Birželio 1-ąją Gargždų krašto muziejuje skambant kanklių muzikai atidaryta audėjos Zitos Paulikienės paroda „Aš atjojau pasiklausti, ar tu moki austi?“. Muziejaus kuratorė Regina Šiurytė-Šimulienė, pristatydama parodos autorę pabrėžė, kad ji geriausia audėja ne tik Gargžduose, bet ir visame Žemaitijos regione.

„Mokėjimas austi – ne tik senas amatas, anksčiau tai buvo ir jaunų merginų gebėjimas įrodyti, kad esi pasiruošus tolimesniam gyvenimui. Mūsų parodos pavadinimas atėjo iš liaudies dainos: „Mergužėle mano, jaunuolėle mano, aš atjojau pasiklausti ar tu moki austi? Bernužėli mano, sakalėli mano, kas išmokys mane austi be mielos motutės?“.

R. Šiurytė-Šimulienė parodos atidaryme priminė, kad audimas anksčiau buvo natūraliai perimamas, o tai, kiek mergelė turi drobelių savo skrynioje, parodydavo jos darbštumą, buvo galima spręsti, kokia būsima šeimininkė.

„Teko pabuvoti Zitos namuose, staklių karalystėje. Įėjus pajunti, kad patenki į kitą pasaulį: staklėse gimsta ne tik spalvos, linijos, ornamentai, ten gimsta visas žmogaus gyvenimas“, – kalbėjo Muziejaus kuratorė, pridūrusi, kad tai, kiek Z. Paulikienė per savo gyvenimą yra išaudusi užtektų ne vieną pastatą Gargžduose apjuosti.

Dalyviai buvo pakviesti į ratą pažaisti muzikinį žaidimą. S. Vaičienės nuotr.

Aptarė etnografinių regionų skirtumus

„Jeigu ne pradžia ir pabaiga, kiekviena varlė galėtų austi“, – šiais žodžiais parodą pradėjo autorė, akcentuodama, kad audime sunkiausia – staklių pasirengimas, „pasikinkymas“.

Vėliau audėja trumpai papasakojo susirinkusiems, kas būdinga Žemaitijos, Mažosios Lietuvos, Aukštaitijos, Suvalkijos ir Dzūkijos tautiniams drabužiams. Žemaitijos regiono tautiniams drabužiams, anot Z. Paulikienės, buvo būdinga daug raudonos spalvos, sijonai platūs, raukti, liemenė – iš aukštai durta, su klostelėmis.

„Žemaitė turėjo atrodyti kaip rugių kupeta – visa taip plačiai“, – apie tai, kad lieknesnės moterys Žemaitijoje vilkdavosi net 5 sijonų sluoksnius pasakojo audėja.

Ji akcentavo ir tai, kad tik Žemaitijos regiono moterys be kitų spalvų turėjo raudonos spalvos skaras, kurių kituose regionuose nebuvo.

Audėja pasakojo ir apie tuometį apavą: „Turtingesnės siūdavosi šikšninius batelius, vargingesnės audavosi klumpes, o visai nepasiturintys – vyžas.“

„Moterys užsirišdavo ir po tris, ir po daugiau skarelių, vieną užsidėdavo ant pečių, kitą persisverdavo per ranką ir eidavo pasirodyti, kiek visko turi“, – apie dėvėjimo niuansus kalbėjo audėja.

Vyrų tautiniai drabužiai, pasakojo Z. Paulikienė, siuvami iš namie austų vilnonių audinių, pasiuvimai – kad būtų patogu joti ant arklio. Vyrai susijuosdavo juosta kelnėms prilaikyti.

Mažosios Lietuvos vėlyviesiems rūbams būdinga daug juodos spalvos, ankstyviesiems – daug mėlynos, raudonos, smėlio rusvos.

„Klaipėdos krašto rūbai išsiskiria tuo, kad turi delmonėlį ir kepurėlę. Delmonėlis – sako, kad viskas, kas jame įdėta yra „dėl manęs“, – žodžių prasmę aiškino tautodailininkė.

Aukštaitijos regiono tautiniams drabužiams būdinga daug baltos spalvos: prijuostės, marškiniai, nuometas. Sijonai „aštuonyti“, kaip rankšluosčiai – languoti.

„Suvalkietės nuausti užtrunka tris kartus ilgiau nei žemaitišką. Turi daug spalvotų lelijų. Suvalkietės dėjosi kepurėles“, – regionų skirtumus atskleidė parodos autorė.

Ji taip pat akcentavo ir tai, kad visų regionų tautinių drabužių skiriasi ne tik spalvos ir raštai, bet ir sukirpimai. Apžiūrėti Z. Paulikienės parodą Gargždų krašto muziejuje galima iki birželio 15 d.

Parodos atidarymo akimirka. S. Vaičienės nuotr.

Sveikino valdžios atstovai

Parodos atidaryme improvizuotai buvo galima pajusti ir staklių dūzgėjimą: Diana Paulauskienė kvietė visus į ratą pažaisti muzikinį žaidimą. Pagrindiniu būgnu ritmą mušė parodos autorė Z. Paulikienė, ne į audėjos taktą prisijungė ir kiti, taip sukurdami nevieningą skambesį.

Audėją sveikino vicemerė Violeta Riaukienė, Administracijos direktorius Sigitas Karbauskas, Tarybos narė Rasa Petrauskienė, muziejaus darbuotojai.

„Norisi padėkoti, kad Jūsų indėlis į tautinio identiteto išsaugojimą, tautinės kultūros puoselėjimą – nepamatuojamas. Džiaugiamės, kad Jus turime Gargžduose ir garsinate Gargždus, rajoną, Lietuvą“, – sveikinimo žodį tarė V. Riaukienė.

Tarybos narė Rasa Petrauskienė pasidžiaugė, kad Gargždų miesto gimtadienio, Tautinio kostiumo metų proga paroda surengta ir gimtajame mieste – Gargžduose.

„Simboliška, kad Jūsų jubiliejiniai metai sutampa su Tautinio kostiumo metais. Linkime, kad viskam atsirastų laiko ir raštai eitųsi kaip iš pypkės“, – kalbėjo R. Petraukienė, atskleidusi, kad per Gargždų miesto gimtadienį pirmą kartą pasipuoš Z. Paulikienės nuaustu tautiniu kostiumu.

Administracijos direktorius sveikindamas išsakė mintį, kad ir Savivaldybės darbuotojai galėtų per šventes pasipuošti tautiniais kostiumais, taip pat itin svarbu savo amato išmokyti kuo daugiau žmonių, perduoti ateities kartoms.

„Dukros jau moka austi. Pas mane, kad išmoktum austi, reikėtų pirma iššluoti kiemą, daržą nuravėti, žolę nupjauti, malkas sukapoti, tada parodyčiau, kaip į šaudyklę įsidėti špūlelę“, – šmaikštavo parodos autorė, V. Majoro vardo premijos laureatė.

Apie autorę

Zita Paulikienė (g. 1957 m.) austi pradėjo prieš trisdešimt dvejus metus. Savo dirbtuvėse Gargžduose audžia audinius lietuvių tautiniams kostiumams. Visi jos gaminiai yra sertifikuoti tautinio paveldo produktai. Z. Paulikienė aktyviai dalyvauja įvairiuose žinių ir įgūdžių tobulinimo seminaruose, mokymuose, tautodailės parodose, mugėse.

Jos audiniai ir tautiniai rūbai buvo eksponuojami svarbiausiose pastarųjų metų liaudies meno parodose. Tarp svarbiausių jos apdovanojimų: 2011 m. Telšiuose vykusioje respublikinėje taikomosios tautodailės parodoje-konkurse „Džiugo sakmės“ užėmė pirmąją vietą; respublikinėje tautodailininkų parodoje-konkurse „Aukso vainikas“ 2012 m. pelnė antrąją vietą, o tame pačiame konkurse 2013 m. – trečiąją vietą; 2016 m. apdovanota Klaipėdos rajono savivaldybės įsteigta Vytauto Majoro vardo tautodailininkų premija. Z. Paulikienė savo audiniais aprengė daugybę etninės muzikos kolektyvų.