Gėlių ir sveikinimų jūra bei daugiau nei šimtas dalyvių. Tokiais prisiminimais džiaugiasi septyniolikmetė Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistė Dominyka Ambroževičiūtė, rugpjūčio 1-ąją pakvietusi visus į savo pirmosios fotografijų parodos „Side by side“ atidarymą „Kultūros fabriko“ galerijoje Klaipėdoje. Su jauna ir entuziastinga mergina, kuri fotoaparatą į rankas paėmė vos dešimties, o dvylikos visuomenei pristatė savo fotografijos vardą „Dfotografija“ kalbamės apie jos didžiausią aistrą ir ateities planus.

Parodos atidaryme minėjai, kad fotografuoti pradėjai vaikystėje. Kokie buvo pirmieji kadrai?

Labai gerai atsimenu savo pirmąjį pavykusį kadrą. Buvo pirmoji fotosesija su drauge, kieme, pavasarį, kai žydėjo daug alyvų. Pro šalį važiavo kažkokia mergaitė, aš ją susistabdžiau ir mes į dviračio bagažinę įdėjome gėles. Išėjo labai gražus vintažinio stiliaus kadras. Jau tada, kai įkėliau į feisbuką, visi labai gyrė, sakė, kad fotografija – mano pašaukimas. Tai pirmasis kadras, kuomet supratau, kad man pavyko padaryti kažką tokio, kas „užkabino“.

Pirmasis D. Ambroževičiūtės pavykęs kadras.

Kuo tave sužavėjo fotografija?

Fotografijoje man labiausiai patinka pats procesas. Ne tik kūrybinis procesas, kai tu įgyvendini idėją, kuri gimsta tavo mintyse, bet ir procesas, kai tu pamatai galutinį rezultatą. Tu pamatai, kaip tu keitiesi, kaip tobulėja tavo darbai. Kiekvienas kartas skatina mane tęsti viską toliau.

Mokykloje (Klaipėdos „Versmės“ progimnazijoje Dominyka baigė 8 klases – aut. past.) jau 5-oje klasėje užsiėmiau aktyvia veikla, patiko organizuoti renginius. Puikiai sutariau su mokyklos administracija, kuri leido pabandyti fotografuoti renginius, taip perkopiau į aukštesnį lygį.

Fotografijoje visko išmokau pati, skaitydama knygas. Iki šiol nesu dalyvavusi jokiuose kursuose.

Kaip atsirado „Dfotografija“ projektas? Kokie buvo pirmieji darbai su šiuo prekiniu ženklu?

Aš užsiregistravau feisbuke, kai man buvo 10 metų. Dvejus metus publikuodavau savo nuotraukas asmeniniame profilyje, sulaukdavau daug įvertinimų, komentarų, bet pastebėjau, kad užsakovų taip susirasti sudėtinga. Sugalvojau sukurti kitą puslapį šiame socialiniame tinkle – jis buvo sukurtas prieš 5 metus rugpjūčio 1 d. Iš pradžių jis vadinosi „Dominykos fotografija“, bet po 15 dienų pakeičiau pavadinimą į „Dfotografija“, nes ilgasis nekaip skambėjo.

Pirmasis „Dfotografijos“ darbas atsirado žiemą. Pamenu, buvo gruodžio mėnuo, gal 14 laipsnių šalčio, darėme pusnuogės merginos fotosesiją miške. Po pusvalandžio nuo šalčio man sugedo objektyvas. Pirmoji fotosesija, deja, buvo nelabai sėkminga. Labai daug kartų atsiprašinėjau, nors ir padarėme gerų kadrų. Kai grįžau namo, labai bijojau pasakyti tėvams, kad fotoaparatą sugadinau, nes jis buvo mūsų šeimos. Gavau pusmečio namų areštą.

Du metus aš viską fotografuodavau nemokamai. Man iki šiol nemalonus procesas įvertinti savo darbą. Tačiau po truputį reikia mokytis, nes ir technika kainuoja, ir darbas.

Kokius įdomiausius renginius ar projektus teko įamžinti? Su kuo bendradarbiauji?

Kiek jų daug! Labai sunku išskirti tokį vienintelį. Galbūt labiausiai įsiminė mano pirmasis projektas su Simona Naine. Man buvo 15 metų, nuomojau studiją. Įdomu matyti tą procesą, kaip dažo ne vieną ir ne du modelius, kaip dizaineris pritaiko drabužius, kaip sukasi filmuotojas. Yra labai smagu po visos fotosesijos pamatyti tą vizualinį rezultatą. Tie pirmieji kartai tikrai įsiminė.

Vienas iš smagių darbų – prieš metus su geriausiu draugu ir „LightHouzas“ daryta logotipo naujo dizaino pristatymo fotosesija.

Tenka bendradarbiauti su naujienų portalu „Mano Gargždai“, laikraščiu „Banga“, iš mados pasaulio – su „OŽ design home“, „LightHouzas“, „Kopa boutique“. Daug yra prekinių ženklų, visai netrumpas sąrašiukas.

Kuo tave patraukė būtent žmonių fotografija? Kas sudėtingiausia fotografuojant?

Yra daug įdomiau žmones fotografuoti nei debesis ar gėles. Su jais negali pakalbėti. Man patinka komunikuoti su žmonėmis, išsiaiškinti, kas juos labiausiai traukia, kas nepatinka bei pabrėžti, kas jiems gražu.

Pats nemėgstamiausias dalykas šioje profesijoje – nuotraukų tvarkymas. Aš negailiu kadrų ir darau tiek, kiek širdelė geidžia. Žinau, kad kenčia fotoaparatas, bet koks skirtumas. Kai būna 5 tūkst. nuotraukų ir po to jas reikia peržiūrėti, redaguoti... Tai sunkus ir varginantis darbas.

Gal prisimeni kuriozinių situacijų?

Būna, kai ateina modelis, kuris sako, kad yra radęs labai gerą vietą fotosesijai. Ateiname iki tos vietos, o ten – didžiulė 3 metrų tvora. Taip su visais daiktais ir lipame, nesvarbu jokie nubrozdinimai...

Pasiruošimas parodai – Augusto Eskerto vaizdo įraše:

Kaip ir kodėl gimė mintis surengti parodą? Kiek laiko jai ruošeisi?

Pati idėja atsirado, kai buvo trečiasis „Dfotografija“ gimtadienis. Kaskart galvoju, ką čia padarius. Per pirmą gimtadienį sukūriau internetinį puslapį, per ketvirtą – naują dizainą.

Tai buvo labai sena mano svajonė. Esu dariusi parodą savo buvusioje mokykloje. Bet vaizdas, kai žmonės tiesiog praeina pro darbus, yra skaudokas, nes kaip menininkas įdedi daug širdies. Norėjosi padaryti tokią parodą, į kurią ateitų žmonės, kuriems yra įdomu.

Parodą sudaro dvi dalys – portretinė ir mados fotografija. Kaip vyko modelių atrankos procesas?

Pasiruošimą parodai pradėjome nuo 2016 m. spalio mėnesio. Iš viso dalyvavo 14 modelių, yra pristatoma 15 darbų. Portretinės fotografijos dalyje yra bandoma atskleisti žmonių išskirtinumus, kitokius bruožus, kurie galbūt kažkam negražūs, galbūt šie žmonės dėl to patiria patyčias. Atrinkti buvo tikrai gana sunku, nes į kvietimą atsiliepė virš 150 modelių, daugelis jų tiesiog norėjo nemokamai pasifotografuoti. Iš 150 atrinkome 50, o po to jau tuos, kurie buvo tinkami. Surengti parodą labai padėjo tėvai, draugai, artimieji.

Mados fotografijos dalis parodoje atsirado savaime. Kai tu sukiesi mados pasaulyje, pastebi skirtingų stilių žmones. Nuotraukose įamžinti minimalistinio, klasikinio, romantinio, 70-ųjų, retro-roko stiliai.

Džiaugiuosi, kad parodai pavyko susirasti rėmėjų, kurie sutiko prisidėti.

Džiaugsmo akimirkos su šeima po parodos atidarymo. Lauryno Butkevičiaus nuotr.

Kokie įspūdžiai po parodos atidarymo? Kokių įsimintiniausių komplimentų sulaukei?

Net neklauskite!Atsigauti reikėjo dviejų dienų. Paskutinį mėnesį buvo taip: bėgi bėgi, kiekvienas reikalas svarbus, o tą dieną atsikeli ir supranti, kad niekuo nebereikia rūpintis. Atrodo, kad kažko trūksta ir tuo pačiu labai daug laiko atsiranda.

Viena iš vestuvių žurnalo redaktorių palinkėjo, kad bent kartą mano darbas atsidurtų ant šio žurnalo viršelio. Labai tikiuosi, kad kada nors taip ir atsitiks. Taip pat įsiminė palinkėjimas mėgautis šia akimirka, nes ji labai greitai praeis. Ir iš tiesų – diena prabėgo akimirksniu ir buvo labai trumpa.

Visgi įsimintiniausi ne komplimentai, bet papeikimai. Kai pasako atvirai, kas nepatinka, stengiesi to nebedaryti, tobulėji. Paroda veiks iki rugsėjo 30 d. „Kultūros fabriko“ galerijoje, tad kviečiu apsilankyti.

Ką dar mėgsti veikti be fotografavimo?

Anksčiau buvau gana stipriai įsitraukusi į „Vaivorykštės“ gimnazijos aktyvią veiklą, bet po to susidėliojau prioritetus ir fotografija atsidūrė pirmoje vietoje. Šiaip mėgstu leisti laisvalaikį su draugais.

Kokie ateities planai? Ką ketini studijuoti?

Dabar labiausiai norėčiau pailsėti. Po to laukia 12 klasė, pabandysiu stoti į mados fotografiją Londone. Jei nepavyks, bandysiu stoti į mados inžineriją.

Kaip apibūdintum savo charakterį? Ką galėtum patarti visiems, kurie nesiryžta imtis norimos veiklos ir išpildyti savo svajonių?

Esu ambicinga ir drąsi, bet prisipažinsiu, kad kartais kažką ir patingiu padaryti.

Norintiems įgyvendinti svajonę, siūlyčiau neprarasti vilties, kad ji bus įgyvendinta. Galima ją tarsi įdėti į „smegenų stalčiuką“ ir tinkamu laiku, kai jau jausitės subrendę, įgyvendinti.

Peržiūrėti jaunosios fotografės darbus galite feisbuko paskyroje Dfotografija.

Akimirkos ir parodos atidarymo – Lauryno Butkevičiaus nuotraukose: