Mano Gargždai



Vaidas Liutikas: „Kiekvieno vaiko tikslas turėtų būti aukštesnis lygis“

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Vaidas Liutikas. VšĮ „Gargždų futbolas“ nuotr. Vaidas Liutikas. VšĮ „Gargždų futbolas“ nuotr.

    Vaidas Liutikas buvo „Bangos" žaidėjas, treneris, vyriausiasis treneris, direktorius ir jau beveik trisdešimt metų ugdo jaunuosius Gargždų futbolininkus.
    Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Vaidu Liutiku. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos" istorijoje.

 

    Koks buvo Jūsų kelias į futbolą?
   Treniruotes lankyti pradėjau antroje klasėje. Iškart pas M.Terentjevą. Kadangi aš mokiausi dabartiniame „Krante", o visi futbolininkai – dabartinėje „Minijoje", tai teko nemažai laiko treniruotis su vyresniais. Netgi su gimusiais 1965 metais – A.Narbekovu, A.Soraka ir kitais. Kadangi man buvo sunku, tai M.Terentjevas perkėlė mane į „Miniją" prie gimusių 1968 metais. Pasimokiau pusantrų metų ir septintoje klasėje išvažiavau į Panevėžį. Lietuvoje mes tuo metu antri buvome, tai mūsų visą penketą ir paėmė.

 

    Ir gargždiškių Panevėžyje nemažai buvo?
    Iš gimusių 1967 metais buvo R.Zdančius ir R.Martinaitis. Buvo G.Kalvaitis, kuris 1968 metų gimimo, bet viena klase aukščiau mokėsi. Turėjome užtarėją iš gimusiųjų 1965 metais – A.Narbekovą. Paskui dar įstojo metais jaunesni R.Bendikas ir D.Šatkus. Kartais iš Gargždų pusė autobuso važiuodavome.
    Aš pats vienuoliktą klasę baigiau Gargžduose. Vadinamojoje „Marakanos" aikštėje gavau traumą ir negalėjau pusę metų žaisti. Su tėvais nutarėme, kad geriau mokyklą baigti Gargžduose.

 

    Kaip vėliau klostėsi karjera?
    Metus nežaidžiau. Po mokyklos įstojau į Kūno kultūros institutą ir pradėjau žaisti už „Atletą". Po metų pakvietė į „Inkarą" – pradėjau žaisti TSRS antroje lygoje. Dvejus metus žaidžiau, kol susirgau gelta ir vėl karjera nutrūko aštuoniems-devyniems mėnesiams.
    Kai pradėjau mokytis ketvirtame kurse, ėmė kalbinti Klaipėdos „Sirijus", kurį treniravo Š.Giršovičius. Pradėjau žaisti už „Sirijų". Kadangi jau turėjau šeimą, atsisakiau kauniečių pasiūlymų ir grįžau į Gargždus. Turėjau tokią viziją, kad dirbsiu Gargžduose treneriu. Ir tikslas buvo. Pamenu dar R.Šileikai sakiau, kai važiavome kartu autobusu: „Grįšiu ir „Banga" žais aukščiausioje lygoje". Norėjosi Gargžduose atgaivinti futbolą.

 

    „Sirijuje" neilgai žaidėte...
    Mačiau, kad negaliu visu pajėgumu sportuoti. Atsiliepė gelta. Ypač, kai didesnį krūvį gaudavau. Nutariau, kad bandysiu daugiau imtis trenerio darbo. Tada susirinkau pirmą grupę. Joje – T.Tamošauskas, A.Staponka, A.Jonauskas. Bandžiau derinti – žaisti ir treniruoti. Metus pratempiau. Po to su A.Blinstrubu nusprendėme, kad reikia „Bangą" gaivinti.

 

    Kaip „Bangai" pavyko per tokį trumpą laiką iš antros lygos pakilti į aukščiausią?
    Kaip tik buvo trumpasis sezonas, kai Lietuva perėjo į kitą sistemą. Mums pasisekė – greitai pavyko surinkti žaidėjus, kurie buvo laisvi. Subyrėjo „Inkaras", „Sakalas", kuriame R.Žutautas žaidė. Mes per tą pusmetį užėmėme pirmą vietą antroje lygoje ir išėjome į pirmąją. Aš daugiau treniravau, A.Blinstrubas dirbo vadybinį darbą.
    Vėliau – pirma lyga. Po pusės metų mus susilpnino „Romar" – už kelis šimtus dolerių abu Žutautus paėmė. Bet mes ir be jų išėjome į aukščiausiąją lygą.
    Po to, kai jau žaidėme aukščiausioje lygoje, buvo toks momentas, kai nuvažiavau su vaikais žaisti į Mažeikius ir atėjo Raimondas Žutautas. Sako: „Neleidžia žaisti F.Finkelis, noriu grįžti į Gargždus". Sutarėme, grįžo. Vienas pirmųjų rungtynių „Banga" su „Žalgiriu" žaidė. R.Žutautas sužaidė fantastines rungtynes ir B.Zelkevičius į Lietuvos rinktinę pakvietė. Jo vertė iškart pakilo ir vėl visi graibstyti pradėjo. Raimondas nuėjo į „Atlantą".

 

    Daug futbolininkų iš „Bangos" eidavo į galingesnius Lietuvos klubus...
    Buvo tokia sistema, kurią buvome sutarę su A.Blinstrubu – reikia perspektyviam jaunimui duoti žaisti. Beveik kiekvienais metais po vieną žaidėją išvykdavo. Tik pažaidžia kelis mėnesius ir jau kviečia. Dėl D.Žutauto ir A.Jokšo „Žalgiris" su „Paneriu" varžėsi. Net ginčai buvo kilę, kai dėl D.Žutauto sutarėm su vienais, o jis pas kitus nuėjo.
    Tas mūsų jaunimas savo amžiaus rinktinėse žaisdavo. Ir buvo ne suoliuko šildytojai, o pagrindiniai žaidėjai. A.Jokšo komanda buvo viena iš geriausių – vieninteliai aštuntuke stipriausių Europos rinktinių žaidė.
    Vėliau M.Vijeikį „Atlantas" pasikvietė, R.Grudys į „Ekraną" išvažiavo. Paskui į „Atlantą" perėjo T.Tamošauskas ir M.Kazlauskas.

 

    Kodėl „Banga" patyrė nuosmukį?
    Buvo toks etapas, kai nebebuvo žaidėjų, kurie galėjo papildyti komandą artimiausiu metu. Po 1983 metų buvo labai didelė skylė. Ir aš nemačiau perspektyvos.

 

    Tada ir atsirado „GMT-83"?
    „GMT-83" sujudino šiek tiek visą futbolo bendruomenę. Po ilgo laiko pilnos tribūnos buvo, kai žaidė „GMT-83" ir „Banga". Manau, kad to reikėjo. Aš visą laiką sakau: konkurencija duoda tiktai teigiamus dalykus. Iš tos sveikos konkurencijos gimė geras produktas, kuris yra šiandien. Bet jis galėjo būti dar geresnis.
    Buvo ir kitoks variantas. Mano kelis 1989 metų gimimo vaikus – M.Kurą, J.Triušką, D.Galminą – kvietė Marijampolė ir Vilnius. 1988 metų gimimo R.Šatas ten jau buvo išvažiavęs. Arba juos atiduodame ten ir Gargžduose vėl nebėra nieko, arba darome komandą ir juos įtraukiame. Su tokia vizija nuėjau pas Dainių Šatkų. Kad baigėsi tarpas nuo 1983 metų gimimo ir yra dvi perspektyvios grupės – 1989 metų ir 1990 metų, kurios gali būti komandos pagrindas. Nemanau, kad be vietinės bazės galima kažką padaryti. Taip ir gimė „Gargždų futbolas". Tikslas buvo 1989 ir 1990 metų vaikus suvienyti. Mačiau, kad iš tų žaidėjų gali būti komanda. Palikus kelis vyresnius žaidėjus. Faktiškai taip ir nutiko.

 

    Ar buvo svarbi „Banga", kai augote?
    Taip. Svarbi, bet tai nebuvo siekiamybė. Mūsų siekiai buvo aukštesni. Bijau, kad dabar yra momentas, kai vaikai teturi tikslą žaisti „Bangoje". Manau, kad jų siekiamybė turėtų būti rinktinė ir stiprus užsienio klubas. Atsimenu, kad taip mokiau ir T.Tamošauską, ir kitus. „Banga" turėtų būti kaip tarpinė stotelė. Jei iškelsi aukščiau kartelę, tai tu žaisi „Bangoje", bet jeigu kartelė sieks tik „Bangą", tai gali net „Bangoje" nežaisti. Kiekvieno vaiko tikslas turėtų būti aukštesnis lygis.
    Ir šiandien kai kurie žaidėjai per ilgai „Bangoje" užsisėdėjo. Ir fanai juos pervertino. Jie atsidūrė komforto zonoje ir nebejudėjo, nebeturėjo jokio tikslo. Reikėjo jiems daugiau kritikos.

 

    Be išugdytų žaidėjų, kas dar džiugina iš trenerio karjeros?
    Džiaugiuosi, kad mano du auklėtiniai Tadas Vitkauskas ir Simas Jurkus (gal Simas mažiau mano auklėtinis, bet vis tiek treniravau) pasirinko trenerio darbą. Netapo futbolininkais, bet tapo treneriais. Manau, kad ir Michailas Terentjevas džiaugėsi, kad vieni auklėtiniai tapo žaidėjais, o kiti – treneriais.
    Man smagu, kad jie dirba su tokiu entuziazmu. Aš gal net neturėjau tokio entuziazmo, kokį turi jie.

 

    Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos" ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 734 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,