Logo
 Spausdinti šį puslapį

Eugenijus Kundrotas: „Ką nori daryk, bet Gargždai yra futbolo miestas“

Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)
Eugenijus Kundrotas. fkbanga.lt nuotr. Eugenijus Kundrotas. fkbanga.lt nuotr.

Eugenijus Kundrotas pradėjo žaisti už „Bangą“ dar būdamas moksleivis ir žaidė (su pertraukomis) iki 38 metų. Be to, E.Kundrotas gali didžiuotis ir tuo, kad yra pirmasis gargždiškis tapęs Lietuvos čempionu.

 

Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Eugenijumi Kundrotu. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto „Bangos“ gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti „Bangos“ istorijoje.

 

Daugybę metų žaidėte „Bangoje“, bet, skirtingai nei kai kurie Jūsų bendraamžiai ar net jaunesni, kurie skundžiasi kojų skausmais, nesustojate ir dar šokate „Minijoje“, į gastroles važiuojate. Kur paslaptis?

Skauda kojas ir man. Bet ne tiek, kad negalėtum nieko daryti. Reikia judėti, nejudėsi – bus blogiau. O kojos paskauda ir praeina. Trylika lūžių vien per futbolą turiu. Sako, kad sportas sveikata, o aš daug kam sakau: „Nesportuokit, nes ateis laikas, kai bus skaudu“.  Man prieš daugelį metų vienas žmogus, amžiną atilsį, pasakė: „Atsimink, Augi, mano žodžius – baigsi karjerą, baigsi sportuoti – kentėsi“. Bet norisi judėti. Dabar man ne tiek futbolas, kiek tinklinis patinka.

 

Bet tikriausiai vis tiek nekeistumėte tų futbole praleistų metų?

Aišku, kad nekeisčiau. Tik pačioje jaunystėje niekada negalvoji, kokios pasekmės laukia. Atrodo, kad viskas bus gerai. Ką padarysi, ateina laikas – reikia atkentėti.

 

Kaip atėjote į futbolą?

Mano pirma sporto šaka buvo gimnastika. Kai iš pradinės mokyklos persikėlėme į pirmąją vidurinę, tada pas mokytoją J.Reminį pradėjau lankyti gimnastiką. Patiko.

O kai Michailas Terentjevas atėjo, tai nuėjome į futbolą. Dar ir šokius lankiau. Taip ir laksčiau – ir į futbolą, ir šokti. Būdavo, kad po varžybų persirengiu, nusiprausiu – ir į koncertą. Toks gyvenimas buvo, tiek įpratęs buvau. Kiti sako: „Mes nespėjame“. Spėti galima visur, tiktai reikia noro turėti.

Labai dėkoju M.Terentjevui, nes jis suteikė mums futbolo pagrindus. Tik  gal truputį vėlokai. 1970 metais mes jau buvome aštuntoje-devintoje klasėje. Bet vis tiek užteko. Ką norėjau, tą pasiekiau – tapau Lietuvos čempionu.

 

Pradžioje ne už „Bangą“ žaidėte, o už „Jaunystę“?

Žaidžiau ir už „Bangą“. 1971 metais, kai pradėjo mane po truputį leisti. Tuo metu buvo ir tokia Dovilų „Jaunystė“. Pusę sezono už ją žaidžiau. Pykdavo treneris M.Terentjevas: „Netinka ji tavo stiliui“. Bet kad norėjosi.

Vėliau jau „Banga“. Treneris buvo A.Gorelovas. Jam svarbiausia – fizinis pasirengimas. Lakstėme kaip šuniukai. Turėjome tokius diržus po penkis kilogramus ir į tais laikais karjere supiltas vadinamąsias smėlio kopas bėgdavome. Dar krosai, štanga.

 

Kaip „Banga“ jaunus žaidėjus priimdavo? Juk buvo daug patyrusių klaipėdiečių...

Ne tik klaipėdiečių. Čia buvo beveik iš visos Sąjungos suvažiavusių – ir iš Maskvos, ir iš Kijevo. Bet jie tokie paprasti. Gal tais laikais ir mažiau dėmesio tekreipėme. Aišku, reikėdavo kamuoliukus nešioti. Toks standartas. Kaip sakoma, „dedovščina“.

 

O į pačią pagrindinę sudėtį lengva buvo prasimušti? Nes kiti skundėsi, kad treniruotes lankai, o klaipėdietis atvažiuoja ir žaidžia.

Panašiai ir būdavo. Bet jei esi geresnis, vis tiek būsi komandoje. Buvome mes tais laikais iškėlę klausimą: „Mes čia „varome“, o atvažiuoja nieko nedarę ir eina žaisti“. Paskui jau buvo atsižvelgiama truputį.

 

Iš „Bangos“ į Klaipėdos „Granitą“ išėjote?

1977 metais F.Finkelis pakvietė. Tada „Granitas“ iškovojo Tiesos taurę, bet aš dar nebuvau registruotas ir nežaidžiau. O 1978 metais pirmą kartą Klaipėdos istorijoje mes tapome Lietuvos čempionais. Pirmasis iš Gargždų auksą iškovojau. Pusantro sezono žaidžiau „Granite“. Paskui P.Mickus tapo „Bangos“ treneriu ir pakvietė sugrįžti. Sako: „Augi, grįžk, padarysiu tą patį, ką ten turi“. Pagalvojau, kad vis tiek savi yra savi. Grįžau. O žinot, kaip būna – praėjo pusė metų, visi pažadai ir nuplaukė. Nieko nepadarysi. Širdis vis tiek arčiau savų, kaip bebūtų taip. Vis tiek savas miestas. Čia gimęs.

 

Ar buvo tokių karjeros epizodų, kurie įsiminė ilgam?

Kažkaip įsiminė, kai į Gargždus atvažiavo Mažeikių „Atmosfera“ ir mes ją nugalėjome. Aš dar moksleivis buvau ir neseniai pradėjęs žaisti, todėl ir įsiminė. Beveik kaip ir pirmosios rimtesnės mano rungtynės.

O paprastai įsimena tokie epizodai, kai iš pusės metro į vartus nepataikai. Turėjau gerą uoslę, kur nubėgti, kur atsistoti, kur kojytę pakišti, kur galvą. To ir užtenka futbolui.

Tame pačiame „Granite“, kai laimėjome auksą, per sezoną septynis įvarčius įmušiau.

 

Kiek svarbi buvo „Banga“ Gargždams tais laikais, kai žaidėte? Ar žiūrovai eidavo į rungtynes, ar pažindavo futbolininkus gatvėje?

Pažindavo. Ypač vaikai. Tik išeini: „Čia žiūrėk tas, kuris įvartį įmušė“. Kaip Lietuvai krepšinis, taip Gargždams – futbolas. Ką nori daryk, bet Gargždai yra futbolo miestas.

 

O pats, kai vaikas buvote, ar ėjote į futbolo rungtynes?

Taip. Stadionas buvo prie kapinių, kur dabar darželis, penkiaaukščiai. Atsimenu Gargždai žaidė su Dovilais, kurių pagrindas tais laikais būdavo klaipėdiečiai. Stovėjau prie virpsto, mušė kamuolį, o aš koją pakišau ir įmušiau įvartį. Tai teko bėgti slėptis į kapines, nes gargždiškiams įmušiau.

Vaikai būdami taip norėjome žaisti, kad išsimušdavome iš gumų apvalius guminukus ir kaldavome prie batų. Kažkada sugalvojome tarp gatvių žaisti. Klaipėdos gatvė – viena komanda, o kitos galėjo jungtis. Net nuėjome į sporto komitetą. Sako: „Gerai, darykite“. Gaudavome laiką pirmos vidurinės stadione ir žaisdavome. Susidarydavo po šešias komandas.

 

Jei turite informacijos, medžiagos (straipsnių, nuotraukų, skelbimų) iš „Bangos“ ar futbolo Gargžduose istorijos, kviečiame pasidalinti šiais lobiais. Kreiptis elektroniniu paštu arba į klubą (Kvietinių g. 26, Gargždai).

Susiję įrašai (pagal žymę)

Visos teisės saugomos 2020 m. VŠĮ "Mano Gargždai", Žemaitės g. 6, 96121 Gargždai, ĮK 302987419,