Lietuvoje atlikti lyties keitimo operacijas yra nelegalu. Kaip ir ir taikyti hormonų terapiją iki tol, kol translytis žmogus nepasikeitė dokumentų. Tačiau pasikeisti dokumentus jis gali tik padavęs vieną iš valstybinių institucijų į teismą. Tokį kelią nuėjo Haris Ubartas, kuris gyvena Gargžduose – mieste, kuris gali sietis su priešiškomis LGBTQ+ bendruomenei nuotaikomis. NARA tinklalaidėje nuvykome su juo pasikalbėti.

Visą pokalbį su Hariu ir jo mama Vaida galite išgirsti ČIA. (Norėdami išgirsti tinklalaidę, spauskite grotuve esantį mygtuką „Play“).

„Nuo pat vaikystės jaučiau, kad kažkas nesueina mano viduje. Nuo dvylikos metų save pripažinau kaip translytį, tačiau buvo ilgas neigimo laikotarpis, nes galvojau, kad visuomenė manęs nepriims“, – sako dabar jau dvyliktokas Haris. Sulaukęs aštuoniolikto gimtadienio, jis pradėjo tranziciją iš moters į vyrą.

„TIE 18-A METŲ – NEĮVARDINČIAU TO KAIP GYVENIMO. AŠ TIESIOG EGZISTAVAU“. Severinos Venckutės nuotr.

Kad translytis žmogus galėtų pasikeisti lytį, Lietuvoje pirmiausia jis turi apsilankyti pas psichiatrą ir gauti diagnozę, kuri įvardijama kaip lyties tapatumo sutrikimas (kodas F64).

„Kai pasakoji savo istoriją, tai bet kuriam žmogui yra juokinga, nes aš nesergu“, – sako Haris.

Ši diagnozė tiek jam, tiek kitiems translyčiams apriboja teisę rinktis tam tikras profesijas. Pavyzdžiui, jie negali užimti statutinės tarnybos pareigų. Tai reiškia, kad translyčiai žmonės negali būti policijos pareigūnais, kalėjimų struktūrų darbuotojais, ugniagesiais, prokurorais, muitininkais, saugumo ir žvalgybos specialistais, taip pat kariais, branduolinės energetikos specialistais. Jei translytis žmogus norėtų tapti jūrininku ar pilotu, pirmiausia turėtų praeiti psichiatro patikrą.

2018 m. Pasaulio sveikatos organizacija translytiškumą pašalino iš psichikos ir elgesio sutrikimų kategorijos. Dabar jis klasifikuojamas kaip būklė, susijusi su seksualine sveikata. Tačiau Lietuvoje niekas nepasikeitė ir translytiškumas laikomas psichikos ir elgesio sutrikimu.

Jau beveik metus Haris vartoja hormonus, prieš daugiau nei pusmetį pasidarė krūtinės šalinimo operaciją, o prieš du mėnesius dokumentuose pasikeitė vardą, pavardę ir lytį.

Tai irgi nebuvo lengva, nes iš pradžių gauti hormonų ir pasidaryti lyties keitimo operacijas Lietuvoje yra nelegalu. Tai padaryti Lietuvos translyčiai vyksta į Nyderlandus, Jungtinę Karalystę, Švediją – į šalis, kuriose translyčių teisės yra užtikrinamos.

2007 m. Lietuva nuskambėjo Europoje, kai dėl šios situacijos translytis asmuo L. padavė Lietuvą į Europos žmogaus teisių teismą – ir bylą laimėjo. Teismas įpareigojo grąžinti užsienyje patirtas lyties keitimo išlaidas ir, svarbiausia, keisti Lietuvos įstatymus, kurie užtikrintų translyčių teises. Praėjus 14 metų nuo šios bylos, teisinių pokyčių nėra iki šiol.

Atrodytų, kad dėl Gargžduose jau šeštą kadenciją į Seimą išrinkto Petro Gražulio šiame mieste turėtų dominuoti homofobija, bifobija ir transfobija. Tačiau Haris teigia, kad jį priėmė tiek šeima, tiek draugai, tiek mokyklos bendruomenė. O tik prasidėjus tranzicijai klasės auklėtoja pranešė visiems jo mokytojams, kad jie pradėtų kreiptis į jį kitu vardu bei įvardžiais.

Po interviu su Hariu iš darbo į namus Gargžduose grįžo jo mama Vaida Skuodienė. Antroje tinklalaidės dalyje išgirsite interviu su ja. Mūsų žiniomis, tai yra pirmas kartas Lietuvoje, kai vienas iš tėvų kalba apie savo vaiko lyties keitimą. Pokalbio metu aptarėme, kokią žalą tokia tyla sukuria.

„ŽMOGUS NESIRENKA, ŽMOGUS GIMSTA“ – HARIO MAMA. Severinos Venckutės nuotr.

Dėkojame NARA.LT už galimybę dalintis.