Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje praėjusią savaitę tyliai atidaryta rašytojos, dailininkės, keliautojos Jurgos Ivanauskaitės fotografijų paroda „Tibetas – kita realybė“.

Po šalį keliaujančią parodą Gargžduose galima pamatyti bibliotekos skaitykloje Klaipėdos g. 15, III aukšte.

„Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija“, - yra sakiusi  rašytoja, dailininkė, keliautoja Jurga Ivanauskaitė.

Po pirmosios kelionės 1993 m. į Dharamsalą Indijoje, kur studijavo Tibeto budizmą, sugrįžusi į Vilnių, rašytoja ir dailininkė Jurga Ivanauskaitė kartu su bendraminčiais pradėjo rengti protesto akcijas, smerkiančias Tibeto okupaciją ir genocidą. Taip ilgainiui susibūrė Tibeto rėmimo grupė.

1996 m. pasirodė pirmoji Jurgos knygų trilogijos „Tibeto Mandala“, skirtos Tibeto istorijai, kultūrai ir religijai, dalis. Šios knygos pabaigoje Jurga ištarė: „Mano religija – TIBETAS“.

Į Tibetą – savo Pažadėtąją žemę – Jurga nukeliavo 1998 m. Iki pat gyvenimo pabaigos įvairiomis pilietinėmis akcijomis, straipsniais bei interviu, dailės ir fotografijų parodomis ji rėmė tibetiečių laisvės ir nepriklausomybės siekius.

Jurga Ivanauskaitė apie Tibetą:

„Tibetas – tai dvasinė būsena“, – kažkieno kažkada paleistą taiklią frazę man kartojo visažiniai namisėdos. Tačiau, kaip ir viskas šiame realybės lygmenyje, Tibetas tebeturi kūną – išniekintą, iškankintą, bet vis dar šventą. Ir aš jo ilgėjausi. Troškau tą žemę išvysti, tarsi man ji būtų Pažadėtoji…

Tibeto tragedija nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę – tai, kas prasidėjus okupacijai jame vyko ir tebevyksta, yra dvasinės laisvės kova su prievarta, Išminties, kurią iškelia širdis, kova su pavergto proto žiniomis, taurios individo vertės kova su gyvuliškos minios instinktais, idealizmo kova su cinizmu, tikėjimo aukščiausiąja žmogaus paskirtimi, kurios link veda dvasinio tobulėjimo kelias, kova su aklu vergavimu daiktui, keliaklupsčiavimu prieš materialinę gerovę, Vilties, kurią teikia giliausių, pirmapradžių būtovės slėpinių pažinimas, kova su gūdžiu beviltiškumu…

Tibetas buvo ir dar galėtų būti simbolis to, ko, anot Lamos Anagorikos Govindos, ilgisi šiuolaikinė žmonija – gyvybingos dvasinės tradicijos, kurios šaknys siekia ne tik kultūrinę ar istorinę praeitį, bet ir pačias žmonijos sielos gelmes, jo amžinąją, tikrąją prigimtį. Krečiami pagarbaus virpulio, mes stebeilijamės į muziejuose sugulusias Šumerų, Mesopotamijos, Egipto kultūrų nuolaužas, apraudame majus, actekus, inkus ar, alkdami amžinų klausimų įminimo, žvelgiame į žvaigždes – gal atsaką žino nebylūs tolimų galaktikų gyventojai?.. O juk čia pat, šioje Žemėje, mūsų akivaizdoje yra naikinama unikali Tibeto civilizacija. Tačiau mes tik tyliai nusiplauname rankas…“