Respublikiniame konkurse „Kūrybos paukštė“ 5–6 klasių grupėje Ketvergių pagrindinės mokyklos mokinė Agnetė Kažukauskaitė laimėjo II-ąją vietą, 7–8 klasių grupėje Gabija Kriaučiūnaitė džiaugėsi I-ąja vieta. Dalinamės nugalėtojų darbais.

Gabija Kriaučiūnaitė „Saulėgrąžų šalis“

Ne taip toli, ne taip arti yra Saulėgrąžų šalis. Visi ten gyveno taikiai, be pykčių. Staiga užėjo juodi debesys, apgaubė dangų tarsi nepralaužiamas kupolas. Atslinko tamsūs laikai geriesiems žmogeliams. Tą baisųjį kupolą valdo pavydusis Raganijos valdovas Liuciperis. Visi jį žino, visi pažįsta ir net prisibijo.

Liuciperis turi labai daug užgaidų, ir vis jam negana. Kiekvienas blogas darbas yra naujo pradžia. Štai jis tarė:

− Noriu valdyti Saulėgrąžų šalį!

Liuciperio pavaldiniai pamanė, kad čia tik dar vienas jo sapnas, bet ne! Po kelių dienų jis sušaukė Raganijos pulkininkų pasitarimą, įsakė pulti ir užimti Saulėgrąžų šalies sostą. Vienas iš pulkininkų bandė prieštarauti:

− Ar tikrai to reikia, ar tai...., − nespėjo baigti minties.

Ugnimi svaidėsi Liuciperis:

– Aš čia valdovas? Jei nepildysit mano kėslų, supūsit kalėjime iki gyvos galvos.

Pulkininkai vienbalsiu pritarė ir pradėjo ruošti puolimo taktiką. Saulėgrąžiečiai net neįsivaizdavo, kas jų laukia.

Pirmas Raganijos puolimas buvo labai netikėtas. Saulėgrąžų karalystės gyventojai net nesuprato, kas čia įvyko. Bet Saulėgrąžų šalies valdovas Ancas buvo paruošęs šalies kariauną netikėtiems išpuoliams. Gausybė Raganijos kareivių turėjo daugiau ginklų, bet Saulėgrąžų gynėjai laikėsi, kiek begalėję.

Taip diena po dienos. Vyko arši kova dėl šios geltonosios žemės. Niekas nenorėjo pasiduoti. Raganijos grobikai darėsi vis piktesni, žiauresni, bombardavo namus, žudė vaikus. Išsigandę gyventojai turėjo bėgti iš namų, kad liktų gyvi. Ancas buvo labai nuliūdęs ir piktas. Jam skaudu žiūrėti į nekaltus, iš savo namų priverstus bėgti jo šalies gyventojus. Dar labiau stiprėjo jo dvasia ir tvirtas ryžtas kovoti iki galo už savo žmones, už savo karalystę, už savo žemę, žydinčią saulėgrąžomis.

Saulėgrąžų šalies kariai, nors ir nusilpę nuo puldinėjimų, nepasidavė, kovojo toliau. Raganijos plėšrūnai palūžo, suprato, ką reiškia grobti svetimą kraštą. Prieš juos kovojo ne tik Saulėgrąžų šalies kariai, bet ir moterys, senukai, netgi vaikai. Vieną popietę įvyko stebuklas – į kovą stojo saulėgrąžos.

Jų beprotiškas laisvės žydėjimas pradegino juodąjį kupolą. Baigėsi priešo ginklai – raganiams beliko tik bėgti.

Viskas nurimo. Tik verkė saulėgrąžos – šį kartą iš laimės: ,,Mes laimėjom!“. Geltonų saulėgrąžų mėlynos ašaros buvo matyti net iš kosmoso.

Agnetė Kažukauskaitė „Ugniaplaukė savanorė“

Gyveno kartą Marse ugninė mergaitė Andželika. Ji buvo labai graži. Ypač ją puošė ilgi raudoni garbanoti plaukai. Per ateivės gimtadienį įvyko stebuklas – tėvai padovanojo bilietą į Žemę. Andželika net apsiverkė iš džiaugsmo.

Kitą dieną susikrovė būtiniausius daiktus, atsisveikino su tėvais ir nešama svajonės pasileido per kosmoso platybes. Ilgai, ilgai skrido, kol pasiekė Žemę. Keliautoja nusileido Anglijoje. Nusipirko butą pačiame Londono centre. Įsikūrusi ir kiek pailsėjusi išėjo pasižvalgyti po miestą. Gatvėje pastebėjo pasiklydusį juodą šuniuką. Nežinojo, kas čia per padaras, bet jautė, kad jam reikia pagalbos. Parsinešė nelaimėlį namo ir davė Smurfo vardą. Iš pradžių sunkiai sekėsi vienam kitą suprasti, bet pamažu viskas susiklostė į gera: kartu pusryčiavo, eidavo pasivaikščioti, žaidė. Pasitaikydavo ir susipykti. Vieną kartą parke Andželiką užpuolė didelis ir grėsmingas šuo. Tada ir paaiškėjo, kad Smurfas turi stebuklingų galių – gali spjaudytis ugnimi, o Andželika mokėjo leisti ugnį iš rankų. Tai juos dar labiau suartino.

Eilinį sekmadienį išėję į miestą pamatė daugybę žmonių, su geltonos ir mėlynos spalvos vėliavomis. Jie kažką skandavo, ko bičiuliai nesuprato. Bet viską išaiškino anglų policininkas, paglostęs ugninius mergaitės plaukus ir pataręs saugoti šunį.

Po protesto mitingo jie užsirašė į savanorius ir išvyko į Saulėgrąžų šalį. Daug saulėgrąžiečių vaikų išgelbėjo nuo mirties naudodami savo stebuklingus ginklus.

Kai nutilo šūviai ir pirmą kartą iš Saulėgrąžų šalies dangaus nekrito bombos, o nusišypsojo pavargusi saulė, atėjo laikas ugniaplaukei grįžti namo – į Marsą. Spaudė širdį, kad reikės atsisveikinti su kovos draugu. Smurfas iki paskutinės akimirkos ištikimai sekė Andželiką – ir įvyko dar vienas stebuklas – jis ištiesė ateivei leteną ir abu pakilo ten, kur kitaip nei Žemėje.

Išgelbėti vaikai ilgai akimis sekė savo išgelbėtojų kelionę, kol danguje liko tik vos įžiūrimas raudonas taškelis.

Pažiūrėkim į dangų, kur keliauja žvaigždė − gal ten ugniaplaukė mergaitė ir Smurfas?...