausiai lydimas dviejų stiprių jausmų – didžiulės baimės ir kartu palengvėjimo. Baimės, kad paslaptis bus atskleista, ir palengvėjimo, kad pagaliau nebereikės vieniems nešti to, kas ilgą laiką slėgė viduje.
Tėvams žinia apie vaiko savižalą dažnai tampa skaudžiu emociniu sukrėtimu. Kyla baimė, kaltė, pasimetimas, noras kuo greičiau apsaugoti savo vaiką. Ne vienus aplanko ir sunkus klausimas: „Kaip mes to nepastebėjome?“ Tačiau Inesa Bundulienė pabrėžia, kad svarbiausia šioje situacijoje ieškoti ne kaltųjų, o suprasti, ką paauglys savo elgesiu bando pasakyti.
Anot specialistės, paauglys, kurio savižala tampa matoma aplinkiniams, dažniausiai nesitiki greitų sprendimų ar stebuklingo problemos „sutvarkymo“. Jis tikisi, kad suaugęs žmogus neišsigąs, nesureaguos vien pykčiu, kontrole ar draudimais ir pabandys pažvelgti giliau – į tai, kas slypi už žaizdų. „Nors paauglys gali sakyti: „Palikite mane ramybėje“, viduje dažnai gyvena labai stiprus noras būti pamatytam savo skausme, o ne tik vertinamam dėl savo elgesio“, – sako I. Bundulienė.
Dirbdama Vaikų psichiatrijos skyriuje ji sutinka jaunuolius, kuriems savižala tampa būdu tvarkytis su stipriomis emocijomis, vidine įtampa, nerimu ar vienišumo jausmu. Nors visuomenėje vis dar pasigirsta nuomonių, kad tai tėra dėmesio siekimas ar paaugliška mada, realybė dažniausiai yra kur kas sudėtingesnė. Pasak specialistės, savižala dažnai tampa mėginimu susidoroti su vidiniu skausmu, apie kurį kalbėti žodžiais dar per sunku.
Šią mintį atspindi ir gydytojo bei autoriaus Gabor Maté požiūris, kuriuo remiasi specialistė: save žalojantis elgesys žmogui pirmiausia tampa ne problema, o sprendimu – būdu bent trumpam sumažinti emocinį skausmą ar vidinę įtampą. Deja, palengvėjimas paprastai trunka neilgai, todėl savižala gali tapti pasikartojančiu emocijų reguliavimo būdu, nors pačių sunkumų neišsprendžia. Be to, po tokio elgesio daugelį paauglių užplūsta stipri gėda, todėl apie savo išgyvenimus kalbėti tampa dar sunkiau.
Kalbėdama apie aplinkinių vaidmenį, I. Bundulienė akcentuoja, kad svarbiausia – neignoruoti ir nenuvertinti. Net jei savižalos požymiai atrodo nedideli, už jų dažniausiai slypi tikras emocinis sunkumas. Sužinojus apie savižalą nereikėtų skubėti moralizuoti, tardyti ar reikalauti pažadų daugiau taip nesielgti. Kur kas svarbiau išlikti šalia, domėtis paauglio išgyvenimais ir kartu ieškoti pagalbos.
„Kartais didžiausia pagalba prasideda ne nuo klausimo „Kodėl taip darai?“, o nuo gebėjimo ramiai pasakyti: „Matau, kad tau labai sunku. Tu neturi su tuo likti vienas“, – pabrėžia specialistė. Ji priduria, kad pirmuoju saugiu žmogumi paaugliui gali tapti ne tik tėvai ar psichologas, bet ir mokytojas, socialinis pedagogas ar klasės auklėtojas.
Pasak Inesos Bundulienės, pagalbos verta ieškoti ne tik krizės metu. Sunerimti reikėtų tada, kai savižala kartojasi, paauglys vis labiau užsisklendžia, atsiranda savižudiškų minčių arba artimiesiems tampa per sunku vieniems atlaikyti situaciją. Laiku pastebėta savižala ir jautrus suaugusiųjų reagavimas gali tapti svarbia pradžia mokantis kitų būdų išbūti su savo jausmais ir sunkumais.
Kartais didžiausias pokytis prasideda ne nuo sudėtingų sprendimų ar ilgų pokalbių. Kartais jis prasideda nuo labai paprasto, bet paaugliui gyvybiškai svarbaus patyrimo – suvokimo, kad su savo skausmu nebereikia likti vienam.
