Iš netoli Lisabonos esančio Amadoros miesto kilęs portugalas Davidas Marquesas Afonso (David Marques Afonso) (30) gyventi į Lietuvą atvyko 2012 m. Iš saulėtosios Portugalijos į nedidelį Lietuvos miestą – Gargždus – vyrą atviliojo meilė. Devintus metus Gargžduose gyvenantis Davidas čia sukūrė šeimą, rado mylimą darbą, išmoko kalbą ir galvoja apie galimybę ateityje įgyti Lietuvos pilietybę.

Džiaugiasi gyvendamas Gargžduose

„Susitikome su dabartine žmona Sandra Portugalijoje, kai ji ten studijavo pagal mainų programą. Po kurio laiko jai teko grįžti į Vilnių, baigti studijas, aš dar likau tėvynėje, bet netrukus nutraukiau mokslus ir išvykau pas ją, – atvykimo į Lietuvą priežastį nurodė vyras. – Buvo toks momentas, kai reikėjo apsispręsti, ką daryti su savo gyvenimu – ar tęsti studijas, ar sekti paskui mylimą moterį. Meilė nugalėjo.“

Davidas pasakojo, kad viskas įvyko greitai – pasakė tėvams apie savo sprendimą ir jau po dviejų savaičių atsidūrė Lietuvoje: „Tėvai suprato, palaikė, padėjo, kuo reikėjo ir viskas praėjo labai sklandžiai.“

Prabėgus beveik 9-iems metams nuo atvykimo į Lietuvą, jaunas vyras su žmona augina du vaikus, dirba treneriu Gargždų futbolo klube „Banga“, Lietuvos futbolo jaunimo rinktinės U-21 trenerių štabe.

Pašnekovas atskleidė, kad prieš atvykstant gyventi į Lietuvą, čia lankėsi du kartus. Pirmą kartą atvykus jį nustebino, kad skirtingai nei Portugalijoje, Lietuvoje tarp miestų – plyni laukai: „Portugalijoje nėra tokių tuščių vietų, kaip čia, pavyzdžiui tarp Gargždų ir Klaipėdos. Viskas labiau apgyvendinta, nuo Amadoros iki Lisabonos – visur namai, butai. “

Paprašytas palyginti šalis, pašnekovas sako, kad Lietuvoje – kur kas ramiau, žmonės – uždaresni, rodo mažiau emocijų, o klimato pokyčio vyras nesureikšmina: „Apsirengi ir šilta. Kartais pasiilgstu ilgesnės vasaros, nes čia pasitaiko, kad per metus vos dvi savaitės būna šiltos. Tai tos vasaros kiek trūksta.“

Didelių skirtumų tarp švenčių tradicijų pokalbininkas įvardyti negalėjo, teigė, kad nustebino, tik vestuvių tradicijos, buvo įdomu pajausti ir dalyvauti, o paklaustas apie lietuvišką maistą, portugalas sako, kad yra skanių, įdomių patiekalų, bet mamos gamintas maistas visada skaniausias.

Priprasti Davidas sako Lietuvoje negalintis tik prie dokumentų tvarkymo: „Nelabai ir stengiuosi, jei reikia klubo kokius dokumentus pildyti, žmona viską sutvarko.“

„Gyventi Gargžduose man patinka. Miestas – nedidelis, ramus, žmonės šiltai priima, draugiškai bendrauja. Sandros tėvai taip pat šiltai priėmė, – džiaugėsi pokalbininkas, prasitaręs, kad su diskriminacijos apraiškomis Lietuvoje susidūrė tik epizodiškai ir per daug to nesureikšmina. – Nereikia apie tuos atvejus per daug ir kalbėti, man tai nėra svarbu. Nesusiduriu su problemomis dėl tautybės nei Gargžduose, nei kituose Lietuvos miestuose. Atrodau kitaip, nei lietuviai, tai žmonėms yra keista, gatvėje pasižiūri, bet tai yra normalu, aš to nesureikšminu, pripratau.“

„Bangos“ auklėtiniams futbolo aukštumų siekti padedantis Davidas Afonso įgijo aukščiausią trenerio kategoriją. Nuo 2018 metų studijavęs treneris sulaukė įvertinimo – jam įteikta UEFA PRO licencija. FK „Banga“ nuotr.

Darbas – savoje sferoje

Apsigyvenęs Gargžduose darbą Davidas rado pakankamai lengvai, vos per kelias dienas, ir dar – savo srityje, tad sakosi nespėjęs pajusti jokių sunkumų, dėl to, kad yra užsienietis.

„Galbūt dėl to, kad atvykau iš futbolo šalies, – svarstė portugalas. – Kreipiausi į tuomet A lygoje rungtyniavusį Klaipėdos „Atlantą“ ir į Gargždų „Bangą“. „Atlantas“ pasiūlė atvažiuoti po mėnesio, o „Banga“ suteikė galimybę dirbti vaikų futbolo stovykloje. Kalbėjau angliškai, o jiems kaip tik reikėjo dar vieno žmogaus dirbti su vaikais. Po stovyklos tėvai ir vaikai atsiliepė gerai, treneris buvo patenkintas, pasiūlė dirbti su viena komanda, po to – su antra, trečia. Taip viskas ir prasidėjo.“

Portugalijoje Davidas sako žaidęs futbolą, bet didelių aukštumų pasiekti nepavyko – sutrukdė patirta trauma, o ir žaisti sako pradėjęs kiek vėlai.

„Futbolą mes visi mylime, bet mano tėvai nebuvo labai įsilieję į futbolo gyvenimą – kur eiti, kaip siekti karjeros. Buvau ir pauzę padaręs, o grįžęs sugebėjau greitai patobulėti ir pakilti dviem lygomis aukščiau, bet mačiau, kad pradėjau per vėlai. Pakilimas buvo gerai, parodė, kad sugebu, bet toliau tobulėti jau buvo per sunku. Supratau, kad nieko nebus, bet toliau žaidžiau, kol gavau rimtą traumą. Labai mylėjau futbolą, tad gavęs pasiūlymą, pasirinkau trenerio karjerą – seniai norėjau pabandyti“,– kelią nuo futbolininko iki trenerio trumpai nupasakojo pašnekovas.

Šiuo metu portugalas treniruoja „Banga B“ komandą, kuri pirmą kartą klubo istorijoje debiutuoja antroje pagal pajėgumą – I lygoje. Taip pat dirba „Bangos“ jaunimo komandų – U-14 ir U-19 – vyriausiuoju treneriu, asistuoja prie Lietuvos jaunimo rintinės U-21 vairo stojusiam vyriausiajam treneriui Mariui Stankevičiui.

„Kovo mėnesį padėti rinktinei negalėjau, nes buvau ką tik pasveikęs nuo koronaviruso. Nors gydytojas jau leido dirbti, vengėme rizikų komandoje. Vyriausias treneris dažnai man skambino, rodė įrašus treniruočių, diskutavome nemažai, todėl jaučiausi komandos dalimi“, – sakė pašnekovas, laukiantis galimybės padirbėti kitoje rinktinės stovykloje vasarą.

Per savo trenerio karjerą Lietuvoje Davidas jau sulaukė ir įvertinimo – dirbant su „Bangos“ moterų komanda vyriausiajam strategui įteiktas geriausio 2018 metų Lietuvos moterų futbolo trenerio apdovanojimas.

„Apdovanojimas – ne vien mano nuopelnas, esu labai dėkingas „Bangos“ futbolininkėms – jos įdėjo daug darbo treniruotėse, varžybose ir padėjo man laimėti šį individualų prizą“, – buvusioms auklėtinėms dėkojo treneris.

Pašnekovas prisiminė apdovanojimų ceremonijoje nedalyvavęs – su jaunaisiais „Bangos“ futbolininkais buvo išvykęs į peržiūrą Niurnbergo klube.

„Turėjau pasirinkti – ar važiuoti atsiimti asmeninio apdovanojimo, ar lydėti jaunuolius į peržiūrą. Tokia galimybė futbolininkams daugiau gali ir nepasitaikyti, tad nedvejodamas išvykau su jais į Vokietiją, – atviravo treneris. – Prisimenu, stadione, po treniruotės man skambina Tomas Danilevičius, Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, kviečia į ceremoniją, bet aš sakiau, kad neatvyksiu, klausiau, ar laimėjau. Iš kalbos supratau, kad taip, tad surengiau šventę po treniruotės, nufilmavau vaizdo įrašą su padėka – emocijos buvo labai geros, daug džiaugsmo.“

Vadovaudamas „Bangos“ merginų komandai Davidas gavo geriausio 2018 metų Lietuvos moterų futbolo trenerio apdovanojimą. Sandros Vaičienės nuotr.

Namie bendrauja trimis kalbomis

Gyvendamas Lietuvoje Davidas sakosi nesunkiai išmokęs kalbą, nors pirmas įspūdis ją išgirdus iš šalies buvo keistas: „Atsimenu labai gerai – buvau stadione, „Bangos“ futbolininkės kalbėjosi tarpusavyje – nesupratau, nei kur prasideda, nei kur baigiasi žodis. Atrodė, kaip vienas garsas, lyg jos visiškai nesustotų kalbėdamos.“

Vėliau vyras išmoko atskirus žodžius, stengėsi kuo daugiau klausytis lietuvių kalbos ir po truputį darėsi vis lengviau kalbant su žmogumi suprasti, kas sakoma.

„Aš pats visada eidavau į parduotuvę, su sąrašu, ir vieną kartą prie kasos pardavėja man kažką pasakė, paprašiau, kad lėčiau pakartotų, nes taip man lengviau suprasti žodžius, o ji pradėjo rusiškai kalbėti. Žinojau, kad reikia sakyti „ne ponimaju“, kad nekalbėtų su manim rusiškai, tik lėčiau lietuviškai“, – kuriozinę situaciją prisiminė pašnekovas.

Davidas sako, kad dabar nesupranta tik rečiau girdimų, sunkesnių žodžių: „Su manimi kalbėdami žmonės stengiasi vartoti paprastesnius žodžius.“

Paklaustas, kokia kalba bendraujama namuose, vyras juokiasi, kad visomis trimis – anglų, lietuvių portugalų – vienu metu.

„Pradžioje su žmona kalbėdavome tik angliškai, būdami Lietuvoje net nebandėme kalbėti lietuviškai, o dabar kalbame mišriai, pasitaiko, kad vieno pokalbio metu sumaišome dvi kalbas, – pasakojo vyras, pasidžiaugęs, kad žmona studijuodama Portugalijoje greitai išmoko kalbą, lengvai supranta ir sklandžiai kalba. – Vaikų portugališkai nemokome, bet čia aš kaltas – galėčiau daugiau laiko tam skirti. Vaikai supranta angliškus žodžius, kadangi daugiau girdi, o portugališkai bendraujame tik su mano tėvais, tai sunkiau.“

Davidas sakė, kad į Portugaliją dažnai negrįžta – stengiamasi su tėvais, broliu ir sese susitikti bent kartą į metus: „Arba jie pas mus atvyksta, arba mes pas juos. Buvo visi atvykę prieš 3 metus, į mano sūnaus krikštynas. Tėvams Lietuva patinka, yra gražių dalykų – ir man pačiam patinka Klaipėdos, Kauno senamiesčiai. Vykome kartą visi žiemą į Nidą, tai jiems patiko pasivaikščioti ant užšalusių marių – Portugalijoje tokių pramogų nėra. Dabar per pandemiją susitikti negalime, bet jau laukiame, kada galėsime vykti aplankyti. Gal žiemą, kai man bus mažiau darbo.“

Vyras prasitarė, kad širdyje jau jaučiausi lietuviu – sentimentus kelia šalies himnas, pergalių su jaunimo rinktine siekiama, lyg tai būtų sava šalis.

„Kol kas būtinybės turėti Lietuvos pilietybę nebuvo. Nemažai laiko čia jau gyvenu ir kuo daugiau laiko praeina, tuo labiau jaučiuosi savu. Žinoma, žmonės žiūrės į mane, kaip į portugalą, bet čia nieko nepadarysi. Kai bus laiko, pasimokysiu ir sieksiu gauti pilietybę“, – apie planus kalbėjo futbolo treneris.

Šiuo metu portugalas vadovauja „Bangos“ dublerių komandai. FK „Banga“ nuotr.

Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis“ dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva“. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.

„Projektas yra finansuojamas Europos Sąjungos lėšomis“