padidinti šrifto dydį
Asociatyvi redakcijos archyvo nuotr.
Vasario 21-ąją pasaulyje minima Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Kiekvienam žmogui pati brangiausia yra jo Tėvynė, tauta ir, žinoma, gimtoji kalba. J.Jablonskis yra pasakęs: „Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos gerai nemokėti“. Kiekvienas žmogus, save laikantis patriotišku ir pilietišku, brangina gimtąją kalbą.
Mums, lietuviams, yra kuo didžiuotis. Juk lietuvių kalba – seniausia išlikusi indoeuropiečių kalba, panaši į klasikinę indų kalbą – sanskritą. Daugelis kalbų praeityje turėjo panašias vardažodžių linksniavimo galūnes, deja, nė viena jų neišsaugojo. Tik vienintelė lietuvių kalba. Nė vienoje pasaulio kalboje neberasime tokios žodžių linksniavimo gausybės, kaip mama – mamos, pelė – pelės, riestainis – riestainio, lėktuvas – lėktuvo, ausis – ausies, sūnus – sūnaus, vanduo – vandens, duktė – dukters...
Mūsų kalba labai archajiška. D.Dilytė mano, kad kai kurie žodžiai vartojami jau penkis ar net septynis tūkstančius metų. Ar žinome, jog žodžiams akis, ašara, ausis, dantis, kraujas, širdis, brolis, duktė, avis, ožka, ugnis, šarka, šuo, javai, akmuo, aušra, diena, dūmai, jūra, laukas, migla, naktis, rasa, saulė, upė, vanduo, duona, durys yra penki tūkstančiai metų?
Tad didžiuokimės savo gimtąja – lietuvių – kalba!
