Mano bei daugumos mano artimųjų, pažįstamų egzistencijos kelias prasidėjo nuo čia, Klaipėdos krašto. Klaipėda, jos apylinkės girdėtos daugeliui, ne vieno ir ne kartą aplankytos, tačiau vis dar nustebinančios, vis dar išliekančios mistika. Klaipėdos krašto žemės apvytos įvairiausių įvykių vijokliais, apipintos tėvų ar senelių pasakotomis istorijomis bei išraižytos čia gyvenusių kartų pėdsakais. Tai unikalūs kaimai ar miesteliai, kurių istorija vertinga visos Lietuvos gyventojams. Galiu didžiuotis, kad tai – man artimiausia aplinka, kurią stebiu, tyrinėju, vertinu.

Turbūt neabejojame – kiekvienam žmogui jo gimtasis kraštas yra pats brangiausias. Be abejo, man – manasis. Čia prieš beveik du dešimtmečius prasidėjo mano istorija, o prieš ją – mano tėvelių, senelių bei prosenelių. Ši besitęsianti giminystės linija nenutrūkstamai verpia praeities gijas bei atkuria ir saugo prisiminimus, kaip vingiuotais, duobėtais keliais buvo pasiekta tai, kas, atrodo, neįveikiama. Dabar mes kalbame, jog prieš visą šimtmetį, 1923-iaisiais metais, po ilgamečių kovų, skausmo, nevilties, netekčių bei pralieto kraujo, Klaipėdos kraštas ir vėl tapo Lietuvos dalimi. Tai buvo karingai nusiteikusių, daug darbų padariusių didis pasiekimas, leidęs bent kuriam laikui atsigauti ne tik gyventojams, bet ir žemei.

Šiandien Klaipėdos rajono centras yra Gargždai – mano gimtasis miestas, kuris, Klaipėdos kraštui siekiant sąjungos su visa Lietuva, vadintas pasienio miestu, tad matė daug negandų, kovų, savo glėbyje slėpė norinčius išsaugoti gyvybę, priėmė kritusių kūnus. Buvo ir gerų dalykų. Čia kadaise stovėjo įspūdingas dvaras, valdytas LDK valdovų, kurio atminimą liudija tik archeologų radiniai, didelę įtaką darė ir bažnyčia – jos svarba, laikmečiams bėgant, tik augo. Tai ne viskas, kuo Gargždai gali ar kažkada galėjo didžiuotis, nes iki pat šių dienų girdime žodį „pyla“, o tai yra mūsų didingosios upės Minijos užtvanka. Šioji kadaise uoliai patarnavo žmonėms, norintiems greičiau pasiekti vietovę, esančią kitoje upės pusėje, taip pat ten pūpsojo didingas Stončiaus malūnas, tuomet gaminęs elektrą miestelėnams. Pyla ir Stončiaus malūno liekanos lig šiol stovi ten pat, tačiau, gaila – vaizdas nebe toks įspūdingas, į kitą upės pusę taip paprastai nukakti nebepavyksta, o malūno sparnai seniai sukasi tik čia gyvenusių atmintyje. Bėgant laikui, daug kas keičiasi, tačiau svarbiausia – lieka prisiminimai, kadaise matyti vaizdiniai. Už pasakojimus apie išskirtines gimtinės vietas galiu dėkoti tik savo brangiems tėveliams, nepasiduodantiems užmarščiai.

Klaipėdos regionas ne tik saviškių, bet ir užsieniečių atminty įstringa žavingais paplūdimiais, akį kerinčia Baltijos jūra. Keletas įspūdingiausių lankytinų vietų yra daugeliui žinomos tarp Girulių ir Karklės – tai kraštovaizdį puošianti Olando Kepurė, visai netoliese stūksanti „Memel Nord“ pakrantės apsaugos baterija. Šioji savuosius pamatus čia įtvirtino dar XX a. viduryje ir tai vienintelė iki galo baigta baterija Klaipėdos krašte. Šie Antrojo pasaulinio karo laikų gynybiniai įtvirtinimai mums liudija apie kadaise vykusius įvykius, skatina pagalvoti, kiek Klaipėdos kraštui teko patirti sudėtingų išgyvenimų. Bunkerį galima aplankyti ir šiomis dienomis, šiais mūsų šalyje taikiais laikais, kai dangaus mėlynėje nematome karinių lėktuvų, kai nereikia slėptis nuo granatų ar bombų sprogimo. Apsilankę ekspozicijoje galime išvysti daug istoriją menančių radinių bei daiktų (granatų, bombų skeveldrų, pabūklų, įvairios kitos amunicijos), kurie priverčia pagalvoti apie karo grėsmę, pasekmes. Ši vieta yra prasminga įvairaus amžiaus žmonėms: istoriją perteikiantys prisiminimai, laiko paliktos dėmės tebeslypi šaltose bunkerio sienose, kurios vis dar alsuoja tuometine baime. Dabar savo krašte galiu jaustis saugi, globojama, privalau atsakingai elgtis, kad nepakenkčiau gimtajai žemei, tiek daug jau iškentusiai.

Klaipėdos kraštas man yra prasmingiausia Lietuvos dalis! Tai mano gimtieji namai, nuo vaikystės ištyrinėti miškai bei tiek daug kartų išvaikščioti takai, kurie džiugina natūralumu, saugo ir pildo prisiminimų saugyklą nuotraukomis, kad galėčiau gyventi, kurti, svajoti.

„Gargždų dangus“, „Minija“, „Pajūris“. Emilijos Tarvydaitės nuotr.