2009 metais pakviestas į Lietuvos U-21 rinktinę Karolis Urbaitis jai atstovavo net du ciklus ir tapo daugiausiai šio amžiaus rinktinėje oficialių rungtynių sužaidusiu gargždiškiu. Solidus ir „Bangoje“ žaistų rungtynių (222) ir įmuštų įvarčių (36) skaičius.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Karoliu Urbaičiu. Daugiau detalių ir epizodų iš „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Kaip atėjai į futbolą?

Jeigu tiksliai pamenu, tai penkių metų. Mama vedė su broliu, nes nenorėjo, kad vienas likčiau namie. Brolis buvo vyresnis, tai ir pradėjau lankyti treniruotes pas vyresnius. Buvo tokių „nuosmukių“ – bandydavau tai stalo tenisą, tai krepšinį, tai kažkokius kitokius būrelius. Bet vis tiek pasirinkau futbolą.

Kai jau buvo brendimo amžius, žaisti norėjau, bet nelabai gaudavau, nes buvau jaunesnis. Buvo noras pereiti į savo grupę – 1990 metų gimimo, kuriuos treniravo Antanas Blinstrubas. Bet taip išėjo, kad galėjau žaisti ir už tuos, ir už tuos.

2006 metais dar nežaidei už „Bangą“, tik už „Bangelę“, 2007 metais retkarčiais pasirodydavai po keitimo, o 2008 metais jau buvai vienas pagrindinių žaidėjų. Kas nutiko?

Pamenu, kai pirmą kartą pakvietė. Buvo 1990 metų grupės treniruotė. Atėjo Robertas Vaišnoras ir sako: „Turi būti „Bangos“ treniruotėje šeštą valandą“. Nuo tada pradėjau treniruotis su pagrindine komanda, o nuolat žaisti pradėjau nuo 2008 metų rungtynių Alytuje su „Alyčiu“. Kai jau pradėjau, tai ir nebepaleidau.

2009 metais pradėjo kviesti į Lietuvos U-21 rinktinę, nors iki tol nebuvai kviečiamas į jokio amžiaus rinktines.

Nei į vieną. Didžiausią įtaką Gargždams padarė Valdas Ivanauskas, kai jis perėmė treniruoti „Bangą“, o vėliau ir U-21 rinktinę. Gal kokie penki iš mūsų komandos buvo kviečiami.

Bet išlikai vienas, ir net V. Ivanauskui nebetreniruojant...

Atrodydavo, kad treneriai „neturi ant manęs akies“, bet kai patekau į U-21 rinktinę, gal kažkaip pasitikėjau savo jėgomis, pradėjau rodyti geresnį žaidimą. Tai paskui į kiekvieną ciklą ir kvietė, kol baigėsi amžiaus grupė.

Labai gerai buvo, kad aš į rinktinę atėjau net dviem metais jaunesnis. Ir apskritai branduolys buvo 1990 metų, nes 1989 ir ypač 1988 metų buvo labai mažai žaidėjų.

Kas įsiminė iš pirmojo karjeros „Bangoje“ etapo?

Vienas iš įdomesnių įvykių buvo peržiūra Čekijoje. Gana netikėtai. Vyko klubo oficialus uždarymas, pasikvietė Arminas Narbekovas ir sako: „Ruoškis“. Pasirodo, kad ir Aurelijui tuo pačiu metu buvo suorganizuota peržiūra Izraelyje. Nuvykau į Čekiją – pagrindinės komandos nėra. Palikti keli vietiniai ir suvažiavę dešimt žaidėjų iš visos Europos. Pasitreniravome penkias dienas, o po stovyklos sako: „Po dviejų savaičių turėsi atvažiuoti.“ Bet prapuolė viskas. Buvo pasakyta, kad pagrindinis rėmėjas atsisakė remti klubą.

Buvo periodas, kai „Žalgiryje“ buvai. Ko pritrūko, kad įsitvirtintum?

Kai patekau į „Žalgirį“, tai buvo labai nuostabus jausmas. Iš tokio nedidelio miesto pereini į grandų komandą, kur viskas daroma labai profesionaliai. Kur ateini į treniruotę ir tau nereikia niekuo rūpintis, tiesiog dirbti savo darbą. Ateini į tokią komandą, kur surinkti vieni geriausių lietuvių ir dar užsieniečiai. Labai konkurencinga komanda.

Turėjau „šanselių“. Kai kurias rungtynes netgi žaidžiau startinėje sudėtyje. Sunku buvo, bet pakišo koją sveikatos problemos. Nebeleido net treniruotis. Ir po pusantrų metų paleido į Gargždus.

Kaip sugrįžimas į „Bangą“?

Sugrįžimas buvo sunkus. Praėjo nemažas laiko tarpas, kol susitvarkiau medicininę pažymą. Buvo net toks įdomus momentas, kai aš jau iš Vilniaus išvažiuodamas pasiskambinau Vaidui Žutautui, kad grįžtu. Sako: „Būsi treniruotėje?“ Sakau: „Būsiu.“ Ties Kaunu apsisukau, nes popierių nebuvau pasiėmęs. Ir grįžau į komandą tik dar po pusės metų, vasarą, kai jau Mindaugas Čepas dirbo.

Pabaigiau tą sezoną ir likau Gargžduose. Kaip sakoma, nuo Gargždų toli nepabėgsi.

Ar dėl tokių įvykių raidos nesmuko motyvacija?

Būdavo „Žalgiryje“ pokalbiai su Mindaugu Nikoličiumi. Netgi siūlydavo ieškoti kitų klubų – „Atlantas“, „Sūduva“. Bet sakydavau: „Jeigu grįžti, tai geriau tiesiai į Gargždus. Savas miestas“.

Kad ir su pertraukomis žaidei „Bangoje“, bet dalyvavai visuose keturiuose svarbiausiuose įvykiuose – ir abiejuose taurės finaluose, ir abiejuose bandymuose Europos lygos kvalifikacijoje. Kokį įspūdį paliko?

Pirmose rungtynėse, kai žaidėm su „Ekranu“, antrą įvartį įmušiau. Gera mūsų komanda buvo. Prisimenu, viską „nurašėme ant teisėjo“, kad neskyrė vienuolikos metrų baudinio, bet galima sakyti esame ir patys kalti, kad pirmaudami 2:0 atidavėme pergalę.

Buvo pirmas kartas, kai Gargždai patekome į finalą, tai ne tik man, bet ir visai komandai buvo didelis noras įrodyti, kažką parsivežti.

Antras bandymas 2014 metais nebekėlė tokių emocijų?

Iš tos komandos beveik tik gargždiškiai buvome žaidę tokio lygio varžybas. Iškart pamatėme, kuri komanda yra visa galva geresnė. 2011 metais buvome arčiau taurės.

Europos lyga...

Pirmą kartą – anšlagas Gargždų stadione, visų noras gerai pasirodyti, bet susitiko ne to kalibro komandos. Mes buvome net nežaidę tokiame lygyje, o „Qarabagh“ buvo dešimt galvų aukštesni. Tiek klubinio futbolo, tiek finansiniu atžvilgiu. Nieko negalėjome parodyti. Ir įvarčius įmušė visus fantastinius.

2014 metais galėjome užsikabinti ir bent jau namie tai turėjome padaryti. Kaip sakiau po tų rungtynių, trūko meistriškumo arba šaltakraujiškumo, kad užbaigtume tas situacijas, kurias turėjome. Būtume geriau Gargžduose sužaidę, būtume tikrai didelį žingsnį padarę, kad galėtume pereiti į kitą etapą.

O tos antros rungtynės... Skrenda dešimt žmonių. Priešvaržybinėje treniruotėje daktaras žaidžia, vos ne jį žada registruoti kaip žaidėją. Ten jau buvo chaosas.

Kokius apskritai prisiminimus kelia 2014 metų sezonas?

Atrodo, kad pradžioje viskas ėjo gerai. Buvome tikrai stipri komanda. Po pirmo rato buvome antri. „Žalgiriui“ nusileidome namie, bet ten irgi, galima sakyti, teisėjai nusprendė.

Tiek Gargždams, tiek Gargždų žaidėjams tai buvo prasčiausias sezonas. Konfliktai tarp žaidėjų, tarp trenerių, tarp valdžios. Tokių dalykų išvis neturi būti, kai pasiekiami teismai. Dabar galima sakyti, kad vietiniai žaidėjai pradėjo konfliktuoti su valdžia, bet ta valdžia buvo ne Gargždų, o rusų. Jeigu atvažiuoja direktorius ir sako: „Važiuojame, atvažiavo iš jūsų interviu imti, paklausinėti“. Nusiveža į savo butus, tardo su poligrafais. Išeini ir nežinai, ar jie ten tikrai tikrino, ar tik dėl vaizdo. Labai nemalonus laikotarpis. Ateini į treniruotę, o treneris sako: „Aš nieko nežinau, atsiprašau“. O jau kitą dieną turime rungtynes žaisti. Kaip čia gali būti?

Kai prasidėjo visi poligrafai, komanda buvo tokioje duobėje, kad niekas nieko nebenorėjo.

Per karjerą „Bangoje" žaidei keliose pozicijose. Kuri pačiam yra labiausiai prie širdies?

Visą laiką norėjau žaisti vidurio saugo pozicijoje. Tik treneriai kažkaip nematydavo. Visą laiką mane statydavo krašto gynėju. Perėjęs žaisti į kitą poziciją, atrasdavai save visai kitokį.

Kai iš tos pozicijos grįžti į krašto gynėjus, atrodo, kad esi tiek patobulėjęs, jog viską matai kitomis akimis, gali daugiau iš savęs išspausti. Šiaip norėčiau visą laiką žaisti vidurio saugu.

Ne vienas treneris dirbo su „Banga“. Kuris pačiam daugiausiai davė kaip žaidėjui?

Kiekvienas įnešė savo. Bet pirmus didžiausius žingsnius padarė pirmieji treneriai – Vaidas Liutikas, Antanas Blinstrubas, Mindaugas Jonelys.

Atėjęs italas Fabio Lopez, galima sakyti, parodė, kaip vyksta visas treniruočių procesas. Mes, mažo miesto komandėlė, su savais treneriais, atrodo, dirbdavome pagal rusiškus metodus, o čia atėjo užsienietis. Visiems buvo įdomu. Daug iš jo išmokome, daug dirbome taktiškai. Buvome stipriai pasiruošę. Kai F. Lopez išėjo ir atėjo Valdas Ivanauskas, tai jau ant tokių sparnų buvome, kad reikėjo tik dirbti, tobulinant puolimo braižą.

Kas iš žaidėjų didžiausią įspūdį paliko?

Kai aš atėjau jaunas į „Bangą“, tai labai daug buvo gerų žaidėjų – Martynas Karalius, Rimvydas Grudys, Aurelijus Staponka. Buvo vyresnių žaidėjų, kurie žaidę kažkur. Orestas Buitkus „gyvumo“ įnešdavo. Jis buvo vyriausias komandoje, bet dirbdavo daugiausiai iš visų. Jis net po treniruočių pasilikdavo ir sakydavo: „Ateik čia, padarysime perdavimą“. Arba jis paskersuoja, o tu pamuši į vartus. Darbo žmogus buvo. Išmokė kai kuriuos žaidėjus, kad reikia dirbti, bandyti, stengtis ir per tą darbą tau pavyks pakliūti į startinę sudėtį.

Man patikdavo tais laikais, kad ateidavai į treniruotę ir turėdavai įrodyti, kad gali žaisti. Dabar to nėra. Kaip mes sakome, dabar jaunimas ateina atstovėti, o ne kovoti už vietą pagrindinėje sudėtytje. Nesistengia tavęs išstumti iš tavo vietos. Aš kai atėjau, stengiausi. Nesupranta vaikai, kad jeigu kažko nori siekti, tai jau penkiolikos šešiolikos metų turi įrodinėti, o ne laukti, kol tau sueis dvidešimt penki.

Ar visas dabartinis jaunimas toks, ar galima kažką išskirti?

Benas Šatkus ir Genaras Samsonik yra lygiai tokie patys, koks aš atėjau. Jeigu atvirai, tai jie išsiskiria netgi iš tų, kurie trimis metais vyresni.

Tiek Genaras, tiek Benas, jeigu jie treniruosis ir bandys iš savęs spausti maksimumą, bus vienais komandos lyderių.

Kodėl šiame sezone nepavyko pasiekti to, apie ką jau pačioje pradžioje kalbėjo treneris?

Pernai įsiminė apdovanojimai, vykimas į Vilnių, kur susirenka stipriausios visų lygų komandos. Visi buvo euforijoje, laukė, kad kuo greičiau prasidėtų kitas sezonas. Bus galima dar kažką išspausti, pasipildysime žaidėjais. Bet kamuolys apvalus – vieną dieną gali sektis, kitą ne. Negaliu sakyti, kad sezonas buvo labai prastas, bet nesusirinkome tų taškų, kuriuos reikėjo susirinkti. Būtume tikrai aukščiau stovėję. O dabar, kaip visi juokėmės: grįžome vėl į šeštą vietą.

Pradžioje atrodė, kad komandos branduolys paliktas ir dar sustiprintas – prisijungė Gerardas Žukauskas, Erikas Vainoras. Pirmas rungtynes sužaidėme ir, atrodo, dingo ta ugnelė. Ir nebėra tos sėkmės, kaip praėjusiais metais. Komanda savimi nebepasitiki, nebėra žaidimo. Praėjusiais metais buvo, kad jei vienam kažkuriam nesiseka, tai pradeda sektis kitam ir jis veda komandą į pergales. O šiais metais nebuvo nei vieno tokio, kuris kažkaip užkabintų. Gal tik Gerardui pavyko keturi ar penki turai, kai jis vesdavo komandą. Praėjusiais metais buvome bent du – aš ir Aurelijus.

Gal šis sezonas nepavyko ir dėl to, kad man sunku buvo įstoti į tas pačias vėžes. Šiemet neatradau to žaidimo, kuris buvo praėjusiais metais. Taip ir nebuvau niekada įgijęs optimalios fizinės formos, kaip praėjusiais metais.

Praėjusiais metais mes buvome ant tokios bangos. Juokdavomės: vienas nulis ir toliau važiuojame. Kiekvienas žaidėjas buvo radęs savo poziciją aikštėje. Su Aurelijumi mes suprasdavome vienas kitą gerai.

Ar įmanoma su dabartine komanda kilti aukščiau?

Vien su gargždiškiais – labai sunku. Galima formuoti komandą vien iš gargždiškių, bet jeigu nori kažkokių rezultatų, turi stiprinti komandą vyresniais žaidėjais. Turi būti stipri komanda. „Banga“ visuomet buvo stipri komanda. Kiek A lygoje žaisdavome, niekam nenusileisdavome. Varžovai gal ir stipresni būdavo, bet mes turėdavome kažkokį charakterį.

Remdamasi vien gargždiškiais komanda nebus konkurencinga kitoms komandoms.