Tikėtina, kad atidžiai istorines knygas skaitantys istorikai Vasario 16-osios akto originalą būtų radę kur kas greičiau. Vieno iš signatarų – Petro Klimo – parašytoje knygoje „Iš mano atsiminimų“ labai aiškiai ir detaliai nurodoma, kas, kada ir kur nuvežė abu akto egzempliorius. Tačiau ši istorija – ne apie tai. Ji – apie žmogų, be galo tragiško likimo, atskirtą nuo šeimos, bet Lietuvos akyse išlikusį didvyriu.
Daug atsiminimų likę P. Klimo brolio Sergijaus anūko, Vasario 16-osios akto signatarų klubo vadovo Remigijaus Gulbino galvoje ir raštuose, kuriuos mielai ruošia muziejams ir mokiniams – kad visi 20 vyrų, tarp jų ir P. Klimas, nebūtų pamiršti, o jaunoji karta įsimintų, kas buvo tie žmonės, kurie Lietuvos valstybę kūrė nieko neprašydami mainais.
Svarbiausia – vaikų mokslai
Gimė Petras Klimas 1891 m. vasario 23 d. Kušliškiuose, Kalvarijos valsčiuje, Bernardo Klimo ir Elenos Rašytinaitės šeimoje, kurie buvo laikomi pasiturinčiais ir išsilavinusiais ūkininkais. Tiesa, P. Klimo tėvas galvojo tapti kunigu, mokėsi Seinų seminarijoje, tačiau mirus vyresniam broliui, kuriam tėvai ir planavo palikti ūkį, buvo iškviestas namo tapti ūkininku. Su žmona Elena vyras susilaukė trijų sūnų – Sergijaus, Adolfo ir Petro, bei dukros Marijos.
Neabejotina, kad meilė mokslams ir knygoms gimė namuose, nes Klimus pasiekdavo draudžiama lietuviška spauda, kurią tėvai patys ir parsiveždavo iš Prūsijos, o vėliau ir sūnūs atlikdavo savotiškas knygnešių pareigas: uždraustą spaudą ir lietuviškas knygas mokinio maišeliuose perduodavo Kalvarijos klebonui, mokytojams ir kaimynams.
Bernardui ir Elenai Klimams buvo itin svarbu, kad vaikai taptų mokytais žmonėmis, tad net po džiova susirgusio Bernardo mirties 1901 m. Elena Klimienė, likusi viena su būriu vaikų ir dideliu ūkiu, šventai vykdė mirštančio vyro priesaką: „Daryk viską, kad vaikai baigtų mokslus.“
Aktyvi visuomeninė ir politinė veikla
Būsimas signataras P. Klimas mokėsi Liudvinavo pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, dalyvavo tautiniame išsivadavimo judėjime. 1908 m. leido slaptą mokinių laikraštėlį, kurį susekė žandarai ir iškėlė politinę bylą. Buvo pašalintas iš gimnazijos, bet išteisintas vėl grįžo tęsti mokslų.
1914 m. baigė Maskvos universiteto Teisės fakultetą ir liko jame dirbti. Aktyviai bendradarbiavo liberaliame „Aušrinės“ laikraštyje, pasirašinėdamas straipsnius Vabalėlio slapyvardžiu.
1915 m. parvyko į Vilnių. Pirmojo pasaulinio karo metais tapo Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti centro komiteto nariu. 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos sekretoriumi, vėliau generaliniu sekretoriumi.
Nuo 1919 m. gyveno Kaune, pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje, buvo Užsienio reikalų ministerijos viceministras, ministras. 1920 m. taikos derybose su Sovietų Rusija atliko sekretoriaus pareigas, o 1921 m., tarpininkaujant Tautų Sąjungai, kartu su kitais lietuvių delegacijos nariais derėjosi su Lenkija. 1922 m. vasario mėn. buvo Lietuvos vyriausybės delegacijos, dalyvavusios Genujos konferencijoje, narys, rengė dokumentus dėl rytinės Lietuvos sienos.
1921 m. liepos 7 d. Petras Klimas sukūrė šeimą, vesdamas Bronę Mėginaitę. Pasak R. Gulbino, jiedu susipažino dar 1917 m., sekretoriaujant Lietuvos Taryboje, kur sekretorės pareigas atliko ir B. Mėginaitė. Tačiau tuomet jausmai dar neįsižiebė. Dar kartą jaunų žmonių keliai susitiko Užsienio reikalų ministerijoje, kur moteris ėmė dirbti šifruotoja.
„Įdomu ir tai, kad Bronė Mėginaitė – Juozo Tumo-Vaižganto sesers Severijos dukra, o su rašytoju P. Klimas jau buvo pažįstamas iš anksčiau. Sutapimas, bet visi Klimai buvo arba „suženyti“ J. Tumo-Vaižganto, arba vaikai jo pakrikštyti“, – pasakojo R. Gulbinas.
Sergijaus Klimo šeima: iš kairės žmona Konstancija, sūnus Gediminas, duktė Aldona, Sergijus. 1926 m. R. Gulbino archyvo nuotr.
Skaudūs likimo smūgiai užklupo du kartus
Praėjus keliems metams po vedybų, P. Klimas tapo nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Italijoje, vėliau – Prancūzijoje, kur gyveno iki pat 1943 m., kol buvo suimtas gestapo. Būtent Prancūzijoje prasidėjo liūdnas P. Klimo gyvenimo etapas, kuris, galima sakyti, nesibaigė iki pat jo mirties.
R. Gulbinas iki šiol svarsto, kodėl Hitlerio valdžia kitus, aukštesnio rango diplomatus paliko ramybėje, o mažos ir Vokietijai tuo metu ne itin reikšmingos Lietuvos diplomatas buvo areštuotas. Įrodymų savo teorijai paremti R. Gulbinas neturi, tačiau mano, kad susirašinėdamas su Broniu Balučiu bei Romoje tuo metu buvusiu Stasiu Lozoraičiu, laiškuose neatsargiai paminėjo, kad nacionalsocializmas nėra labai teigiamas dalykas, ir iš naujai kylančios Vokietijos valstybės ir jos santvarkos galima laukti visko.
Laimei, bent P. Klimo šeimą, žmoną Bronę ir du vaikus – Petrą ir Eglę, vokiečiai paliko ramybėje. Jie, 1941 m. iš Paryžiaus persikėlę į Grasą Pietų Prancūzijoje, ten ir liko, o P. Klimas Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos ir Lenkijos kalėjimuose buvo kalinamas iki pat 1944 m. pavasario.
Repatrijuotas P. Klimas pasiprašė į Lietuvą. Kodėl iš karto negrįžo į Prancūziją pas šeimą, pasakyti sunku, nors ir žinojo, kad Kaune jau tarybinė santvarka, ir saugumo ten nerasi. Pasak R. Gulbino, jis visgi tikėjosi iš Lietuvos vėl išvykti į Prancūziją, kadangi didžioji trėmimų banga į Sibirą 1941 m. jau buvo pasibaigusi.
Kaune P. Klimas susitiko su broliu Adolfu, vieninteliu gyvu likusiu šeimos nariu. R. Gulbinas saugo to susitikimo nuotrauką – paskutinę, kurioje broliai užfiksuoti kartu. Neilgai trukus Adolfas pasitraukė į Vokietiją, paskui persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir apsigyveno Klivlende. O P. Klimas įsidarbino pas prof. Tadą Ivanauską, jo lapių ūkyje Obelynėje. Ten ir dirbo, ir nakvojo – slapstėsi. Kol vieną dieną, 1945 m. rugsėjo 19 d. buvo suimtas NKVD. Jam iškelta byla už memorandumo prancūzų kalba rengimą, kuriame keliama Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo mintis. Taip pat buvo kaltinamas už rašytą protestą Prancūzijos vyriausybei dėl SSRS 1940 m. akcijos Lietuvoje, už ryšių su Vichy vyriausybe palaikymą ir dalyvavimą Lietuvos pasiuntinių konferencijoje Romoje. P. Klimas nuteistas 10 metų Sibiro lagerių.
Petras ir Adolfas Klimai per paskutinį jų susitikimą Kaune 1944 m. R. Gulbino archyvo nuotr.
Gyveno kukliai ir vargingai
Grįžęs iš tremties Sibire, kur dirbo žemkasiu ir dailide, 1954 m. P. Klimas apsigyveno savo žmonos sesers Barboros Lesauskienės namuose Kaune. Tačiau ir ten negalėjo jaustis laisvai – neabejojama, kad namuose buvo prikaišiota pasiklausymo įrangos, tad ir pokalbiai, žinoma, būdavo atsargūs. Tame pačiame name, pirmo aukšto butuose jau buvo apgyvendinti rusų karininkai, o kitapus gatvės, kaip manoma, buvo įkurtas ir NKVD darbuotojų konspiracinis butas. R. Gulbinas pamena, kad jo langus dengdavo tokios storos raudonos užuolaidos, kad net naktį vos matydavosi spingsinti lempelė.
Pas žmonos šeimą P. Klimas turėjo atskirą kambarį, kuriame dažnai priimdavo svečius. Pagrindiniai jų, kaip vėliau jau sužinojo R. Gulbinas, buvo J. Urbšys ir A. Stulginskis. Tačiau, vaikas būdamas, to nežinojo, o ir atvykėliai niekuomet neminėdavo savo pavardžių. O ir patį R. Gulbiną, kad būtų saugiau kalbėtis, dėdė išsiųsdavo į virtuvę pas B. Lesauskienę.
„Man savotiška šventė toje virtuvėje vykdavo. Nes moterys irgi kalbėdavosi. Pas Barborą rinkdavosi buvusių valdininkų našlės, tad išpūtęs ausis klausydavausi, ką jos pasakodavo apie kitų šeimų likimus, ką matė ir girdėjo Sibire. Tačiau, žinoma, irgi neminėdavo konkrečių faktų ir pavardžių, pasakydavo tik vardus arba jų trumpinius“, – pamena R. Gulbinas.
Labai dažnai P. Klimas ir pats užsukdavo į svečius pas R. Gulbino tėvus I. Kanto gatvėje. Jam tai būdavo lyg savotiškas ritualas ir pasivaikščiojimo maršrutas: pavalgęs pieniškus kompleksinius pietus už 78 kapeikas „Metropolyje“, du kartus per savaitę atsigerti kavos ateidavo pas gimines.
„Gyvenome miesto centre, tarnybiniame bute, nes tėvelis tuo metu buvo paskirtas Kauno kraujo perpylimo stoties vedėju. Šalimais gyveno rusų tautybės moteris, kuri buvo ištekėjusi už lietuvio, ir neslėpė esanti NKVD darbuotoja, tad ir mes žinojome nuolat esantys „po stogeliu“, – sakė vyras.
Smarkiai po tremties sušlubavus sveikatai – atsirado cukraligė, išsivystė katarakta, glaukoma – P. Klimas dar bandė užsidirbti pragyvenimui versdamas knygas, nes iš gaunamos 7 rublių pensijos pragyventi neišeidavo nei savaitės. R. Gulbinas pamena dėdę rašantį su itin storais akinių stiklais, ir dar kartu žiūrintį per padidinamąjį stiklą. Tačiau labai greitai P. Klimui buvo pasakyta, kad daugiau vertimų nebūtų: kabinosi prie kokybės, ir taip visiškai atsisakė jo paslaugų.
Kad vyras išgyventų, siuntinius siuntė šeima iš Prancūzijos, brolis Adolfas ir kiti Amerikos lietuviai. Sriubos puodą vis atnešdavo ir R. Gulbinas su mama, signatarą maitino ir našle likusi Barbora Lesauskienė, ir jos marti Valerija.
Iš kairės: Juozas Gulbinas, Eglė Klimaitė, Aldona Gulbinienė, Dalia Gulbinaitė Kaune. R. Gulbino archyvo nuotr.
Šviesuliai – dukros Eglės vizitai
Signataras taip niekad ir nebeišvydo nei žmonos, nei sūnaus. Žmona mirė dar 1956 m., Paryžiaus ligoninėje, atliekant operaciją. O sūnus nelaužė savo įsitikinimų ir į okupuotą Lietuvą kojos nekėlė, nors tai ir reiškė pasmerkimą niekuomet gyvai nebeišvysti ir nebeapkabinti savo tėvo. Į Lietuvą P. Klimas jaunesnysis atvažiuodavo atgavus nepriklausomybę. Šiuo metu su žmona Žiba Klimiene, ilgamete Lietuvos radijo korespondente Paryžiuje, gyvena senelių namuose. Tačiau, R. Gulbino žiniomis, rudenį iš Paryžiaus planuoja persikelti į Vilnių.
Tėvą reguliariai nuo 1963 m. Lietuvoje lankė tik dukra Eglė, kuri mirė 2008 metais. Į Lietuvą ji atvykdavo su diplomatiniu pasu, nes josios vyras ėjo prancūzų diplomato pareigas. R. Gulbinas pamena, kad ji visuomet būdavo apgyvendinama tuomečiame „Gintaro“ viešbutyje šalia Vilniaus geležinkelio stoties, o rūpindamiesi viešnios saugumu, valdžia į palydą jai pristatydavo du saugumiečius. Kol leido sveikata, P. Klimas dar ir pats atvykdavo į Vilnių, o vėliau, dukra važiuodavo Kaunan.
„Pasakydavome tiems vyrukams, kad dabar važiuosime pietauti ten ir ten, grįšime vakare, o patys į Kauną nuvažiuodavome. Taip apgaudavome“, – pasakojo R. Gulbinas.
Ilgą laiką dukra stengėsi gauti leidimą išsivežti tėvą į Prancūziją. Jungtinių Tautų Organizacijoje bandė susisiekti su N. Chruščiovu, tačiau pavyko prašymą perduoti tik klerkams. Atsakymo jokio negavo. Kadangi į Vilnių skraidė per Maskvą, Kremliuje prasibrovė ir iki TSRS Užsienio reikalų ministerijos vadų, bet ir ten nieko nepešė.
Pats P. Klimas irgi nesėdėjo rankų sudėjęs. Rašė J. Paleckiui, buvo nuėjęs pas A. Sniečkų, tačiau šis vienu sakiniu rašte dėl vizos nubraukė bet kokias galimybes išvykti į užsienį: P. Klimas esąs per daug pavojingas tarybinei visuomenei ir santvarkai.
Tad liko tik reguliarūs kasmečiai susitikimai Vilniuje ir Kaune iki pat signataro mirties 1969 m. Su mama aplankyti senelio atskrisdavo ir anūkė Dafnė, vienintelė P. Klimo vaikaitė. R. Gulbinas su ja ryšių nepalaiko – Dafnė nemoka lietuviškai, o R. Gulbinas – prancūziškai. Tačiau vyras žino, kad ji yra menininkė, tapo šiuolaikinius paveikslus. Ilgą laiką gyvenusi Dominikos Respublikoje, dabar parodas rengia Kosta Rikoje.
Iš P. Klimo dukros Eglės viešnagių Lietuvoje R. Gulbinui atmintyje užsilikę ir itin smagių atsiminimų. Sykį Vilniaus „Neringos“ restorane ji paprašė varlių šlaunelių, taip sukeldama nemenką sumaištį. Moteriai buvo sunku patikėti tuo, kad Lietuvoje jų niekas nevalgo.
„Bėgo pas dėdę Petrą klausti, ar tikrai taip yra. Ir mus kaip reikiant pašokdindavo, kaip drįstame per pietus pateikti raudoną vyną, aiškindavo, kad prie žuvies tinka tik baltas, ir dar rūšį pasakydavo. O mes gi nežinojome tokių dalykų, stengėmės, kaip išmanėme“, – šypsojosi pašnekovas.
Petras Klimas su dukra Egle, anūke Dafne Kaune, Lesauskų buto balkone. 1963 m. R. Gulbino archyvo nuotr.
Gyveno nuolat stebimi
Senelio Sergijaus Klimo, kuris savo laiku ėjo Žemės ūkio ministerijos referento pareigas (dabar tai būtų viceministras) ir jo brolio P. Klimo visuomeninė ir politinė veikla paliko žymę ir R. Gulbino gyvenime. Vyras pamena, kad dar būdamas vaikas jau buvo gerai išmuštruotas, ką galima kalbėti namuose, o ką sakyti mokykloje ar kaip įtikinamai meluoti draugams.
Tiesa, tremties į Sibirą šeima visgi išvengė. Tam tikra prasme nuo to išgelbėjo senelio mirtis. P. Klimo brolis Sergijus jau buvo įrašytas į tremtinių sąrašus, tačiau beplaukdamas pas profesorių Tadą Ivanauską iš Lampėdžių į Obelynę, Nemune apsivertė su baidare, ir po to susirgo plaučių uždegimu. Kadangi antibiotikų tuo laiku nebuvo, sunki liga atnešė mirtį. Nelikus Sergijaus Klimo, ramybėje palikta ir jo dukros, R. Gulbino mamos, šeima.
Norėdamas baigti aukštąjį mokslą, R. Gulbinas perėjo į kitą mokyklą, kurioje buvo dėstoma sustiprinta matematika. Ir kaip visada, paklaustas kartodavo tą patį: giminių užsienyje neturi, ištremtų nėra. Įstojęs į KTU, baigė automatiką ir telemechaniką, o vėliau gavo paskyrimą į Mokslų akademijos Energetikos institutą. Ten, pradėjęs darbus kaip jaunasis mokslininkas, tapo grupės vadovu. Vėliau prireikė aukštesnės mokslo kategorijos.
„Maniau, kad niekas nežino apie mano praeitį, tačiau, kai pateikiau dokumentus tolesniems mokslams, man buvo pasakyta – apsieisi ir be šito. Išsigandau, kad už biografijos faktų iškraipymą galiu būti išmestas lauk, bet viskas baigėsi geruoju, disertaciją visgi apsigyniau“, – pasakojo P. Klimo giminaitis.
Prisiminęs tuos laikus, pašnekovas neslėpė, kad pakankamai slegiantys dalykai vykdavo. Kai Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė išspausdinta P. Klimo knyga „Iš mano atsiminimų“, kurioje detaliai aprašyta politinė Lietuvos situacija ir įvykiai, į butą I. Kanto gatvėje reguliariai ėmė užsukti milicija. Oficialia apsilankymų priežastimi įvardindavo kaimynų skundus dėl vaikų keliamo triukšmo, tačiau iš tiesų tikrino, ar namuose nėra spausdinimo įrangos, popieriaus, rankraščių. Apklausdavo ir kaimynus, mokytojus, prašydami įvardinti šeimos pažiūras.
Tačiau kad užsienyje pasirodys tokia knyga, Gulbinų šeima net nenutuokė. Matydavo dėdę palinkusį ties rašymu, bet manė, kad jis daro vertimus. O pasirodo, kažkas knygos rankraštį nukopijavo į mikrofilmą, o jį žmonos rankinuke į JAV slapčia nuskraidino Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis.
„Visą laiką gyvenome „po stogeliu“. Net mūsų siunčiami laiškai į užsienį būdavo blokuojami. Ilgą laiką nieko nežinojome apie mamos brolį Gediminą, kurį 1944 m. vokiečiai paėmė darbams į apkasus, o jis paskui dingo be žinios. Močiutė kas vakarą verkdavo. Kad jis gyvas ir sveikas, sužinojome tik 1955 m. Tuo metu iš Kauno išleido daug lenkų, leido jiems grįžti į Lenkiją. Viena lenkų šeima išsiuntė laišką į tarptautinį Raudonąjį kryžių, kuris organizaciją pasiekė. Atsišaukė pats mamos brolis. Taip ir sužinojome, kad gyvena netoli Niujorko“, – pasakojo R. Gulbinas.
P. Klimas su Prezidentu Aleksandru Stulginskiu. R. Gulbino archyvo nuotr.
Klubo darbai saugo atmintį
Vasario 16-osios akto signatarų klubui, kuris gruodį jau švęs dvidešimtmetį, vadovaujantis R. Gulbinas sako, kad jam labai svarbu, jog ypatingai jaunimas kuo daugiau sužinotų apie šiuos vyrus, kurie savo šeimų pinigais statė valstybę. Kurių žmonos jaudinosi, kad jie nebūtų nušauti, ištremti, ir nieko nesakė, kai siekdami savo tikslų jie tiesiogine prasme skurdino savo šeimas.
„Juk J. Basanavičius dažnai nusiimdavo savo kepurę – cilindrą, ir pasiųsdavo ratu, sakydamas, meskitės, kas kiek galite. Paskutinis rato gale sėdėdavo J. Vileišis. Jis ir pridėdavo visą trūkstamą sumą. Saliamonas Banaitis iš viso nuskurdino šeimą – baisios skolos liko po mirties, nes iš savo lėšų steigė mokyklas, spaustuvę“, – sakė R. Gulbinas.
Todėl bendradarbiaudami su Signatarų namais ir Nacionaliniu muziejumi, klubo nariai rengia istorinę medžiagą, kurią atiduoda krašto muziejams, idėjas ir informaciją skleidžia mokyklose. Aplankytos ir visų signatarų tėviškės, prie mokyklų ir gimtinių kabinamos atminimo lentos.
Infografikas
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“
