Futbolo klubui „Banga“ žaidžiant aukščiausioje lygoje Romualdas Petkevičius buvo vienas iš pagrindinių žaidėjų ir komandos kapitonas.

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Romualdu Petkevičiumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

Koks buvo Jūsų kelias į futbolą?

Į Sporto mokyklą atėjau tikriausiai antroje ar trečioje klasėje. Mūsų, 1970 metų karta, galima sakyti buvo be trenerio. Iš pradžių treniravo du klaipėdiečiai, kurių jau ir pavardžių nepamenu. Vėliau – A.Blinstrubas ir K.Repšys, kai mūsų buvo daugiau – prie 1971 metų grupės prijungė. Kartais ir M.Terentjevas pavaduodavo. Bet iš tos mūsų kartos Panevėžio internate buvo A.Kuprelis ir G.Kneita, kuris net į Sąjungos jaunimo rinktinę buvo kviečiamas.

Aš ilgą laiką buvau vartininkas. Tikriausiai iki septintos klasės. Į Panevėžį nestojau, nes kaip vartininkas buvau per žemo ūgio. Pasiruošiau kaip žaidėjas. Taip nutiko, kad atsidūriau Kaune ir patekau į „Kelininko“ jaunius. Tuo metu galiojo taisyklė, kad aukščiausios lygos komandoje aikštėje turi būti vienas žaidėjas iki aštuoniolikos metų. Tai aš tą vietą ir užėmiau „Kelininke“ nuo 1986 iki 1988 metų.

Vėliau išėjau į armiją. Patekau į Šiaurės laivyno sporto klubą. Žaisdavome RSFSR pirmenybėse ir su kitais armijos sporto klubais. Ir taip trejus metus.

Daug trenerių turėjau, bet didžiausią įspūdį paliko A.Paškevičius ir R.Lavrinavičius. Visą laiką pasiruošę, visą laiką gyvendavo futbolu. Dar buvo treneris fanatikas – R.Jonikas. Kas turėjo reikalų su „Darbo rezervais“, tas žino.

O po tų trejų metų kur pasuko kelias?

Kai grįžau, Lietuvoje jau buvo pasikeitusi situacija. „Kelininkas“ „šlubavo“. Kvietė į „Inkarą“, bet jis taip pat išgyveno ne geriausius laikus. Tuo pat metu prasidėjo įvairūs verslai, nes ryšių ir draugų turėjau daug. Ir kaip tik Gargžduose „Banga“ iš naujo pradėjo burtis. Susirinkome tada padori komanda – A.Uosis, R.Martinaitis, kiti. Augo R.Žutautas, V.Žutautas. Po to, kai jie atsiskleidė, juos kiti išgraibstė, bet tame etape jie mums labai padėjo.

Kas iš tų laikų įsiminė?

Kai išėjome į aukščiausią lygą – pirmos rungtynės iškart su Mažeikių „Romar“. Galvojome, kaip žaisti. L.Lukavičius su V.Liutiku taktiką dėstė. Vaidas, kaip žaidžiantis treneris, aiškino: aš čia priekyje, po puolėju, manęs niekas nedengs. Bet vaizdas aikštėje buvo toks, kad atrodė, jog mums trūksta dar vieno žaidėjo. „Romar“ tada buvo beveik pusė Lietuvos rinktinės – N.Gudaitis, R.Vaineikis ir kiti. Nebuvo ten vietos, kur kamuolys galėjo laisvai ridentis.

Buvo laikai, kai siūlydavo ir rungtynes parduoti. Bet niekad nesame pardavę. Tik vieną kartą esame gavę premiją už lygiąsias. Turėjome žaisti su „Kaunu“. Kauniečiai siūlė už pralaimėjimą, o su jais kovoję Šiauliai pasiūlė premiją už lygiąsias, nes jiems reikėjo, kad atimtume taškus iš „Kauno“. Bet per žioplumą nepaklausėme, o kiek gautume už pergalę. Tada nugalėjome „Kauną“, o S.Drąsutis pirmą įvartį iš vidurio aikštės įmušė. Baigėsi viskas taip, kad kur du pešėsi, laimėjo trečias – „Žalgiris“, nes „Kareda“ pati taškus prarado.

Kokia tuo metu buvo „Bangos“ komanda?

Finansinės galimybės nebuvo didelės. Visą laiką pasikviesdavome žaidėjų iš Klaipėdos. Tų, kurie klaipėdiečiams nereikalingi. Pas mus pabūdavo – tapdavo visiems reikalingi. Klaipėdos klubai vėl kalbindavo, siūlydavo didesnius pinigus ir išsiveždavo. Branduolį turėjome savo. Subrendo S.Jokumaitis, G.Samsonik, buvo jaunas K.Nazarovas. Ilgai „Bangoje“ išbuvo S.Drąsutis.

Kolektyvą turėdavome draugišką. Bendraudavome. Ir alaus kartu mokėdavome atsigerti. Ir dabar bendraujame.

Kada baigėte karjerą „Bangoje“?

Užregistravo mane, kai „Banga“ jau I lygoje buvo. Daugmaž: jei turėsi laiko, atvažiuosi padėti. Žaidėme su „Šilute“. Keliame kampinį prie jų vartų, šilutiškių žaidėjai skirstosi ginamuosius ir vienas kito klausia: ką dengi? Atsako: tą storą. Žiūriu, kur tas storas. Jis man sako: atsiprašau. Viršsvorį jau turėjau – maitinimas tas pats, o treniruočių ciklai nukrito. Tada ir buvo laikas baigti.

Kodėl Gargžduose vis užaugdavo gerų žaidėjų, nors sąlygos buvo kur kas blogesnės nei dabar?

Buvo noras. Treneriai buvo griežtesni. Patys žmonės buvo kitokie. Mes užaugome valgydami lašinius, nebuvo traškučių, kokakolų. Žiemą nusistumdydavome sniegą ir žaidėme ledo ritulį. Judėdavome nuolat: kiemuose futbolą žaisdavome, tarp gatvių vykdavo turnyrai. Mūsų kartoje futbolas buvo populiaresnis už krepšinį. Visi matė „Žalgirį“, „Atlantą“ ir norėjo eiti į futbolą. Ir Gargžduose buvo tinkami treneriai. Michailas Terentjevas tuo metu buvo reiklus, griežtas, turėjo talentą atrasti ir išugdyti futbolininkus.

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu – arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).