Mano Gargždai



Aniceta Staponienė: jaunystėje eidavau į tirą ir į futbolą

Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
VšĮ „Gargždų futbolas“ nuotr. VšĮ „Gargždų futbolas“ nuotr.

    1973 metų pabaigoje, „Bangos“ laikraštyje aptardamas sezono rezultatus, tuometinis komandos vadovas Petras Mickus sakė: „Mažai dėmesio komandai skyrė vadovai. Jų atstovai nesiteikė ateiti nė į vieną susirinkimą. Išskyrus med. seserį Anicetą Staponienę, mumis daugiau niekas nesirūpino“.

 

     Praėjus daugiau nei keturiasdešimčiai metų mes paklausėme daugybę metų Gargždų ir Klaipėdos gydymo įstaigose dirbusios A. Staponienės, kaip tapo „Bangos“ futbolo komandos pagalbininke.

     Pateikiame Jums interviu su Aniceta Staponiene. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

 

     Kaip tapote futbolininkų pagalbininke?

     Eidavau į futbolą, bet visada su savimi turėdavau maišiuką su priemonėmis. Ir dabar savo rankinėje turiu ir žirkles, ir leukoplasto, ir binto – visko, ko reikia. Manęs niekas neprašė iš pat pradžių, tačiau aš su maišiuku visada vaikštau, tai... Ir vėliau, daug metų, niekas nemokėjo, eidavau savanoriškai. Tik paskui kažkas pasakė, kad už tai turėčiau gauti pinigų. Tai reikėdavo atsinešti tokį lapelį iš vyr. gydytojo. Ir į kiekvienas rungtynes eidama nešdavausi tą lapelį. Už jį gaudavau du rublius.

     O visur su priemonių maišiuku vaikščioti pradėjau po vieno nutikimo. Autobusas iš Silikatinio stodavo mieste. Vieną kartą išeinu iš namų į ligoninę, tiesiai per aikštę. Ir įsivaizduokite – žmogus baisiausiai persirėžė ranką į duris. Visi žiūri: O, – medikas ateina. Tas medikas ateina, bet jeigu jis nieko neturi, tai kokia nauda. Buvo gėda. Nuo to laiko visada nešiojuosi.

 

     Kaip apskritai susidomėjote futbolu?

     Kai mokiausi Klaipėdoje, visą laiką eidavau žiūrėti futbolo. Jaunystėje eidavau į tirą ir į futbolą. Būdavo, gaunu stipendiją, tai pirmoje eilėje bėgu į tirą pašaudyti. Gargžduose į futbolą pakvietė toks Petras Dirgėla, vėliau tapęs rašytoju. Jis buvo naujokas laikraščio redakcijoje. Taip pat didelis futbolo mėgėjas. Sako: „Man vienam nepatogu, žinai, Aniceta, eime kartu“. Taip mudu ir pradėjome vaikščioti į futbolą. Tuo metu dar žaisdavo senojoje aikštėje. Čia nebuvo kur atsisėsti. Eglutės augo ir tokia pakriaušė. Tai ir stovėdavome su Petru ant tos pakriaušės.

   Dar žaisdavo tokie Urbonavičiai. Jie buvo tiesiog užkietėję sportininkai. Viešpatie, be jų niekas nevykdavo, nei vienos varžybos. Būtų mirdami vis tiek ėję į varžybas. Žaisdavo dar Vytautas Stalmokas, Antanas Liutikas. Futbolas jiems buvo šventas dalykas. Jie buvo pagrindiniai. Sakyčiau, organizatoriai, sukviesdavę kitus. Susirinkdavo nemažai liaudies. Moterų ne daug būdavo, bet vyrų netrūko. Vienintelė tokia gera pramoga ir buvo. Futbolas.

     Eidavau visur. Ir kai čia, kur Ąžuoliukas, žaisdavo, ir kai Silikatinio aikštėje, ir kai miesto stadione. Kai Silikatinio stadione žaisdavo, jau būdavo ir kur atsisėsti, ir kur stovėti. Žmonių prisirinkdavo daug. Ateidavo ir valdžia tuometinė pasižiūrėti.

     Kaip žiūrovei buvo ir koja lūžusi, bet vis tiek ėjau. Bėgau į rungtynes ir kažkaip koją blogai pastačiau prie šaligatvio. Ir nugriuvau. Toks berniukas mane pakėlė ir sako: „Oi, ponia, Jums reikia greitosios, kur Jūs dabar eisite, ar dar į stadioną?“. Atsakiau, kad taip. Dvi valandas išsėdėjau ir parėjau raišdama. Tik tada gipsą užsidėjau. Negaliu be futbolo. Tik dabar taip nebeišeina. Bet vis tiek domiuosi – viską žiūriu, perskaitau. Visus šemberus ir jankauskus žinau.

 

     O Jums pats futbolas patiko, ar eidavote dėl to, kad Gargždų komanda žaidžia?

     Ir pats futbolas patinka. Žiūriu per televiziją visą laiką. Ir apkeikiu juos viena pati. Visaip būna. O kada žaidžia mano komanda, tai jau viskas tada. Jei reikia, ir įspirti kam galiu.

 

      Kiek laiko buvote su komanda?

     Tiksliai neatsakysiu, bet ilgai. Niekas kitas nenorėjo eiti budėti į futbolą. O aš netgi keisdavausi, kad tik galėčiau. Galiausiai pasakiau vyr. gydytojui: „Man reikia“. Sako: „Jei reikia, tai ir važiuok“. Tada jau rami galva. Ir budėdavau su greitąja medicinos pagalba. Tuo metu jau būdavo tokios intensyvios rungtynės. Ne tokios, kaip senojoje aikštėje.

 

      Ar dažnos tos traumos būdavo? Dažnai tekdavo suteikti pagalbą?

     Būdavo. Dažniausiai kojos: ar žaizda kokia atsirasdavo, ar sumušimas, patempimas. Pačioje pradžioje jie kažkaip žaisdavo labai atsargiai, taip „inteligentiškai“. O vėliau jau lekia, kiša vienas kitam koją. Ir traumų jau daugiau būdavo. Paskutiniais metais jau būdavo ne mažiau kaip du ar trys kartai per rungtynes. Tai keliai, tai čiurnos.

 

     Kaip patys futbolininkai į Jus žiūrėdavo? Ar kaip džentelmenai?

     Normaliai, labai „fainai“. Visi jaunučiai. Būdavo draugiški tokie, bent jau mano atžvilgiu. Geriausios rungtynės būdavo, kai juos treniravo Fiodoras Finkelis iš Klaipėdos. Jis kažkaip mane labai mėgo, nes taip nutiko, kad kai budėjau, kelias rungtynes iš eilės laimėjo. Tai jis sakė: „Oi, jeigu tu neateisi – mes pralaimėsime“. Bendraudavome. Ilgai nebuvome susitikę, bet prieš kelis metus sutikau jį Jūrininkų ligoninėje. Turi problemų su kojomis. Dėl futbolo, aišku. Jis mokėdavo kažkaip prie žmonių prieiti. Kai jis vadovavo, tai buvo tvarka – laiku viskas pradėta, laiku ir užbaigta.

 

   Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš Bangos ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu  arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).

Palikite komentarą

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Reklamos

Dabar svetainėje 109 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,