Per Antrąjį pasaulinį karą patirtas tremties siaubas paliko skaudžią žymę Baltijos šalių istorijoje. Kiekvienais metais vis mažėja tų, kurie savo lūpomis dar galėtų papasakoti patirtus išgyvenimus, turbūt neatsirastų nė vieno, kuris tai pasakotų be ašarų akyse. Visi sutinka, kad labai svarbu šią istorinę patirtį pasakoti vaikams ir ugdyti jų patriotiškumą, bet šiandieniniam jaunimui, gimusiam laisvoje Lietuvoje ir nepatyrusiam priespaudos, sunku suvokti senolių tremties išgyvenimus.

Norėdami supažindinti paauglius su tremties istorija ir aplinkybėmis, būrys Gargždų „Kranto“ pagrindinės mokyklos mokytojų įsitraukė į fizikos mokytojos Ilonos Tulabienės ir mano, bibliotekininkės Vitalijos Valaikės, inicijuotą integruotą projektą, per kurį mokiniai ne tik susipažino su trėmimo faktais, bet ir patys buvo „ištremti“.

Projektas pradėtas jau rugsėjį, kai septintų klasių mokiniai iš savo lietuvių kalbos mokytojų (Linos Pilkaitienės, Sigitos Sičiūnienės ir Irenos Žukauskienės) gavo užduotį perskaityti Rūtos Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“, o su istorijos mokytoja Vilma Triuškiene aplankė Gargždų krašto muziejaus parodą „Rezistencija ir tremtis Klaipėdos rajone“.

Spalio 12 d. vyko baigiamoji edukacinė projekto diena. Ji prasidėjo tradicinėmis istorijos, geografijos ir muzikos pamokomis, kuriose septintokai dalyvavo tarpusavyje keisdamiesi klasėmis. Geografijos pamokoje su mokytoja Audrone Remeikiene žemėlapiuose ieškojo tremties vietų, nagrinėjo klimatą, išgyvenimo sąlygas, istorijos pamokose su V. Triuškiene žiūrėjo dokumentinį filmą apie ištremtus vaikus, klausėsi buvusių tremtinių pasakojimų, aptarė jų išgyvenimus, muzikos pamokose su Ringaudu Stoškumi mokėsi tremtinių dainų, diskutavo apie dainų reikšmę trėmimo laikotarpiu. Baigiantis trečiajam pamokų ratui, įsiveržė NKVD pareigūnais persirengę asociacijos „Baltijos štormas“ vyrai ir rūsčiais veidais, garsiai rusiškai šaukdami ragino mokinius rinktis daiktus ir keliauti kartu su jais. „Pareigūnai“ paauglius palydėjo į aktų salę, kur laukė fizikos (I. Tulabienė) ir matematikos (Vida Zinčiukienė, Aušra Naujokienė) mokytojos. Suskirsčiusios mokinius grupėmis, davė užduotis apskaičiuoti važiavimo trukmę iki tremties vietų, apskaičiuoti atstumus, išmatuoti gyvulinio vagono tūrį, plotą, aukštį ir pan., vėliau išklijuoti vagono rėmus ant grindų, o tada visi, NKVD karininkų padedami, buvo sugrūsti į „vagoną“ iš kėdžių. Lyg to būtų maža, mokinių prašyta bandyti atsisėsti, atsigulti, dainuoti tremtinių dainas, šalia stovintis kibiras pranašavo, kad ir gamtinius reikalus tektų atlikti vietoje… Pagaliau vaikai iš „vagono“ buvo išleisti, paprašyta, kad pasiliktų tik tie, kurie į vidų įėjo su kuprinėmis, o tokių, kaip galima numanyti, buvo vos keli. Salėje stojo nejauki tyla, kai mokiniai išgirdo, kad panašiai tik tokia dalis, kokia liko stovėti vagone su kuprinėmis, ir būtų išgyvenusi, atsižvelgiant į to meto išvežtų ir išgyvenusių žmonių santykį.

Paskutinė projekto pamoka buvo lietuvių kalbos ir literatūros, per kurią mokiniai dalijosi dienos įspūdžiais ir dirbdami grupėmis aptarė skaitytą R. Šepetys knygą „Tarp pilkų debesų“. Dieną vainikavo to paties pavadinimo filmo premjera kino teatre „Minija“.

Tokių pamokų septintokai nesitikėjo, vėliau dalydamiesi įspūdžiais prisipažino, kad jautėsi taip, lyg su jais būtų elgiamasi tarsi su gyvuliais, jie nesuprato kalbos, kuria šnekėjo „karininkai“, o važiavimą prigrūstame vagone apskritai sunku įsivaizduoti. Visgi mokiniai sutiko, kad projektas jiems padėjo giliau suvokti senelių patirtį, išgyventas emocijas ir pažadinti patriotiškus jausmus.