Kiek apie kitų šalių geografiją, kultūrą, istoriją ar gyvenimo būdą išmokstame pamokose, o kiek – pabuvoję tose šalyse? Kiek pamatome ir išgirstame apsistoję viešbutyje ir sekdami paskui gidą turistinėje kelionėje, o kiek – apsigyvenę kitos kultūros šeimoje, vakarodami prie stalo žaidimų lentos su skirtingo amžiaus jos nariais? Tokios mintys kaskart sukasi galvoje, lydint mokinius į tarptautinių projektų susitikimus. Tai, ko niekada negausi pamokose, kad ir kokios interaktyvios ir turtingos informacija jos bebūtų, kad ir kokie kompetentingi mokytojai dėstytų medžiagą, per savaitę vykstančius susitikimus perteikia kompetentingiausias mūsų visų mokytojas – gyvenimas.

Šį spalį Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos tarptautinio Erasmus+ projekto „Home alone“ aštuonių mokinių ir dviejų lydinčių mokytojų komandą kelias atvedė į Ormožą – nedidelį Slovėnijos miestą šalies rytuose, greta sienos su Kroatija. Ormožo pagrindinėje mokykloje, kurioje susirinko projekto partneriai š septynių Europos šalių, gyvenimas verda kaip ir bet kurioje kitoje Slovėnijos mokykloje, kasdien nuo pusės šešių ryto atveriančioje duris savo mokinukams.  Apžiūrėdami mokyklos erdves ir susipažindami su jos veikla, būrys projekto dalyvių neslėpė nuostabos, kad mobilių telefonų naudojimas čia griežtai ribojamas – mokiniai tiesiog užrakina juos savo spintelėse ir neliečia iki pat pamokų pabaigos. Maža to, telefonais naudotis draudžiama  net vykstant į mokyklines ekskursijas – taip skatinama komunikacija bei stengiamasi užkirsti kelią socialinei atskirčiai. Ši partnerių mokykloje taikoma tvarka atliepia mūsų vykdomo projekto idėją – jau antrus metus septynių šalių 8–10 klasių mokiniai per projekto veiklas kartu aiškinasi kompiuterinių technologijų teigiamą ir neigiamą įtaką jaunimui, diskutuoja apie vis ryškėjančią paauglių socialinę atskirtį, mokosi planuoti laiką, skirti jį prasmingoms veikloms ir aktyviam bendravimui. Būtent tai ir darėme Ormože – dalyvavome pamokose, diskutavome, planavome, aptarėme, sportavome, pristatėme savo šalis, šokome, dainavome, ir,  žinoma, bendravome su projekto draugais bei jų šeimomis.

Neįmanoma atskirti veiklos nuo supančios aplinkos, todėl po intensyvios kasdieninio darbo keliaujant į namus, ar pakeliui į Slovėnijos sostinę Liublianą, kur vykome iš arčiau susipažinti su šalies istorija, architektūra, kultūra ir papročiais, iš vaizdų, skriejančių pro autobuso langus, tarsi mozaiką godžiai dėliojome anksti temstančios Slovėnijos paveikslą. Nedidukė Slovėnija nepatenka į turistiniais maršrutais žavinčių Lietuvos keliautojus šalių topus, tačiau pasigėrėti šioje Dievo gamtos grožiu gausiai apdovanotoje Alpių šalyje yra kuo – tvarkingi miesteliai, suspietę stogus snieguotų kalnų papėdėse, smailiais savo bažnyčių bokštais viliojantys užsukti, Adrijos jūros pakrantės, gausybė nedidukėmis salomis akį traukiančių ežerų bei tarpukalnėse plytintys vynuogynai užburia žvilgsnį. Dairydamasi pro langą jauti užliejantį norą čia sugrįžti.

Savaitė įtempto bet smagaus darbo neprailgo. Pakeliui namo, panašiai kaip kiekvienos pamokos pabaigoje, reflektavome – ką sužinojome, pamatėme ir ko galime pasimokyti iš slovėnų? Kultūriniai skirtumai nėra pribloškiantys. Tačiau kai kas privertė susimąstyti – meilė savo tautai ir kraštui, pagarba šalia esančiam – tuščiomis tapusios šabloniškos frazės įgauna natūralią prasmę bendraujant ir stebint iš šalies Slovėnijos mokytojų, mokinių ir tėvų tarpusavio santykius. Švara ir tvarka alsuojančios miestų bei kaimelių erdvės ir išpuoselėti, slėniuose išsibarstę vienkiemiai įstrigo ne tik mums, mokytojoms, bet ir mokiniams. O visa kita – beveik kaip namie – kvatojo mūsiškiai. Žiūrėdamos į juos galvojome: smulkmenos, nesuvirpinusios širdies, laikui bėgant išbluks iš atminties, tačiau neapčiuopiami įspaudai, iš lėto brandinantys asmenybę, jau niekada neišdils. O juk tai ir yra didžiausias įmanomas atlygis ir mokytojo darbo esmė. Pavasarį baigiamajame susitikime apie 50 projekto dalyvių lankysis Lietuvoje. Įdomu, kokius įspūdžius išsiveš jie?

Kelionės akimirkos – asm. archyvo nuotraukose: