Logo
 Spausdinti šį puslapį

Užduotis – apginti žmogų

Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)
Irena Deveikienė džiaugiasi ir didžiuojasi Dovilais Irena Deveikienė džiaugiasi ir didžiuojasi Dovilais

Doviliškė Irena Deveikienė – tikras gyvenvietės šviesulys. Be šios veiklios moters neįsivaizduojamas nė vienas Dovilų renginys ar išvyka. Visą gyvenimą aktyvų gyvenimą ir laisvalaikį turėjusi 75-metė ir išėjusi į pensiją nenurimo – įkūrė moterų klubą „Sidabrinė gija“. Sako, dirbsianti tol, kol būsianti reikalinga ir naudinga – taip jau įpratusi dar tarybiniais laikais, apie kuriuos ponia Irena yra sukaupusi įdomių prisiminimų.

Pėžaičiuose gimusi, Šiūpariuose užaugusi I. Deveikienė į Dovilus atsikraustė pakviesta. Moterį tarybiniais laikais prisiviliojo dirbti į Lėbartų ūkį. Pasak I.Deveikienės, Dovilai prieš kelis dešimtemčius nė iš tolo nepriminė dabartinės gyvenvietės – tvarkingos, klestinčios, gražios.

„Prisimenu 1960 metus. Tada Dovilų gyvenvietė turėjo blogą vardą – vargana, apleista, nušiurusi. Tikrai ne pati geriausia vieta gyventi. Tačiau džiaugiuosi tuo, jog turėjau ir tebeturiu galimybę matyti, kaip Dovilai keičiasi. Ir, svarbiausia, keičiasi į gerąją pusę“, - kalbėjo I. Deveikienė.

Kai moteris 1978-aisiais atsikraustė į Dovilus, pamatė daug apleistų pastatų, o ir gyvenvietės veidas buvęs kitoks. Vietoje bažnyčios stūksojo grūdų sandėlis, ten, kur seniau buvo Lėbartų ūkio kontora dabar įkurti globos namai ir daug kas atrodė visai kitaip, negu šiandien.

Vis dėlto, kaip prisipažįsta, nė karto per visą gyvenimą nešovė mintis palikti Dovilus ir pakeisti gyvenamąją vietą.

„Nors esu gimusi kitur, Dovilai man visada buvo namai, čia įsikūrė mano šeima, užaugo vaikai. Dar labai man svarbu, kad pažįstu čia gyvenančius žmones, su ne vienu yra tekę dirbti, daug bendraujame, turime stiprią bendruomenę. Be to, Dovilai labai išgražėjo. Prieš keletą dešimtečių tai buvo pilka gyvenvietė, kaip sakiau net apleista, bet atėjus geriems vadovams, padedant žmonėms viskas pasikeitė. Dovilai seniau buvo vokiškas kraštas, čia gyveno ne viena vokiečių šeima, todėl ir šios kultūros palikimo Doviluose nemažai – namai, kiti pastatai. Tad atkuriant aplinką, statant bažnyčią labai padėjo rėmėjai iš Vokietijos. Jėgų negailėjo seniūnai, žmonės. Iš tiesų visi stengėmės, daug dirbome. Dovilai sena gyvenvietė, skaičiuojanti kelis šimtus metų. Daugelį dešimtmečių čia gyventa vokiečių, tad iki sovietmečio gyvenvietė buvo labai tvarkinga, graži. Pamažu jai buvo grąžintas buvęs veidas. Dabar Dovilų pasižiūrėti važiuoja net klaipėdiškiai – apie ypatingą Dovilų dvasią ir išvaizdą taip pasklidęs garsas, kad žmonės tikrai važiuoja specialiai pažiūrėti. Turime savo etnokultūros centrą – jis įtraukia kaip koks smagratis“, - tikino I. Deveikienė.

 

Lankytojų niekada netrūkdavo

Šiuo požiūriu, anot I. Deveikienės, Doviluose niekas nesikeičia jau keletą dešimtmečių – ir tarybiniais laikais grupės net iš kitų šalių važiuodavo į Dovilus.

„Lėbartų ūkis buvo labai garsus. Vertėsi augalininkyste ir gyvulininkyste. Ūkyje šerdavome tūkstančius gyvulių. Dirbau profesinėje sąjungoje, kurios tikslas buvo apsaugoti žmogų nuo darbinės neteisybės, skatinti jį dirbti, tam, kuriam gresia atleidimas garantuoti darbo išsaugojimą. Turėjome labai gerus vadovus, todėl keletą kartų per metus galėdavome keliauti – pamatėme daugybę Tarybų Sąjungos šalių, važiuodavome ir kitų ūkių pažiūrėti. Vyko socialistinis lenktyniavimas – visiems smalsu būdavo, ką ūkiai daro kitaip, ko galima pasimokyti, o kuo galima patiems pasigirti“, - pasakojo I. Deveikienė.

Moteris prisiminė, jog Lėbartų ūkis galėjo pasigirti ne tik rezultatais, bet ir saugomomis žmonių teisėmis.

„Profsąjungos pagrindinis darbas buvo saugoti žmones. Dabar žmogų iš darbo taip lengva atleisti. Tarybiniais laikais nebuvo taip paprasta. Jei darbuotojui grėsdavo atleidimas, įsikišdavo profesinė sąjunga. Aiškindavomės, kodėl žmogų nori atleisti, kokį prasižengimą jis padarė, kokia jo šeima, ar yra daugiau dirbančių asmenų ar tik vienas išlaikantis šeimą. Dažniausiai darbo vietą išsaugodavome – ne vienam teko padėti išlaikyti nesugriautą gyvenimą. Tais laikais pažinojau visus ūkio darbuotojus, jų šeimas. Tai buvo gerai, nes nedirbančių beveik nebuvo, visi turėjo pragyvenimo šaltinį. Juk bedarbio pašalpų niekas nemokėjo. Dabar žmonės išlepinti – kam eiti dirbti, jei pinigų ir taip valstybė moka. Asmuo privalo dirbti – dabartinei sistemai kažkas yra ne taip, reikėtų ieškoti kitų būdų, kad neklestėtų bedarbystė ir tinginystė“,- mano I. Deveikienė.

Tačiau veikli moteris prisipažįsta, kad anuometės sistemos griūtis buvo nulemta – buvo laikas pokyčiams, kitiems darbams.

„Nebėra ūkio ir nereikia. Tada žmonės turėjo vienų džiaugsmų, dabar turi kitų. Gyvenimas yra šventė. Todėl reikia dirbti, leisti sau mėgautis gražiomis akimirkomis. Štai kodėl džiaugiuosi, jog Doviluose turime moterų klubą, dalyvaujame šventėse, renginiuose.  Jei nori, kad gyvenimas būtų gražus, aplinka džiugintų akį, reikia daug dirbti – kaip ir visais laikais, nesvarbu, kokia sistema“, - įsitikinusi I. Deveikienė.

 

Irenos Deveikienės prisiminimai:

srt

 

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,