Logo
 Spausdinti šį puslapį

Lapių gyventojams paslaptingas teatro gyvenimas – nesvetimas

Įvertinkite šį įrašą
(2 balsai)
Jaunimo teatro kolektyvas „Rozetė“. Jaunimo teatro kolektyvas „Rozetė“.

Šiuo laikmečiu, kai visi skuba, lekia ir paskęsta rutinoje, Lapių kaimo gyventojai stebina veiklumu. Be daugelio kitų iniciatyvų jie džiugina teatrine veikla. Lapių jaunimo teatro kolektyvo „Rozetė“ vadovė Simona Skliutaitė-Daukantienė ir Reda Paulikienė, vadovaujanti kaimo suaugusiųjų teatrui, negaili pagyrų savo kolektyvų nariams. Su teatrų vadovėmis kalbėjomės apie kolektyvų kasdienybę, sunkumus bei juos lydinčius džiaugsmus.

 

Komanda – su abipusiu pasitikėjimu

Lapių jaunimo teatro kolektyvo „Rozetė“ vadovė Simona Skliutaitė-Daukantienė pasakojo, kad kolektyvas buvo suburtas 2010 metais, kai ji įsidarbino renginių režisiere Lapių kultūros namuose.

„Paskelbiau, kad renku teatro būrelį. Tuo metu nežinojau, nei kiek vaikų ateis, ar jų iš viso bus. Juolab, kad buvau ne vietinė ir nieko nepažinojau. Maloniai nustebau, kai į pirmą susitikimą atėjo 10 vaikų. Laikui bėgant mes pradėjome dirbti, nemeluosiu – sunkiai. Darėme universitetinio lygio pratimus, norėjosi pasidalinti patirtimi, įgyta tiek Lietuvos, tiek Anglijos Plymouth universitetuose. Mano ambicijos buvo aukštos, norėjosi pirmiausia iš vaikų suformuoti pastovią komandą ir juos paruošti kuo profesionaliau. Kad teatro veikla, vaidyba, buvimas scenoje jiems būtų malonus“, – kalbėjo S. Skliutaitė-Daukantienė.

Bėgant laikui teatre susiformavo pastovi komanda – iš 12 žmonių. Netrukus prireikė ir pavadinimo.

„Kiekvienas ant lapelio užrašė jam patinkantį pavadinimą. Vėliau visus garsiai perskaičiau taip, tarsi pristatinėtų mūsų teatrą. Pavyzdžiui: „Pristatome jaunimo „Keturių kampų“ teatrą. Nė vienas „neskambėjo“. Tuomet nei iš šio, nei iš to, vienas iš mūsų narių – Valentinas Bružas – pasiūlė pavadinimą „Rozetė“. Nors sąsajų mes neradome, keisčiausia, kad šis pavadinimas visiems be išlygų tiesiog tiko ir patiko. Tiesiog. Žaismingas, negirdėtas, neįpareigojantis, o ir interpretuoti kiekvienas gali savaip“, – aiškino teatro vadovė.

Netikėtai jai gimė ir teatro šūkio idėja: „Būk veikiantis!“, o narė Justė Butkutė sukūrė logotipą.

S. Skliutaitė-Daukantienė pasakojo, jog pritraukti jaunimą vaidinti nebuvo sunku.

„Jie nuostabūs, paprasti vaikai. Jau pačioje pradžioje susiorganizavome nemažai neformalių susitikimų: pasislidinėjimą, filmų žiūrėjimą per naktį ir pan. Formavau iš mūsų komandą su abipusiu pasitikėjimu. Pavyko. Per metus mes tapome komanda, kuri ne tik dirbo, vaidino, tačiau kartu leisdavo ir laisvalaikį. Ir pirmasis mūsų spektaklis „Prometėjo pasmerkimas“ pagal J. Marcinkevičių buvo pavykęs. Vaikai pradėjo pasitikėti manimi ir kaip režisiere. Tai yra labai svarbu“, – tvirtino S. Skliutaitė-Daukantienė.

 

Dirbti – vienas malonumas

vidine1

 

Jaunimo teatro kolektyvas „Rozetė“ jau yra pastatęs ne vieną spektaklį: pagal J. Marcinkevičių „Prometėjo pasmerkimas“, pagal D. Čepauskaitę „Bulvinė pasaka“, pagal M. Burgess „Heroinas“, pagal K. Donelaitį „Rudens vestuvės“.

Netrūksta ir kitokios veiklos. Teatras įgyvendino Klaipėdos rajono savivaldybės jaunimo plėtros programos projektą „Gatvės menas“. Jo metu 3 dienas gyveno Palangoje, kalbino gatvės atlikėjus, aiškinosi jų biografijas, priežastis, kodėl jie užsiima tokia veikla. Paskutinę dieną patys pabandė būti gatvės atlikėjais: buvo gyvomis skulptūromis, muzikantais.

Šiemet dalyvavo Dainų šventės Teatro dienoje „Dyvų dyvai“ su specialiai kurtu etiudu „Metų grožybės“.

Šiuo metu „Rozetė“ vykdo Klaipėdos rajono savivaldybės jaunimo plėtros programos projektą „Ženklų kalba“. Kartu su Klaipėdos kurčnebyliais kuria spektaklį, grįstą ženklų kalba. Iki gruodžio mėnesio ketina baigti. Šio projekto metu statytą spektaklį žmonės turės galimybę pamatyti Lapiuose, Vėžaičiuose ir Klaipėdoje.

„Rozetės“ vadovė džiaugiasi, kad dirbti su kolektyvu jai – vienas malonumas.

„Tai – jau mano vaikai. Jie kuo puikiausiai realizuoja mano, kaip režisierės, mintis, idėjas, kartais net pranoksta lūkesčius. Jie mokosi iš manęs, aš mokausi iš jų“, – neslėpė S. Skliutaitė-Daukantienė.

 

„Su jais, kad ir į karą“

Ji teigė, kad ypač įsiminė, buvo unikalus ir sunkiausias, tačiau neįkainuojamos patirties davė, statytas spektaklis „Heroinas“.

„Darbo procesas buvo labai sunkus, o veikalas sunkus. Pjesę rašiau pati. Sunkiausia buvo sugalvoti jos mintį, idėją, kaip pakreipti pjesę, kad žmonėms ji nebūtų atgrasi. Labiausiai bijojau vaikų tėvų reakcijos, ką jie pagalvos, ko aš mokau vaikus teatre. Turėjau sugalvoti, kaip pavaizduoti paauglius narkomanus, kad žiūrovai susipažintų su realybe ir kartu iš spektaklio išeitų su geromis emocijomis bei išmokę kažkokią pamoką ar bent gavę stimulą apmąstymams. Antras sunkumas, kaip sukurti tuos tikroviškus personažus, kai mano vaikai realybėje nėra nei rūkę, nei gėrę, o ką kalbėti apie susidūrimą su narkotikais. Juk patirtis įsirašo į žmogaus kūną, fizionomiją, maniškiai tuo atžvilgiu buvo „tyras vanduo“. Laimei, turėjome galimybę nuvažiuoti ir pabendrauti su tikru narkomanu iš Pakutuvėnų vienuolyno“, – prisiminė S. Skliutaitė-Daukantienė.

Pasak jos, susitikimas su šiuo žmogumi vertas atskiros knygos. Pasakotojas 3 valandas dėstė savo gyvenimo istoriją.

„Viso pokalbio metu nė vienas iš mūsų nepalietė nei arbatos, nei vaišių. Kai po visko važiavau viena namo, garsiai verkiau, galvojau, kokia aš esu laiminga. Vaikai autobuse taip pat buvo labai rimti ir susimąstę... Statyti spektaklį buvo labai sunku, tema – nauja, nepažįstama. Ir mums galiausiai pavyko. Kai įvyko premjera Lapiuose, vaikų tėvai verkdami atėjo dėkoti su gėlėmis. Tai buvo labai jaudinantis momentas. Jautėmės lyg Everesto viršūnę įveikę. Tie metai buvo mūsų kolektyvo kūrybos sprogimas. Nežinau, ar kada pavyks išgyventi tokį patį jausmą“, – prisiminė vadovė.

Šiuo metu kolektyve yra likę 11 narių. Keli pradėjo studijuoti, dabar taip pat yra du dvyliktokai.

„Gaila, bet pakitus grupės sudėčiai, pasikeitė ir kolektyvas, tarsi trūktų tam tikrų dalių. Nors jis yra šaunus ir vis dar vykdome veiklą, bet tos pirminės, tikros komandos nebėra. Tiesiog vaikai užaugo. Tai natūralu. Labai džiaugiuosi, kad jie sėkmingai kabinasi į gyvenimus, yra tapę gerais žmonėmis. Kai kalbu apie „Rozetės“ vaikus, turiu vieną vienintelę frazę, kurią sakau su pasididžiavimu:  „Su JAIS, kad ir į karą“.

 

Pradėjo kelionę į teatro pasaulį

vidine2

 

Nesnaudžia ir vyresnieji Lapių gyventojai. Nors ir kukliau, jie renkasi į suaugusiųjų teatro kolektyvą, kuriam vadovauja Reda Paulikienė.

Vėžaičių kultūros centro Lapių skyriuje ji dirbti pradėjo 2013 m.

„Vos pradėjusi dirbti, pastebėjau, kad čia dirbančios meno vadovės Simonos Skliutaitės-Daukantienės įdirbis – didžiulis. Lapiuose tuo metu aktyviai veikė du kolegės įkurti teatrai: vaikų ir jaunimo. Tad natūralu, jog aš ėmiausi suaugusiųjų teatro įkūrimo ir tų metų kovo 26-ąją dieną įvyko pirmasis susitikimas su aktoriais-mėgėjais. Susipažinome, susidraugavome ir pradėjome kelionę į paslaptingą teatro pasaulį“, – prisiminimais dalijosi R. Paulikienė.

Pirmaisiais teatro gyvavimo metais buvo pastatytas spektaklis-komedija „Balondele“ pagal R. Paulikienės žemaičių tarme parašytą pjesę, remiantis I. Pikturnos ir S. Kymantaitės-Čiurlionienės tekstais.

 

Atėjo trys

Paklausta apie narių skaičių R. Paulikienė atsidusta: „Sureagavę į skelbimą atėjo NET trys žmonės: Renata Saudargienė, Bronius Butkus ir Arūnas Meškauskas. Noriai prisijungė ir abu mano kolegos: meno vadovas Arvydas Dragūnas, kuris buvo atsakingas už muzikinį spektaklio apipavidalinimą, ir renginių organizatorius Algirdas Skuodas, atlikęs epizodinį vaidmenį spektaklyje“, – vardijo Lapių suaugusiųjų teatro vadovė.

Anot R. Paulikienės, kai atėjo tik trys šiltomis šypsenomis pasipuošę žmonės, ji nenustebo.

„Juk dabar toks laikmetis – visi skuba, lekia ir nieko nespėja. Tie, kurie aktyviai visur dalyvaudavo seniau, dabar arba nebeturi sveikatos, arba yra taip užsiėmę, kad papildomai veiklai ir vakarinėms repeticijoms tikrai nebeturi nei laiko, nei jėgų. Tad nuoširdžiai kibau į darbą su tais žmonėmis, kurie tikrai aukojosi, atlėkdavo vakarais po sunkių darbų į repeticijas. Juk spektaklį sukurti galima ir su vienu aktoriumi, o čia – trys. Galiu tik geru žodžiu visus juos minėti: nuoširdūs, darbštūs, visada su šypsena ir visada pasiruošę padėti“, – pagyrų negailėjo R. Paulikienė.

Ji reziumavo, kad žmones pritraukti nėra lengva, ypač, kai nesi toje vietoje, kurioje dirbi, gimęs ir augęs, nieko nepažįsti ir niekas nepažįsta tavęs, o atėjęs dirbti, turi parodyti, ką gali, ir kad nori dirbti iš visos širdies.

„Didžiausias džiaugsmas buvo, kai po premjeros priėję žiūrovai padėkojo ir pasakė, kad nesitikėjo tokio rezultato, kad mielai prisijungtų prie mūsų teatro. Tą akimirką aš, kaip kūrėja ir režisierė, buvau pakylėta“, – pasakojo teatro vadovė.

 

Galima pabėgti nuo laikmečio „giltinių“

R. Paulikienė neabejoja, kad puoselėti teatrinę veiklą tiesiog būtina. Ji įsitikinusi, jog kurdami, nors truputį prisiliesdami prie bet kurios meno rūšies, žmonės tampa geresni.

„O teatre yra visko. Čia vyksta toks gyvenimas! Žmogus gali tapti kuo tik nori ir tai jį išlaisvina, praturtina dvasiškai. Žmonėms dabar nėra lengva. Kaip kažkada sakė J. Miltinis: „... Gyvenimas šypsos, bet už nugaros slepia durklą kaip giltinė...“ Tikiu, kad atėję į teatrą, žmonės turi galimybę užsimiršti ir nors trumpam pabėgti nuo šio laikmečio „giltinių“: nuolatinio skubėjimo, nesibaigiančių stresų, rutinos. Jei ateiname į repeticiją ir išeiname iš jos šypsodamiesi, laimingi, reiškia mano misija turi prasmę, jaučiuosi reikalinga“, – atviravo R. Paulikienė.

Prasidėjus rudeniui, teatras pradeda naują sezoną.

„Šiuo metu ieškau pjesės naujam mūsų spektakliui. Tyliai džiaugiuosi, kad prie mūsų  prisijungs keletas naujų narių. Kad Dievulis nepasijuoktų iš mano planų, pasirašau juos tik sau ir kultūros centrui“, – sakė suaugusiųjų teatro vadovė.

 

Lapių jaunimo teatro kolektyvo „Rozetė“ ir suaugusiųjų teatro veiklos akimirkos:

srtfondasteatras

Paveikslėlių galerija

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,