Mano Gargždai

Rekomenduoju (6)

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt tęsia rubriką „Rekomenduok filmą“. Šį kartą pristatome Gargždų atviro jaunimo centro direktorės, šiuo metu esančios vaiko priežiūros atostogose, Inesos Gaudutytės pasirinkimą.

 

Inesa net ir būdama motinystės atostogose nestokoja veiklų – užsiima įvairių projektų vykdymu, organizavimu, išmėgina save įvairiose srityse: „Dėstau socialinių mokslų kolegijoje, prisidedu prie projekto „Klaipėda – Europos jaunimo sostinė“ įgyvendinimo ir pan. Su jaunimo organizacija „Alterno“ vykdome įvairias veiklas Gargžduose ir Klaipėdos rajone. Pvz., šiemet jaunimo parke įrengėme krepšinio aikšteles ir pan. Esu Jaunimo reikalų tarybos narė. Esu žmogus, kuris negali gyvent be aktyvios veiklos, tai derinu naujas savo pareigas, kuriomis be galo džiaugiuosi, su mėgstamomis darbinėmis veiklomis.“

Inesa atvirauja kino teatruose dažnai nesilankanti – jei gali rinktis, prioritetą teikia filmų žiūrėjimui namie.

„Man patinka jaukiai įsitaisyti ant sofos, užsimesti šiltą pledą, susirangyti ir jau tada gali skirti laiką sau“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad auginant vaiką, laiko filmų žiūrėjimui lieka ne per daugiausiai.

Pokalbininkė sako mėgstanti įtraukiančius, siužetą turinčius filmus, o štai siaubo filmams ir perdėtai fantastikai vietos repertuare nelieka visai.

„Manau, net tokiuose filmuose, kurie kuriami masėms, neturi kultūrinės reikšmės, vis tiek rasčiau kokią nors prasmę, – sako Inesa. – Filmas yra viena iš priemonių ne tik praturtėti dvasiškai, praplėsti akiratį, kaupti patirtį, bet ir tiesiog laisvalaikio praleidimas, kai norisi tiesiog pailsėti nuo įtempto proto darbo. Esu žiūrėjus ne vieną komercinį filmą, komediją, tai neieškai ten nei gilios reikšmės, nei stengiesi sureikšminti siužeto – tiesiog atsipalaiduoji ir smagiai leidi laiką su draugais.“

 

Rekomenduojami filmai:

Įkalinti laike (In Time, 2011)

Seniai matytas, bet vis aš jį prisimenu. Na, tikriausiai, pati žinutė įkvepia – kad mūsų laikas šiame pasaulyje visų ribotas ir reikia pasistengti jį naudoti tinkamai.

 

 

Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994)

Filmas apie kalinį, kuris susikuria reputaciją kalėjime. Daug tame filme įžvelgti galima visko. Per socialinę tokią prizmę žvelgiant tai, manau, kad galima pasimokyti atkaklumo. Jeigu yra užsidegimo, noro – viskas įmanoma.

 

 

Hario Poterio visi filmai nuostabūs.

Juos galima žiūrėt 3–5 ir daugiau kartų ir vis tiek pamatysi ką nors naujo. Kaip sakiau, kad nemėgstu labai fantastinių filmų tai aš Harį Poterį priskirsiu pasakai (juokauju).

Prieš Kalėdas būtina pažiūrėti Harį Poterį taip pat kaip ir „Vienas namuose“.

 

20 gruodžio 08, Antradienis 11:23
0

Priekulės kultūros centre renginių organizatore dirbanti Ernesta Bakšienė prisipažįsta, kad jau 16 metų sukasi kultūros srityje, 11 metų ji dirba renginių režisierės darbą.

Nuo vaikystės gyvenu Priekulėje, nuo paauglystės lankiau jaunųjų šaulių būrelį ir praleidus ne vieną vasarą karinėje stovykloje bei Rukloje baigusi instruktorių apmokymus, buvau tvirtai apsisprendusi stoti į Karo akademiją, tačiau likimas atvedė į Priekulės Ernsto Vicherto teatrą, kuris pastūmėjo mane į kultūrą“, – atviravo pašnekovė.

Ji teigė, kad kino teatruose lankosi retai, nepatinka per didelis garsas, blaškančios kitų reakcijos.

„Mėgstu filmus žiūrėti jaukiai įsisukus į pledą namų tyloje. O ir šiaip labiau mėgstu salėje stebėti spektalį, o ne filmą“, – pasakojo Ernesta.

Tarp jos mėgstamiausių filmų žanrų – siaubo. Visgi, prasitarė, kad ją žavi tikromis istorijomis paremti filmai, nes jie sužadina vaizduotę: „Visada pradedu galvoti, kaip visa ta istorija vyko ištikrųjų, kiek daug tenka žmonėms patirti, kiek dar daug yra tokių panašių ar net sudėtingesnių gyvenimo istorijų, apie kurias net nenutuokiame. Filmo pabaigoje visada be galo džiaugiuosi, kad ji būna laiminga, o kai žinai, kad kažkam tai nutiko iš tikrųjų, tai vidinis džiaugsmas būna dar didesnis. Ne kartą teko ir taip mergaitiškai ašarą nubraukti.“

 

Vienas iš tokių filmų yra „Ieškantys laimės“ (The Pursuit of Happyness, 2006 m.).

Dažnas iš mūsų siekdami tikslo nuleidžiame rankas, nors niekas nežino, kad galbūt iki to tikslo viršūnės buvo likęs vos 1 laiptelis. Ši, tikrais faktais premta istorija, rodo, kad net pasiekus kritinę situaciją, jei tu turi dėl ko stengtis, viskas yra įmanoma.

 

Antrasis man labai įstrigęs filmas, taip pat tikrais faktais paremta drama „Danų mergina“ (Danish Girl, 2015).

Šiomis dienomis daug ir vis dažniau kalbama apie homoseksualumą ir pan., nesu nei už, nei prieš, kiekvienas gyvename savo gyvenimą, turiu savo nuomonę apie tai, kurią pasiliksiu sau. Šis filmas pasakoja daugybės fizinių ir psichologinių jėgų pareikalavusią Einaro Wegenerio transformaciją į moterį, tačiau asmeniškai mano dėmesį šiame filme labiau patraukė jo žmonos išgyvenimai, koks psichologiškai gali būti stiprus žmogus, norintis mylimam žmogui gero ir sutikdamas su bet kuo, kam jis pasiryžęs.

Dažnai mes tik girdime, kad artimiesiems gėda ar pan., o štai čia kitokia istorija apie tai. Kiekvienas savo aplinkoje turime artimų žmonių, antras puses, vaikus, draugus ir nei vienas iš mūsų nesame garantuotas, kad taip neatsitiks ir mums. Mes galime rinktis, ar pasmerkti ir atstumti, ar bandyti suprasti ir palaikyti, ar tiesiog užsimerkti ir nematyti. Po šio filmo susimąsčiau ir aš, o ką daryčiau tokioje situacijoje?

 

Na, o tečiasis filmas, kaip tik šį savaitgalį matytas – „Terapija“ (The Work, 2017).

Vieno svarbiausių Amerikos kino festivalių SXSW dokumentinės programos nugalėtojas. Pati, smalsumo vedina, esu buvusi ne vienoje konsteliacijoje, tad žinau tą jausmą, kai po tokių susibūrimų išeini psichologiškai išsunktas, sudėtinga nusakyti vidinę būseną ir jausmą, galbūt šis filmas ir sudomino dėl to.

Patraukė, kad tai dokumentinis filmas – matoma, kiek arti gali prieiti dokumentinė kamera, juk visa tai filmuota ne suvaidinant emocijas ir situaciją, o vykstant ištikrųjų. Ko gero, nėra nei vieno, kuris nebūtume ko nors užspaudęs giliai savo viduje, nesvarbu, kokio didumo skaudulys (jei taip galima pasakyti) būtų, didžiulis išgyvenimas ar maža vaikystėje išgirsta kiemo draugo pašaipa, kiek daug yra žmonių kuriems tai pakoreagavo gyvenimą. Koks svarbus yra darbas su savimi.

Tad šiandien mano tokie pasiūlymai galbūt kažką paskatins dar labiau siekti savo užsibrėžtų tikslų, o gal pažiūrėti savo baimėms į akis ir su jomis susigrumti.

20 lapkričio 24, Antradienis 09:50
0

Rubriką „Rekomenduok filmą“ tęsiame su naujienų portalo mano-gargzdai.lt korespondentės Virginijos Šleiniūtės pasiūlymais.

 

Dėl pandemijos užsidarius kino teatrams negalime stebėti naujų kino juostų, tad karantino metas – puiki proga atsigręžti į tai, kas sukurta anksčiau, bet gal praslydo pro akis.

Rubrikoje „Rekomenduok filmą“ skaitytojai jau pateikė nemažai įvairių žanrų filmų, kurios pamatyti tikrai verta. Niūriu laikotarpiu geras filmas gali tapti puikia terapija, tad mano pasirinkime – šiek tiek dramos, paslapties, noro išgyventi ir kruopelytė komedijos.

 

„Nemiga“ (Insomnia, 2002 m.)

Psichologinis amerikiečių trileris, to paties pavadinimo 1997 m. norvegų filmo perdirbinys.

Filmas pasakoja apie du detektyvus vykstančius į nedidelį Aliaskos miestelį ištirti žiaurios septyniolikmetės žmogžudystės.

Miestelyje, kur saulė neteka ir nesileidžia, visiškoje prieblandoje tykodami nusikaltėlio, detektyvai pasimeta vienas nuo kito ir nuaidėjus šūviui miršta vienas iš jų… Vienas iš detektyvų per klaidą savo ginklu nušauna savo paties partnerį.

Policijai jis nusprendžia neprisipažinti ir pradeda „katės ir pelės žaidimą“ – pats imasi tirti žiaurią savo partnerio žmogžudystę. Jam į pagalbą atvyksta jauna miestelio detektyvė, turinti savo priežasčių išsiaiškinti, kas iš tiesų nutiko visa gaubiančioje prieblandoje…

 

 

„127 valandos“ (127 Hours, 2010 m.)

Biografinė išgyvenimo drama, pastatyta pagal trumpą Arono Ralstono autobiografiją Between a Rock and a Hard Place.

Filme pasakojama istorija apie kanjonininką Aroną Ralstoną, įstrigusį tarp akmenų siaurame Mėlynojo Džono kanjone. Norėdamas ištrūkti, vyras turėjo nusipjauti ranką – arba tai, arba mirtis. Istorija sukrečia, priverčia susimąstyti, ko žmogus gali griebtis, bandydamas išsigelbėti, išgyventi, išlikti.

Filmas buvo gerai įvertintas kritikų bei žiūrovų, taip pat buvo 6 kartus nominuotas Oskaro apdovanojimams.

 

 

„Pažadėk man!“ (Zavet, 2007 m.)

Serbų režisieriaus Emiro Kusturicos 60-ojo Kanų festivalio konkursinėje programoje dalyvavusi ir 29-ąjį Maskvos tarptautinį kino festivalį atidariusi smagi ir ironiška komedija, drama „Pažadėk man!“ – kino terapijos vaistas, užtikrinantis gerą nuotaiką.

Mažame kaimelyje ant kalvos gyvena vos keli žmonės. Tai – senelis Trifunas, jo anūkas, vardu Tsanė, mokytoja Bosa. Mokykla kaimelyje uždaroma, o senelis staiga pajunta mirties artėjimą.

Taigi nusprendžia išsiųsti anūką į miestą ir duoda 3 užduotis: parduoti vienintelę karvę Cvetką, nupirkti šv. Nikolajaus ikoną, susirasti būsimą žmoną.

Tačiau nuvykus į miestą užduotys nepasirodo itin lengvos. Tsanei tenka susidurti su mafijos bosu Bajo, nuo jo reikia išgelbėti mylimą merginą Jasną, kurią Bajo nori parduoti.

 

 

Mėgstantiems vakarus leisti su „Netflix“ siūlau šiek tiek mistikos – atkreipkite dėmesį į vokiečių serialą „Dark“.

 

 

Norite filmus rekomenduoti ir jūs? Susisiekite su mumis asmenine žinute feisbuke.

20 lapkričio 16, Pirmadienis 16:48
0

Tęsiame rubriką „Rekomenduok filmą“ – šį kartą savo pasirinkimą pristato Klaipėdos rajono mero patarėjas Jevgenijus Bardauskas. Jam mėgstamiausi – mistiniai, fantastiniai filmai, neabejingas jis aktoriaus Tomo Hankso vaidybai. Paprašytas išvardinti geriausių matytų filmų trejetuką, J. Bardauskas atsako nedvejodamas.

 

„Žalioji mylia“ (The Green Mile, 1999 m.)

Man iš esmės Tomas Hanksas kaip aktorius yra nerealus. Daug gerų filmų su juo yra, tačiau šie du („Žalioji mylia ir „Forestas Gampas“) tikrai paliko įspūdį.

„Žalioji mylia“ – tai pagal Styveno Kingo romaną pastatytas filmas, tad aišku, jame persipina realybė su mistika. Dar kelios svarbios temos, kurios paliečiamos šiame filme – žmogiškumas, mirties bausmė ir tai tikrai įdomus ir nemenką įspūdį paliekantis filmas.

Čia nerasi daugybės šiuolaikinius filmus lydinčių specialiųjų efektų, bet garantuoju – tos minutės žiūrėjimo tikrai neprailgs.

 

„Forestas Gampas“ (Forrest Gump, 1994 m.)

Tai filmas, kurį aš jau matęs net nežinau kiek kartų – kokius 10-imt tai tikrai, kai tik pasitaiko proga, pasižiūriu vėl.

Nežinau, ar jis toks būtų įdomus jei filme būtų vaidinęs Travolta, bet Tomas Hanksas šiam vaidmeniui tiko idealiai.

Jeigu nematėte, tikrai verta šį filmą pasižiūrėti, jis sužavi paprastumu ir nuoširdumu.

 

„Tarp žvaigždžių“ (Interstellar, 2014 m.)

Tai tikrai nuostabus Christopherio Nolano darbas. Jei esate fantastikos gerbėjai, šis filmas tikrai patiks. Realistiškai pavaizduoti kosmoso vaizdai, puikiai aktorių perteikiamos emocijos ir, aišku, įspūdingas Hanso Zimmerio sukurtas garso takelis, šį filmą paverčia vienu mano mėgstamiausiu.

 

Kasdienybėje mėgstu žiūrėti „Netflix“. Iš paskutinių žiūrėtų serialų galėčiau rekomenduoti „Ozark“.

20 lapkričio 13, Penktadienis 12:16
0

„Yra filmų, kuriuos turi išskaudėti, o pamačius dar kelias dienas nešiojiesi galvoje, bandydama suprasti“, – sako verslininkė, Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos narė Loreta Piaulokaitė-Motuzienė, rubrikai „Rekomenduok filmą“ pateikusi savo įžvalgas ir pasirinkimus.

 

„Prieš 20 metų su vyru iš Kauno atvykome gyventi į Gargždus, nes čia mano tėvo tėviškė. Tai tikrai gera vieta gyventi ir todėl giliai įleidome šaknis, – pasakoja dabar Dovilų seniūnijoje gyvenanti moteris. – Socialiniais pagrindais su bendraminčiais vis prisigalvojame beprotiškų idėjų, o kadangi Klaipėdos rajone gyvena begalė nuostabių žmonių, todėl gerus darbus įgyvendinti nėra sunku.“

Pašnekovė teigia, kad anksčiau retkarčiais lankydavosi kino teatre Klaipėdoje, o Gargžduose modernizavus kino teatrą, yra dažna lankytoja, nepraleidžia progos pasižiūrėti ir kino filmo seansų po atviru dangumi organizuojamų Gargždų parke, prie Gargždų kultūros centro bei Jaunimo vasaros estradoje.

„Namie neturime tradicijos šeimyniškai žiūrėti kino filmus, nebent televizija rodo kažką labai ypatingai įdomaus. Filmus labiau mėgstu žiūrėti viena, kai šeima suminga ir galima ramiai įsitaisius ir pasiėmus kokį rankdarbį užbaigti dieną“, – atvirauja L. Piaulokaitė-Motuzienė.

Pašnekovė sako nemėgstanti romantiškai saldžių istorijų, nors mano, kad tokių taip pat reikia. Prioritetą ji teikia istorijai, mokslinei fantastikai ir mistikai su siaubo prieskoniais.

„Per pavasario karantiną malonus atradimas buvo LRT mediatekos rubrika „Klasika atgimsta“, kur gausu senų Lietuvos režisierių filmų: „Riešutų duona“, „Jausmai“, „Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, „Vilko dantų karoliai“, „Mano mažytė žmona“ ir kiti“, – sako L. Piaulokaitė-Motuzienė.

„Nors vaikas jau paaugo ir animacijos era lyg ir baigėsi, tačiau turbūt niekada neišaugsiu iš pasakų amžiaus ir todėl man vis dar patinka ne tik Stiveno Kingo knygos, bet ir visos kada nors nufilmuotos ekranizacijos. Taip pat su nekantrumu laukiau naujų „Sostų žaidimų“ sezonų ir kaip daugybė Džordžo R. R. Martino gerbėjų, nuliūdau sulaukusi pabaigos. Bet tai lengvo turinio kūrinėliai laisvalaikiui, kad nebūtų nuobodu ką nors megzti ar siuvinėti, – pasakoja Tarybos narė. – Tačiau yra filmų kuriuos turi išskaudėti, o pamačius dar kelias dienas nešiojiesi galvoje, bandydama suprasti – kodėl taip turėjo būti ir kaip buvo galima išvengti tragedijos. Nors yra suvokimas, kad romanas kaip ir jo ekranizacija – ne dokumentika, o labiau autoriaus fantazija, tačiau kas gali paneigti, kad taip nebuvo ar nebus?“

 

Trilogijos filmai:

Vienas L. Piaulokaitės-Motuzienės filmų favoritų – Stiego Larssono „Millenium“ trilogijos Švedijos, Danijos, Vokietijos ekranizacija: „Ji prasidėjo 2009 metais, bet 2011 m. visa reikalą sugadino JAV, perfilmuodama istoriją holivudiniu stiliumi, kuris, mano manymu, gavosi gana paviršutiniškas.“

 

„Mergina su drakono tatuiruote“ The girl with the Dragon Tatoo (2009)

Režisierius: Niels Arden Oplev, Švedija, Danija, Vokietija, Norvegija, mistinis kriminalinis trileris

Paslaptinga ir nepritampanti, bet geniali kompiuterių įsilaužėlė Lisabet Salander ir reputaciją praradęs „Millennium“ leidėjas Mikaelis Bliumkvistas sujungia jėgas tirdami jaunos merginos dingimo bylą.

 

 

„Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ The Girl Who Played with Fire (2006)

Režisierius: Daniel Alfredson, Švedija, Danija, Vokietija, mistinis kriminalinis trileris

Principingasis žurnalistas ir „Millennium“ laikraščio leidėjas Mikaelis Bliumkvistas kaip visuomet imasi tik sudėtingiausių ir rimčiausių temų. Šįkart jis rengiasi išspausdinti straipsnį, demaskuojantį didelį sekso vergijos tinklą tarp Rytų Europos ir Švedijos, su kuriuo susiję aukštas pareigas užimantys švedų visuomenės, verslo ir politikos atstovai. Bet straipsnis redakcijos taip ir nepasiekia – išvakarėse randami žiauriai nužudyti du straipsnį ruošę žurnalistai.

 

 

„Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“ The Girl Who Kicked the Hornet's Nest (2009)

Režisierius: Daniel Alfredson, Švedija, Danija, Vokietija, mistinis kriminalinis trileris

Peršauta savo tėvo ir palaidota netikro brolio, tik per plauką likusi gyva ir dėkinga ją išgelbėjusiam žurnalistui Mikaeliui Bliumkvistui, Lisbeta sveiksta ir ligoninėje laukia teismo už tris žmogžudystes, kurių nepadarė. Gretimoje palatoje kaukolės lūžius, padarytus Lisbetos kirvio, gydosi tėvas, buvęs sovietų šnipas.

 

 

„Man didžiausią įspūdį palieka tokie „kitokie“ filmai, kurie yra gana sunkūs ir skaudūs, bet verti sugaišto laiko, su įtraukiančiu siužetu ir nenuspėjama, dažnai nelaiminga pabaiga“, – sako pokalbininkė.

 

Kiti rekomenduojami filmai:

„Dienos šviesa“ Daglicht (2013)

Režisierius Diederik Van Rooijen, Olandija, detektyvinis trileris

Advokatė Iris Boelens yra vieniša motina auginanti autistą sūnų Aaroną. Kartą Iris paprašo mamos Ageeth, kad ji pasiliktų jų šeimos namuose prižiūrėti anūko, sužino apie niekada nematytą brolį Rėjų. Iris taip pat sužino, kad jos brolis buvo pripažintas kaltu už savo žmonos Rositos ir kūdikio nužudymą.

Rėjus yra autistas teisėjo sprendimu 20 metų patalpintas į psichiatrinę ligoninę. Iris, atkakliai ieškodama tiesos apie savo brolį siekdama jį išteisinti, sužino, kad Rėjaus ir jos gyvenimą sieja daug paslapčių.

 

 

„Moteris, kuri dainuoja“ Incendies (2010)

Režisierius Denis Villeneuve, Kanada, karo trileris

Mirus motinai, jau suaugę sesuo ir brolis apsilanko pas teisininką išklausyti jos palikimo ir paskutinio noro. Dvynius šokiruoja motinos laiškų turinys: ji atsisako būti palaidota, kol vaikai nesuras jų brolio, apie kurį nieko nežinojo, ir tėvo, kurį manė esant mirusį.

Brolis ir sesuo iš Kanados leidžiasi į ilgą kelionę po pilietinio karo nuniokotą Libaną. Klausydamiesi vietinių žmonių prisiminimų ir liudijimų, jie susipažįsta su tragiška mamos praeitimi ir sužino netikėtų staigmenų apie save.

 

 

„Paslėptas vaikas“ Tyskungen (2013)

Režisierius Per Hanefjord, Švedija, Vokietija kriminalinis trileris

Siaubingos avarijos metu žūva sėkmingos rašytojos Erikos Falcks tėvai. Po kelių mėnesių Erikos namuose pasirodo nepažįstamas vyras ir tvirtina, kad jie turi tą pačią motiną, ir jis yra jos įbrolis.

Erika tuo netiki ir prašo palikti ją ramybėje. Po kelių dienų jį randa nužudytą, o Erika pradeda pasigesti savo motinos daiktų. Netrukus ji sužino, kad jos motina turėjo tamsių praeities paslapčių, kurias kažkas arba kai kurie žmonės labai stengiasi nuslėpti. Erika vis labiau įtraukiama į melo ir mirties tinklą.

 

 

Norite filmus rekomenduoti ir jūs? Susisiekite su mumis asmenine žinute feisbuke

20 lapkričio 09, Pirmadienis 13:05
0

Naujienų portalas mano-gargzdai.lt, ilgėjant vakarams ir apribojus įvairius pramogų sektorius dėl karantino, pristato naują rubriką „Rekomenduok filmą“. Pirmoji savo įžvalgomis dalinasi Gargždų kultūros centro direktorė Vaida Skuodienė.

 

13 metų Gargžduose pragyvenusi ir tik prieš pusmetį į Kalniškės kaimą persikėlusi V. Skuodienė atvirauja, kad prieš pusantrų metų gimus sūnui kino teatro ekranus teko keisti į namų: „Žinoma, šiuo metu situaciją pakeitė ir COVID-19.“

V. Skuodienė teigia labiausiai mėgstanti romantinius, istorinius filmus bei komedijas: „Mūsų pasaulyje ir taip daug niūrumo, negatyvių dalykų. Televizijos nebežiūriu visiškai, nes vien nelaimės ir koronavirusas, kitų dalykų žmonijoje nebėra. Kartais dar pažiūriu pramogines ir kultūrines laidas.“

Pašnekovė trumpai pristato tris savo pasirinktus filmus, kuriuos rekomenduoja pamatyti ir kitiems.

„Visi šie filmai labai patiko savo vidiniu užtaisu, kuris priverčia pagalvoti plačiau, pamąstyti apie pasaulį, apie altruizmą, apie sėkmes ir nesėkmes, kodėl vyksta vienaip arba kitaip. Kodėl šiandien gyvename taip, o ne kitaip, nes tai istoriniai dalykai, kurie pakeičia žmonijos likimo vingius. Pastaraisiais metais filmai mūsų šeimoje – vakarinė ir laukiama visos šeimos susibūrimo esmė“, – pasakoja pašnekovė.

 

Rekomenduojami filmai

„Karališkas romanas“ Royal Affair (2012)

Danų sukurtas filmas, kuris laikomas viena geriausių visų laikų kostiuminių dramų. Teigiamai įvertintas žiūrovų ir kritikų jis buvo nominuotas prestižiškiausiems filmų apdovanojimams. Tai istorinė drama, paremta tikrais faktais. Siužeto centre – intriguojantis meilės trikampis tarp psichologinių problemų turinčio Danijos karaliaus Kristijono VII, visapusiškai apsišvietusio vokiečių kilmės karališkojo gydytojo Johano Frydricho Struence ir jaunos, bet stiprios britų kilmės karalienės Karolinos Matildos. „Karališkas romanas“ – istorija apie uždraustą, bet aistringą meilę, pakeitusią šalį.

 

 

„12 vergovės metų“ 12 Years a Slave (2013)

Filmas skirtas tiems, kurie nori paragauti psichologiškai stipraus kino su tobula aktorių vaidyba, nepriekaištingu scenarijumi bei nemažiau gražiai perteiktais to meto vaizdais ir idealiai filmui tinkančiu garso takeliu. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindiniam herojui – Solomonui, kadangi šiame filme pasakojama jo istorija, o gal tiksliau reikėtų sakyti – jo didžioji gyvenimo tragedija. Filmo pabaigoje, po gausybės patirtų nuotykių Solomonas Northupas atsiduria brutalaus baltaodžio, nekenčiančio ir žiauriai besielgiančio su savo vergais, ūkyje.

 

 

„Neliečiamieji“ Intouchables (2011)

Kino juostoje pasakojama istorija, kaip nelaimingo įvykio metu tapęs neįgaliu ir atsidūręs invalido vežimėlyje, turtingasis aristokratas Filipas samdo slaugą, kuris, atrodytų iš pirmo žvilgsnio, visiškai netinkamas tokiam darbui – tai neturintis tokio darbo patirties Drisas, neseniai grįžęs iš įkalinimo įstaigos. Tačiau Drisas sugeba praskaidrinti paralyžiuoto Filipo gyvenimą bei suteikti jam nuotykių skonį. Be viso to, gera pasibaigus filmui išvysti užrašą, kad ši istorija paremta tikrais faktais. Pasirodo, ir realiame gyvenime taip būna.

 

 

Norite filmus rekomenduoti ir jūs? Susisiekite su mumis asmenine žinute feisbuke

20 lapkričio 05, Ketvirtadienis 14:53
0

Portalo draugai

 

    Radijogama  muziejus     logo-sc    logobanga150  

Dabar svetainėje 244 svečiai (-ių) ir narių nėra

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,