Atmintis tarsi labirintas jungiantis mumis su potyriais, kurie išnyko praeityje. Vartome Vėžaičių mokyklos šimtmečio istorijos lapus, kaip laiko ir likimų ženklus. Ant vakarykščių istorijų kasdien gula naujos, taip prisiminimus stumdamos tolyn. Atmintis, praeitis ir istorija susijungia per laiką. Praverkime mokyklos laiko duris, praeikime jos fragmentiškos istorijos koridoriumi, paklausykime mokytojų ir mokinių atsiliepimus…

Prieš daugiau nei šimtą metų, antroje rudens pusėje, kuomet trumpėjo dienos, ilgėjo vakarai, žvarbėjo naktys ir gyvuliai nebebuvo varomi į laukus, atsilaisvinusiems nuo darbų valstiečių vaikams Vėžaičiuose, grafo Vaclovo Volmerio kumetyne pradėjo veikti pradinė mokykla. Joje veikė 3 skyriai, mokėsi 70 mokinių, mokė iš Gargždų atvykstanti mokytoja Julija Urbonavičiūtė, kuriai padėdavusi Petronėlė Vaitkutė. Istoriniuose šaltiniuose minima, jog daugiau nei dešimtmetį mokykloje būta įvairių nepriteklių – trūkę malkų, suolų, lėšų remontui ir išlaikymui, kol 1935 m. tarsi šviesulys iškyla naujas pastatas. Antro pasaulinio karo metais, tarsi žvakė vėjyje, blyksteli pačiais šviesiausiais prisiminimais apibūdinami vėžaitiškių mokytojai Domicelė ir Jonas Sadauskai, išgelbėję nuo nacių žydų tautybės mergaitę Rachelę.

1945 m. J. Sadauskas, sovietų valdžios ištremtas į Sibirą už tai, jog anksčiau priklausė Lietuvos šaulių sąjungai, netrukus mirė. D. Sadauskienė gyvenimo saulėlydyje Vėžaičiuose 1993 m. nuo išgelbėtos mergaitės brolio Beno Dovido iš Amerikos gauna laišką su dedikacija „brangiausioji“. Po mirties abu mokytojai už Rachelės išgelbėjimą apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo ordinu.

Po karo, partizanų kovų, masinių tremčių gyvenimas tęsiasi – mokykla tampa priaugančia septynmete, aštuonmete, vidurine mokykla, su priestatu, vėliau – visiškai nauju pastatu. Atkūrus Nepriklausomybę, daugmaž po dešimtmečio, minima švietimo įstaiga reorganizuojama į pagrindinę, renovuota, kaip rašoma istorinėje apybraižoje, tuomet tampa viena patogiausių mokyklų Klaipėdos rajone. Šiandien Vėžaičių pagrindinė mokykla – jungianti virš keturių šimtų mokinių, keletą dešimčių mokytojų, pagalbos specialistų, administracijos darbuotojų, remdamasi inovatyviomis technologijomis teikia plataus spektro formalųjį ir neformalųjį ugdymą, diegia gerųjų žmonių vertybines nuostatas. Mokyklos gimtadienio proga kalbiname keletą šiandieninės bendruomenės narių. „Mums tai – antrieji namai“ – sako mokytojos Lina ir Birutė, „man – žinių šaltinis, gyvenimo pamatai, kur ruošiesi savarankiškam gyvenimui, geras parodymas, ženklas“, – kalba šeštų klasių mokiniai Arielė, Justė, Austėja, Agnė, Šarūnas.

Vėžaičių mokyklos istorija – tarsi šviesa, užsidegusi kumetyne, einant laikui degusi vis ryškiau, karo metais atspindėjusi mokytojų humanistiniuose motyvuose, šiandien nusidažiusi modernizmo spalva ir asocijuojanti su namais.

Socialinių nepriteklių eliminavimas prieš keletą metų nuskambėjo direktorės Dalios Baliutavičienės renginio metu išsakytoje alegorijoje: „jeigu kažkada čia gyveno Volmeriai, tai dabar mes visi čia gyvename kaip volmeriai“..