Sena išmintis sako, kad gerus darbus reikia daryti tyliai. Kuklu, santūru ir priimtina tai kartai, kuri nežinojo, kas yra dirbtinis intelektas ir, ką reiškia būti visapusiškai išmaniu. Kartai, kuri gebėjo stebėti pasaulį ir aplinką, nereikėjo garsinti savaime suprantamų dalykų. Tačiau tuomet, kai išmanioji gyvenimo upė įtraukia į interaktyvias erdves taip, kad sunku iš ten grįžti net pakvietus, reikia kalbėti vis daugiau ir aiškiau. Kalbėti tam, kad išliktų tai, kas išties svarbu žmogui – pagarba, atjauta, pagalba, meilė, rūpestis ir, be abejonės, pilietinė pozicija.

„Tiesiu pagalbos ranką“ – Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos savanorystės projektas, startavęs rugsėjo mėnesį, gruodį išsiliejo, kaip visą apkabinanti banga, klasių veiklų pristatymais: idėjomis, projektais, jau atliktais darbais, kurie turi godų tęstinumo troškimą. Nuo priešmokyklinukų iki seniai vaikystę palikusių dvyliktokų atliktų darbų širdis džiaugėsi ir gimdė viltį, kad projekto sumanymas – tikras, realus, ugdantis ir įtraukiantis.

Mažieji priešmokyklinukai dainuoja daineles seneliams ir neįgaliesiems, piešia piešinukus ir visaip kitaip džiugina juos, pradinukai moko vienas kitą skaityti („Mokomės skaityti kartu“), užsirišti batukus, padeda mokytojams palaikyti tvarką koridoriuose pertraukų metu, gelbsti sunkiau gyvenančiai ir besiverčiančiai šeimai („Dalinuosi tuo, ką turiu. Pagalba šeimai“), lanko senukus ir neįgaliuosius miesto Socialinių paslaugų centre („Mes panašūs – mes skirtingi“). O kiek darbelių padaryta, lankant šunelius ir kačiukus. Vieni juos priglaudžia, kiti taupo gyvūnėlių maistui, treti rūpinasi, kad prieglaudėlių gyventojai šiltai miegotų („Ketvirtokų pagalba keturkojams draugams“, „Būk mano draugas“, „Mažieji savanoriai“, „Pagalba beglobiams šuniukams“). Neužmiršti ir miško žvėreliai bei paukšteliai. Pirmokai teiks pagalbą maistu („Pagalba miško žvėreliams“), o 6c klasės mokiniai visai klausytojų auditorijai vedė trumpą edukacinį užsiėmimą: pamokė, kaip pasigaminti lesyklėlę, kaip ir kuo maitinti paukštelius.

Auga vaikai, didesni ir jų darbai. Penktokai pasiruošę padėti ne tik savo bendraamžiams, bet ir ruošti rimtas paskaitas apie tautos istoriją, organizuoti ekskursiją savo tėvams, o pagarbą žmogui ir sau puoselėti saugant knygas („Išgydyk knygelę“). Šeštokai siūlo draugystę ir bendradarbiavimą ne tik gimnazijos erdvėse, bet ir miesto bendruomenėje. 6a klasė užmezgė bendradarbiavimo ryšius su Priekulės miesto katalikų parapijos klebonu Viktoru Aču ir visą rudenį talkino įvairiuose darbuose. Darbai buvę prasmingi, nes klasė parsinešė žodinę nominaciją – „Auksinė klasė“. Tauru padėti tiems, kuriuos mes nepelnytai užmirštame – buvusiems mokytojams, mokytojams-senjorams. Šiek tiek stabtelėję ir numetę į šoną taip visiems pabodusią frazę „neturiu laiko“, gimnazistai sugrįžo į praeitį ir aplankė tuos, kurie paliko pėdsaką bendruomenės gyvenime.

Gimnazijos dvyliktokai nuoširdžiai rūpinasi atėjusiais – pirmokais – graži, tęstinė tradicija. Nepamiršo vyresnėliai nei dirbančių gimnazijos specialistų („Tvarka mokykloje. Pagalba socialinei pedagogei“), nei šalia esančių („Padėkime vieni kitiems“), nei taip globojamų pradinukų šuniukų ir kačiukų. Aštuntokai iš antrinių žaliavų prinėrė šiltų guolių keturkojams – žiema jau čia pat.

Šaunią ir tylią misiją atlieka kita aštunta klasė. Mokiniai lanko ir tvarko Priekulės miesto katalikų kapines („Atminties šviesa“).

Gražios mintys gimsta gražioje aplinkoje. Gimnazijos vienuoliktokai tai puikiai žino, nes yra patikrinę visas netradicines erdves: išsėdėję sėdmaišius, aptrynę suoliukus, „išmatavę“ plačias palanges. Netrukus gimnazijos dirbtuvės pakvips mediena ir apdailos medžiagomis. Vaikinai kals, tvirtins, montuos, konstruos, o merginos puoš ir stilizuos. Pavasarį, besibaigiant mokslo metams, atsiras „Estetiška, saugi ir patogi atokvėpio erdvė“ .

Tiek išgirdome, tiek pamatėme per tris veiklų pristatymo valandas. Simbolinis akmenėlis padovanotas kiekvienai klasei lyg patvirtinimas, kad gerų darbų ir prasmingų veiklų sąrašas tik ilgės, o akmenėlių daugės. Gerais darbais ir prasmingomis veiklomis siekiame bendruomeniškumo, žmogiškųjų vertybių išsaugojimo, savanorystės puoselėjimo ir pilietiškumo. Nekantriai lauksime pavasario – projekto „Tiesiu pagalbos ranką“ metų apibendrinimo.

Šie kasdieniai mūsų gimnazijos bendruomenės darbai – tai tikras kelias į Lietuvos šimtmetį.

Projekto akimirkos – Eglės Jociuvienės nuotraukose: