Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriaus meno vadovas Aurimas Rapalis – aktyvus etninės kultūros Klaipėdos rajone puoselėtojas. Lietuvių filologijos ir etnologijos studijas baigęs jaunas vyras domisi istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos ir kultūros populiarinimo klubo „Pilsots“ veikloje, praėjusiais metais vyko į ekspediciją „Misija Sibiras“, kurioje patirti įspūdžiai išliks visam gyvenimui.

Specialybė – artima širdžiai

Baigęs mokyklą A. Rapalis įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), bet mėnesį pasimokęs transporto inžinerijos suprato, kad šį specialybė ne jam.

„Mečiau tiksliuosius mokslus, ieškojau ko nors mielesnio širdžiai. Įstojau į Klaipėdos universitetą, pasirinkau lietuvių filologiją ir etnologiją. Mokykloje man visiškai nesisekė lietuvių kalba, todėl mano mokytoją „ištiko šokas“, sužinojus, ką studijuoju. Šias studijas rinkausi dėl etnologijos specializacijos“, – netikėtus gyvenimo sprendimus grindė A. Rapalis.

Etnologas teigė, kad nuo mažens domisi istorija, ypač savo krašto – partizanais, jų dainomis, Kardo rinktine. Kaimuose renka kraštotyrinę medžiagą, mėgsta bendrauti su senais žmonėmis, galinčiais papasakoti istorinių dalykų.

Baigęs studijas universitete plačiau susidomėjo ir etnologija – pamėgo tradicinius lietuvių šokius, įsitraukė į klubo „Pilsots“ veiklą. Jau du metus su šiuo klubu dalyvauja veiklose Klaipėdos krašte: atkūrinėja kuršių kostiumus, ginkluotę, juvelyriką, vyksta į festivalius, šventes, vykdo edukacijas vaikams. Daugiau panašių klubų Klaipėdos apskrityje nėra, todėl „Pilsots“ nariai dažnai kviečiami į rajone vykstančius renginius pristatyti savo programą.

A. Rapalis. Redakcijos archyvo nuotr.

Planuose – grandioziniai renginiai

Iš Kretingos rajono Salantų kaimo kilęs jaunas vyras neslepia, kad darbas Kultūros centre nebuvo svajonė: „Nebūčiau pagalvojęs, kad dirbsiu Lapiuose. Anksčiau buvau tik pravažiavęs šį kaimą. Taip jau atsitiko, kad ieškojau darbo pagal specialybę ir radau Vėžaičių kultūros centro skelbimą.“

Įsidarbinęs Kultūros centre, A. Rapalis pradėjo organizuojamus renginius sieti su etnine kultūra. Vienas paties organizatoriaus mėgstamiausių – Avikirpio šventė, kurioje dalyvavo ir vilnos kelią pristatė amatininkai. Meno vadovas atviravo, kad sieks kuo aktyvesnio gyventojų dalyvavimo renginiuose: „Dar tik darbo Lapiuose pradžia. Pirmiausia, noriu susipažinti su bendruomene. Jei ne jie – nebūčiau čia dirbęs. Šie žmonės veda į priekį. Lapiai – mažas kaimas, bet turi perspektyvos. Žinau panašių mažų kaimų, kuriuose būtų sunku įnešti naujovių.“

Tiesa, A. Rapalis pripažįsta, kad norint atiduoti visą save darbui, pirmiausia reikia susigyventi su vieta, kad ji taptų sava – tik tada galima ką nors keisti.

„Noriu su Šiaurės ministrų taryba surengti kuršių-vikingų festivalį. Pakviesiu amatininkų iš Norvegijos, bet čia jau reikia metus į priekį planuoti viską. Tikiuosi, kad gal kitą vasarą jau pavyks suorganizuoti – didesniems projektams reikia ir daugiau laiko“, – planus atskleidė renginių organizatorius.

Su „Pilsots“ klubo nariais. Asmeninio archyvo nuotr.

Organizuojamuose žygiuose svarbiausia ryšys su dalyviais

A. Rapalis su kompanija jau 7 metus Kretingos rajone organizuoja žygius, kurių metu einama iš Salantų į Grūšlaukį, aplankant Kardo rinktinės štabo, žūties vietas. Į šiuos respublikinio lygio renginius kasmet susirenka daugiau kaip 100 žmonių iš visos Lietuvos. Organizatoriai nepamiršta ir etninės kultūros – žygiai visada baigiami vakarone. O ir žygiuodami dalyviai nenuobodžiauja – daromos stotelės, kuriose pasakojamos istorijos, dainuojama. Tiesa, dainuoja ir šoka patys dalyviai, nėra kviečiami jokie kolektyvai, nes, pasak. A. Rapalio, svarbiausia gyvoji etninė kultūra – kad visi įsitrauktų, nesvarbu moka ar ne.

„Žmonės, kurie lipa ant scenos, turėtų savo įgūdžius demonstruoti šeimoje, bendruomenėje. Ten nereikia jaudintis, kad negerai padainavai kurią nors natą. Negerai, kad žmonės jaudinasi, tai juk – folkloras, kaip kas mokėjo, taip tas dainuodavo, nes tai yra sau, viskas turi būti natūralu“, – teigė pašnekovas.

Vasarą planuojami du žygiai ir Lapiuose: birželio mėnesio pradžioje – partizanų takais, liepos 6 d. – piliakalnių žygis. Po 25 km partizanų žygio ketinama surengti vakaronę, į kurią galės atvykti visi norintys.

„Nenoriu, kad būtų vien turistavimas – praeini ir viskas. Stengsiuosi įtraukti dainas, kiek įmanoma daugiau folkloro. Istorija yra susijusi su mūsų etnine kultūra, tai galima ją panaudoti, kad renginys būtų gyvesnis“, – sakė A. Rapalis.

A. Rapalis organizuojamus renginius sieja su etnine kultūra. Redakcijos archyvo nuotr.

Tremtis – šeimos istorija

Praėjusiais metais A. Rapalis su kitais 15 atrinktųjų dalyvavo ekspedicijoje „Misija Sibiras 2017“, dabar aktyviai važinėja po mokyklas, bendruomenes, pristatinėja misiją.

„Žinią apie Sibirą nešu ne nuo ekspedicijos, o nuo vaikystės – mano senelis yra tremtinys. Dar mažą mane su sese jis nusivežė į savo sodybvietę, kur po jo šeimos tremties liko tik kulkų suvarpytas ąžuolas ir senelis suklupęs pabučiavo žemę. Man tai labai įstrigo, tada, vaiku būdamas, nesupratau tos istorijos, bet vėliau pradėjau kalbėti su juo ir domėtis plačiau“, – prisiminimais dalinosi pokalbininkas.

Dar 2012 m. A. Rapalis pildė anketą atrankai į ekspediciją, bet tada buvo pakviestas tik į bandomąjį žygį. Praėjusiais metais pabandė vėl ir iš 80 kandidatų, dalyvavusių bandomajame žygyje, pateko tarp 16 žmonių, gavusių galimybę vykti į Irkutsko kraštą. Anot pašnekovo, atrankoje svarbiausia motyvacija: „Žmonės, kurie atrenka, pamato kažką tavyje, turi tikti komandai. Sibire nereikia vaidinti herojų, jei suvažiuos visi individualistai, bus labai sunku. Buvo renkami žmonės, gebantys dirbti komandoje, galintys nuveikti daugiau kartu nei pavieniai.“

Iš 908 anketas pildžiusių žmonių tik 16-ai nusišypsojo sėkmė dviem savaitėms iškeliauti už 6 tūkst. km nuo Lietuvos. Ekspedicijos dalyvių laukė kelionė traukiniu į Maskvą, vėliau lėktuvu vyko į Irkutską. „Misija Sibiras 2017“ metu savanoriai aplankė 9 kapines, pastatė 9 kryžius, daug keliavo pėsčiomis ir įvairiomis transporto priemonėmis, susitiko su tremtiniais, jų palikuoniais.

Su „Misija Sibiras 2017“ dalyviais. Asmeninio archyvo nuotr.

Už ekspediciją svarbiau misija

A. Rapalis pasakojo, kad ekspedicija nebuvo lengva – laukė daug žygių, daug fizinio darbo, bet dvi savaitės, anot jo, neprilygsta tiems dešimtmečiams per kuriuos dirbo tremtiniai tautiečiai: „Ramino mintis, kad padirbėsime stipriai, bet grįšime su lėktuvu, o ne su kokiu gyvuliniu vagonu.“

Ekspedicijos dalyvis teigė, kad didelį įspūdį jam paliko komanda – įvairaus amžiaus (nuo abiturientų iki 35 m.) žmonės sugebėjo tapti vienu kumščiu, nė karto nesusibarė.

„Įspūdį paliko ir pats Sibiras, gamta. Pamatai naują kraštą, žinai, kad ten buvo ištremti tautiečiai. Kapinės sukeldavo stiprias emocijas. Teko eiti į vienas, kurios liepsnojo kartu su mišku prieš 30 metų, ten belikę tik nuodėguliai, krūmais viskas apaugę. Mes viską išvalėme, pastatėme tris naujus kryžius, ta vieta prašviesėjo. Turbūt, jei dabar nebūtų nieko imtasi, po kelių metų neįmanoma būtų atsekti jų buvimo vietos“, – teigė A. Rapalis.

Paklaustas, kaip vietiniai žmonės priėmė ekspedicijos dalyvius, pašnekovas teigė, kad nesutiko nė vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus, visi noriai padėjo, jei reikėdavo: „Vietiniai žmonės tingūs. Nei verslų kokių yra, nei ten ką nors augina, gal iš gyvulių gyvena, net nežinau iš ko. Kai tremtiniai, atsiradus galimybei, išvažiavo, ten laikas sustojo ir nejuda iki šiol. Niekas nepasikeitė, labai niūru.“

Sibire gyventi likę tautiečiai jau pamiršę gimtąją kalbą, sukūrę mišrias šeimas, bet, pasak pašnekovo, dar galima juose įžvelgti lietuvybės – stengiasi ko nors imtis, išjudinti ir kitus, reikalauja darbštumo iš vietos žmonių.

„Grįžęs į Lietuvą, važiavau namo pro kaimelius – tai nepalyginamai kitas vaizdas, nei Sibire. Žiūriu ir džiaugiuosi. Čia tokios gražios apylinkės, sodybos. Sustiprėjo ryšys su Lietuva. Supratau, kad reikia saugoti šį kraštą, būti atsakingu už jį. Gal reikėtų mažiau skųstis, tikrai turime vilties, galime padaryti, kad mūsų šalyje gyventi būtų dar geriau“, – optimizmo tautiečiams linkėjo pašnekovas.

A. Rapalis rekomenduoja jauniems žmonėms sudalyvauti bent bandomajame „Misija Sibiras“ žygyje: „Dvi dienas žygiuoji su skirtingais žmonėmis, užtenka ir šio nuotykio, kad pasisemtum patirties. Nors žygiai vyksta Lietuvoje, sukuriamos panašios sąlygos kaip Sibire – per pelkynus, miškus, brūzgynus.“

Pašnekovas atskleidė, kad ekspedicijoje jam svarbiausia buvo pasisemti patirties, kad galėtų apie tai kalbėti, skleisti žinią: „Svarbi ne tik misija, bet ir jos pristatymas. 2016 metų dalyviai misiją pristatė 300 kartų, mes irgi stengiamės neatsilikti.“

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas. Asmeninio archyvo nuotr.

Save laiko patriotu

Pašnekovas, paklaustas, ką veikia laisvalaikiu, juokiasi, kad tokio neturi: „Man laisvalaikis ir yra veikla su „Pilsots“ klubu, žygiai, tradiciniai šokiai, nuolat dalyvauju visokiose šventėse. Dar mėgstu jodinėti, bet šią veiklą apleidau.“

A. Rapalis mano, kad yra šalies patriotas, tai, anot pašnekovo, įrodo gyvenimas tėvynėje, vykdoma visuomeninė veikla.

„Laisvė – tai atsakomybės našta. Turi būti atsakingas už savo kraštą. Laisvė, aišku, savo kultūrai, kalbai, istorijai, kad gali tyrinėti ją, kokia ji bebūtų, bandyti atstatyti istorinę tiesą, aš tai darau užsiimdamas kraštotyrine veikla“, – apie tai, ką jam reiškia laisvė, samprotavo pašnekovas.

„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.

SRT finansuojama rubrika „Čia – mano kraštas"