Logo
 Spausdinti šį puslapį

Laimingų vaikų garantas – mylintys, įsiklausantys ir žaidžiantys tėvai

Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)
Asociatyvi Pixabay nuotr. Asociatyvi Pixabay nuotr.

Vaikų emocinė būsena priklauso nuo mūsų, suaugusiųjų – būtent jie formuoja vaikų savijautą šeimoje ir aplinkoje. Vaikai pastebi viską daug akyliau, sugeria visas suaugusiųjų emocijas, todėl vaikams negalima nei meluoti, nei taikyti dvigubų standartų – nes vaikai viską iššifruos. Nuoširdus ir atviras pokalbis atveria vartus pasitikėjimui ir tikėjimui, kad tėvai nepaliks bėdoje ir padės.

 

Dėl pačių įvairiausių priežasčių susijaukusios vaikų emocijos gal išsivystyti į depresiją, kitus psichikos sutrikimus, kurie priveda ir iki savižudybės, todėl reikia kreiptis pagalbos į specialistus. Taip teigia Santaros klinikų Vaiko raidos centro gydytojos vaikų ir paauglių psichiatrės Jurgita Radzevičienė ir Jolanta Trinkūnienė, paprašytos išsamiau apibūdinti jaunosios kartos psichinę sveikatą gyvenimą sujaukusiu karantino laikotarpiu, apie valgymo sutrikimus, pirmosios meilės nuosėdas, apie tiesos svarbą santykiuose tarp tėvų ir vaikų.

 

Pagalbos vaikui reikia ne tik kai pakyla temperatūra ar lūžta koja

Vaiko emocijų harmonija, jo socializacijos reikalai yra ne mažiau svarbūs nei fizinė sveikata. Tačiau į vaiko emocinę būseną kreipiame mažiau dėmesio nei į fizinius negalavimus: jei vaikui skauda dantį ar lūžta koja – skubame kreiptis pagalbos į gydytoją. Tačiau jei vaikas skundžiasi, kad jam liūdna, tėvai dažniausiai nesuskumba įsiklausyti ir ieškoti pagalbos.

„Kai vaikas gerai jaučiasi visose savo aplinkose – tai ir apibūdina gerą vaiko psichinę savijautą. Ir namuose, ir su bendraamžiais turi adekvačius santykius (ir pasipyksta, ir moka susitaikyti), kuris gerai (žinoma, pagal savo galimybes) mokosi mokykloje, turi savų interesų, auga mylinčioje, saugioje ir palaikančioje šeimoje, kuris gali aiškiai mąstyti, vystytis socialiai ir mokytis naujų įgūdžių“, – taip sveikos psichikos vaiko portretą nupiešia vaikų ir paauglių psichiatrė Jurgita Radzevičienė.

 

Vaikas turi būti sotus, pailsėjęs ir mylimas

Baziniai poreikiai keičiasi vaikui augant, pradžioje svarbiausi yra fiziologiniai poreikiai.

„Vaikas turi būti sotus, pasirūpinta jo higienos reikalais ir, be abejo, patenkinami psichologiniai poreikiai – kad vaikas nestokotų emocinių kontaktų, jaustų mamos ir tėčio meilę, būtų suprastas, išklausytas, – aiškina vaikų ir paauglių psichiatrė Jolanta Trinkūnienė. – Tokius poreikius vaikui gali patenkinti tik saugią aplinką sukuriantys ir patys būdami emociškai stiprūs tėvai.

 

Hiperaktyvus – tai nėra išdykęs vaikas

Tikriausiai nerasime moksleivių klasės ar darželio grupės, kurioje nebūtų kalbos apie hiperaktyvius vaikus. Tačiau vien tik judrus vaikas dar nelaikomas hiperaktyviu.

„Greta padidinto judrumo nustatome dėmesio sutrikimą ir didelį impulsyvumą. Tėvai tikrai gali būti pagalbininkai tokio vaiko gyvenime. Kadangi šiems vaikams sunku organizuoti veiklas, tėvai gali padėti suplanuoti dienotvarkę mažais žingsniukais ir išreikalauti, kad jie tuos žingsniukus atliktų iki galo, – pataria psichiatrė J. Radzevičienė. – Tėvai gali pabūti tais išoriniais stabdžiais, kai vaiko vidiniai stabdžiai neveikia. Ugdyti tokį vaiką padėtų ir motyvacinė paskatinimų sistema, kurios didžiausia ir svarbiausia dalis – tėvų dėmesys.“

 

Emociniai sutrikimai vaikams gresia depresija

Su vaiku nuolat bendraujantys ir mylintys tėvai tikrai pastebės signalus, kurie praneš apie sutrikusias jų emocijas.

Pasak psichiatrės J. Trinkūnienės, jei vaikas buvęs aktyvus, gerai besimokantis, lyderiaujantis, staiga nebeina į būrelius, pradeda izoliuotis, suprastėja mokslai, ima blogai miegoti – tai yra ženklai, į kuriuos nevertėtų numoti ranka.

Tėvai turėtų pastebėti tokius pokyčius, nenuvertinti šių signalų, pasikalbėti, išsiaiškinti ir išgirsti, kas gi vyksta jo viduje. Jei tėvams nepavyksta rasti atsakymų, tuomet patariama kreiptis į psichologus.

Psichologai atkreipia dėmesį ir į vaikų, ypač mažesniųjų, skundus – skauda pilvą, galvą, tampa tylus arba atvirkščiai – ima prieštarauti, tampa dirglus, piktas. Kodėl taip nutiko, kas turėjo tam įtakos – reikia išsiaiškinti, nes depresija, kurią reikia gydyti, diagnozuojama ir paaugliams, ir vaikams, ir netgi kūdikiams.

Jei vaikas pasidarė piktas, nuolatos prieštarauja – tai klaida būtų į tai reaguoti pykčiu ir griežtumu.

„Situacija tik blogės, jei už savijautą vaikas, paauglys bus baudžiamas. Juk vaiko nebaudžiame, jei jis susirgo plaučių uždegimu, – psichiatrė J. Radzevičienė tėvų įsiklausymui į vaikų rūpesčius suteikia didžiulę prasmę. – Ir patartume neklausti, kodėl jis taip elgiasi. Nes dažnai vaikai nesugeba pasakyti, kodėl. Patartume klausti, kas su tavimi vyksta. Nereaguodami į depresines nuotaikas, kurias sukelia santykiai mokyklose, patyčios, tėvų skyrybos (begalinis noras suartinti tėvus), nelaiminga meilė – galime paskatinti vaikus kaip išeitį rinktis savižudybę: „Skaudžiausios tragedijos įvyksta, kai žudosi vaikai. Todėl jokiu būdu nevalia ignoruoti šių vaikų siunčiamų ženklų – kalbų apie nemielą gyvenimą, ištartų frazių „geriau būčiau negimęs“ ar „išskrisiu kaip drugelis,“ – aiškina psichiatrė J. Trinkūnienė. – Ir tikrai nereikia bijoti, kad atviras klausimas apie savižudybę paskatins vaiką to imtis. Jį paskatins atvirai pasikalbėti, nes supras, kad tėvams tai rūpi ir jiems svarbu išsiaiškinti.“

Nevalia nekreipti dėmesio į vaiko ar paauglio emocinius skausmus dėl nelaimingos meilės ar draugų išdavystės ir tikrai nesakyti, kad „bus dar čia tų meilių“.

Pasak psichiatrės, jie tai išgyvena labai stipriai, ir tėvų abejingumas jiems sukelia beviltiško gyvenimo jausmą. Dėl to reikia kalbėtis apie tai labai atvirai, parodyti, kad tėvai yra pasirengę klausyti ir išgirsti.

 

Valgymo sutrikimai

Paauglystėje į valgymo procesą taip pat būtina atkreipti dėmesį. Ypač tuomet, kai vaikas ima vengti valgyti kartu su kitais namiškiais, tampa nevalgus, slepia maistą, nešasi lėkštę su maistu į kitą kambarį arba sako, kad porcija labai didelė.

„Valgymo sutrikimais laikoma nervinė anoreksija ir nervinė bulimija. Ir vėlgi pirmiausia reikėtų patiems tėvams (ypač mamoms) pagalvoti apie savo valgymo įpročius – galbūt mama vis akcentuoja savo figūros temą, vis laikosi kažkokios dietos – vaikai juk mėgdžioja tėvus. Ir kaip tokia mama gali reikalauti mitybos režimo, jei ji pati jo nesilaiko?“ – retoriškai klausia psichiatrė J. Trinkūnienė.

Kokie patarimai? Ogi bent vieną valgymą valgyti kartu arba turėti arbatos gėrimo kartu ritualą – tai yra bendravimas, apjungiantis šeimą, skatinantis atvirumą.

Be to, tėvai pamatys, ką vaikai renkasi valgyti, ko atsisako – jei tai yra kaloringesni produktai – reikėtų apie tai pasikalbėti.

 

Tėvai neprivalo būti tobuli. Jie turi būti geri ir mylintys

Manipuliuoti tėvais vaikai išmoksta labai greitai, jei pajunta, kad auklėjimo klausimais jie nėra vieningi. Jei mama pasakė „ne“, o nubėgus pas tėtį, jis pasako „na gerai“, vaikas ir kitą kartą tą darys, siekdamas elgtis taip, kaip jam norisi. Vaiko akivaizdoje auklėjimo taktika turi būti vieninga. Vaikui negirdint tėvai turėtų nutarti, ką jie leidžia, ką draudžia, su tomis taisyklėmis vaiką supažindinti ir šių taisyklių laikytis.

„Vaikai visada patikrins (ir tą padarys ne vieną kartą), ar tos taisyklės galioja, – sako J. Radzevičienė. – Svarbu nuosekliai šios tvarkos laikytis. Vaikai visada pajaučia tėvų netikrumą, abejonę. Ir tuo puikiai pasinaudoja.“

 

Karantinas ir vaikų psichinė sveikata

Karantino metu visi susidūrėme su nežinomybe, įtampa. Susiklostė tarsi paradoksali situacija: iš vienos pusės – tarsi būdami namuose kartu, turėjome daugiau bendrauti. Tačiau atsirado iššūkis – trintis: ta pati erdvė, šeimos turėjo persitvarkyti savo gyvenimą, kai kurios neteko ir pajamų, darbas ir mokymasis iš namų – daug pasikeitimų, kurie tikrai trukdė šiltai atmosferai ir gražiam bendravimui.

„Maža namų erdvė sudarė sąlygas visiškai kitokios kokybės bendravimui. Paaugliams gyvo bendravimo niekada neatstos virtualus, vaikams užsidarė būreliai – jie neteko galimybės aktyviai bendrauti su savo draugais. O dar ilgas buvimas prie ekranų – tai irgi pakenkė vaikų psichikai: net ir pradinukai prie kompiuterių išbūdavo ir 3, ir 5 valandas. Tai gerokai per ilgai“, – sako vaikų ir paauglių psichiatrė J. Radzevičienė. – Ką gera šiame laikotarpyje galima įžvelgti, tai galimybė pabūti visiems kartu. Tačiau vėlgi – blogiau funkcionuojančiose šeimose padaugėjo agresijos ir smurto, kurio dėl to paties užsidarymo galimai niekas ir nepamatė, dėl to šeimos negavo pagalbos.“

Karantino pradžioje buvo stebimas mažesnis konsultacijų poreikis.

„Pradžioje tarsi apsidžiaugėme, tačiau tai parodė, jog buvo sąmyšis, panika, žmonės taikėsi prie naujos situacijos, liko namuose, pagalbos tiesiog neieškojo,“ – vaikų ir paauglių psichiatrė J. Trinkūnienė.

 

Nebijokite kreiptis patarimo

Visose situacijose, kai tėvams kyla klausimų dėl pasikeitusios vaiko elgsenos, kai nežino, kaip kalbėti ar kaip elgtis, kai yra pasimetę, nes tiesiog jaučiasi atsidūrę aklavietėje – visada rekomenduojama pasitarti su vaikų ir paauglių psichologais, dirbančiais darželiuose, mokyklose, poliklinikose, kurie padės išnarplioti keblias situacijas ir patars, kaip būtų geriausia pasielgti.

„Nesvarbu, kiek laiko praleidžiate su vaikais – ne kiekybė, o kokybė svarbiausia. Ir aš visada patariu žaisti su vaikais. Tai yra geriausias laikas, praleistas kartu,“ – pataria psichiatrė J. Radzevičienė.

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,