Lapkričio 22, 23 dienomis Lietuvos nacionalinis dramos teatras Klaipėdoje pristatys du spektaklius: „Intymūs pokalbiai“ pagal garsaus švedų rašytojo, teatro ir kino režisieriaus Ingmaro Bergmano romaną ir „Bestuburiada“ pagal šiuolaikinės vokiečių dramaturgės Ingrid Lausund pjesę. Abiejuose spektakliuose žiūrovai nesunkiai atpažins daugelį minčių iš savo gyvenimo, galės patikrinti savo požiūrį į tiesą ir melą.

Ingmaras Bergmanas „Intymius pokalbius“ rašė remdamasis savo motinos dienoraščiais ir jame negailestingai interpretuoja savo tėvų istoriją, į juos žvelgdamas atviru tiriančiojo žvilgsniu, nepalikdamas vietos idealizacijai.

„Pirmą kartą perskaitęs knygą „Intymūs pokalbiai“, buvau psichologiškai pritrenktas. Tuomet dar negalvojau apie pastatymą. Šiame kūrinyje atpažįstama visa aplinka, jame nėra jokio melo, – sako režisierius Vytautas Rumšas, – Kiekvienas žmogus siekia intymių pokalbių, bet tuo pačiu ir prisibijo kalbėti intymiai. Intymumas yra labai sudėtingas dalykas, nes tai – asmeniška. Žmogus turi arba nuoširdžiai kalbėti, arba tylėti. Dažniausiai žmonės kalbasi paviršiumi. Žmonės saugosi, vieni kitais nepasitiki, todėl nešioja įvairias kaukes. Bet taip besielgdami žmonės ir praranda savo tapatybę, jie nesuvokia, kas tokie yra“.

Režisierius akcentuoja, kad Bergmanas reikalauja ir loginio aiškumo, ir metafizinės pajautos, dėl to labai svarbus spektaklyje tampa aktorius.

Pagrindinį nelaimingai ištekėjusios, vyrui neištikimos Anos vaidmenį „Intymiuose pokalbiuose“ kuria aktorė Adrija Čepaitė. „Pirmą kartą Bergmano filmus pamačiau būdama 19 metų, o dabar prieš „Intymių pokalbių“ repeticijas dar kartą peržvelgiau. Viskas pasirodė visiškai priešingai nei jaunystėje. Tada Bergmanas atrodė labai rūstus, žiaurus, jo ypatingas dėmesys seksualumui ir šiaurietiškai erotikai, santykių nepakantumas ir atvirumas man rodėsi labai žiauru, o dabar manau, kad tai elementaru, suvokiama, labai tikslu, neprigalvota. Jaunystėje galvojau, kad taip būna tik Bergmano pasaulyje, dabar matau, kad visi išgyvename tą patį: tuos pačius skausmus, netektis, atradimus. Bergmanas tikriausiai buvo labai išmintingas žmogus“, – šypteli aktorė.

 Pasak A. Čepaitės, šiandien teatre dažnai pasigendi gelmės, esmės, vadinamųjų tiesų, o Bergmanas visa tai turi. Jai antrina ir V. Rumšas: „Bergmaną reikia nuolat „ištraukti“. Jis reikalingas kaip vanduo. Siekdami per Bergmaną kalbėti apie žmogui sudėtingiausią dalyką – išpažintį, tikimės tapti reikalingi šiandienos žiūrovui“.

Scena iš „Intymių pokalbių“. D.Matvejevo nuotr.

Jaunos režisierės Giedrės Kriaučionytės režisuotas spektaklis „Bestuburiada“ aktualus visiems, turintiems bet kokio pobūdžio „bosus“. Jame veikia penki ambicingi darbuotojai, laukiantys susitikimo su vadovu ir savo darbo įvertinimo. Jų laukimas absurdiškas, komiškas ir, deja, tragiškas. Jiems reikia artumo ir supratimo, tačiau tam nėra tinkamų sąlygų, o ir patys jų nesukuria, iš paskutiniųjų stengdamiesi sugniuždyti kolegas. Jie pasiruošę viskam, jie pasiryžę prisitaikyti prie bet kokių aplinkybių, jie gali viską ištverti. Jie seniai nebepamena, ko jie laukia, kodėl jie laukia, ko jie tikisi sulaukti – jie priprato adaptuotis prie bet kokių sąlygų ir stengtis – kaip jie supranta – išgyventi.

Scena iš „Bestuburiada". D.Matvejevo nuotr.

Giedrės Kriaučionytės spektaklyje vaidina viena jos dėstytojų – Aldona Vilutytė. Ši aktorė sukūrė daug vaidmenų „Keistuolių teatre“, dirba televizijoje, veda viešo kalbėjimo mokymus, su G. Kriaučionyte ji dirba jau ne pirmą kartą, bet vaidmuo Lietuvos nacionalinio dramos teatre A. Vilutytei – pirmasis. LNDT scenoje naujas veidas – ir Jaunimo teatro aktorė Dovilė Šilkaitytė, kuri „Bestuburiadoje“ kuria ambicingos, lyderiaujančios, net šiek tiek vyriškos Krecki vaidmenį. Spektaklyje taip pat vaidina Dainius Jankauskas (už vaidmenį „Mūsų klasėje“ apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi), Jovita Jankelaitytė, Gelminė Glemžaitė ir Šarūnas Zenkevičius.

Tai tekstas apie mus visus, turinčius „vadovą“: ar tai būtų bosas, ar dėstytojas, ar mokytojas, ar režisierius, ar teatro vadovas, ar kunigas, ar Dievas, ar tėvas, ar motina... Būtent „vadovai“ diktuoja, kokie mes turime būti. Iš esmės visuomenėje vienu metu kiekvienai asmenybei svarbų klausimą – „kas aš esu“ – pakeitė klausimas – „koks aš turiu būti, kad sulaukčiau sėkmės, tai yra – būčiau laimingas“.

Spektaklio „Bestuburiada“ kūrėjai užduoda aštrius ir jautrius klausimus, kurių taikinys – tiek jaunoji karta, tiek vyresni, „stažą“ turintys, o gal net ir link pensijos artėjantys... darbuotojai (ir laisvai samdomi autoriai). Kaip mes tampame tokie ambicingi, kad imame „lipti kitiems per galvas“ ir paaukojame viską vienam tikslui? Kodėl galiausiai imame bijoti laimės akimirkos? Ar iš tiesų tą akimirką, dėl kurios mes labai stengėmės ir dirbome, jaučiame laimę? Kodėl imame kaltinti save, kai esame žeminami? Kaip susirasti draugą, jei niekuo negali pasitikėti? Kas, jei tau 45-eri ir nebeatsimeni, dėl ko tiek dirbai? Kas, jei tau 25-eri ir tu jau pavargai? Ką reiškia imti ir išeiti, viską mesti?

Ingmar Bergman. INTYMŪS POKALBIAI, rež. Vytautas Rumšas

Klaipėdos  dramos teatre, lapkričio 22 d. 18 val.

Ingrid Lausund BESTUBURIADA. Rež. Giedrė Kriaučionytė

Klaipėdos dramos teatre, lapkričio 23 d. 18 val.