Jokūbas Šernas – vienas iš trijų jauniausių Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signatarų. Ir vienintelis iš dvidešimties evangelikų reformatų tikėjimo. Teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas ir nežinia, kuo dar Lietuvai būtų nusipelnęs šis žmogus, jei ne negailestingas likimas.
Mokslų pradžia – namuose
Gimė J. Šernas 1888 m. birželio 14 d. ūkininkų Elžbietos ir Martyno Šernų šeimoje. Šeimoje jau augo du vaikai – Elžbieta ir Adomas, o vėliau, po Jokūbo, gimė dar du – Petras ir Marija. Dar trys vaikai – Emilija, Ona ir Julijonas – mirė kūdikystėje. Kaip ir daugumoje šeimų, pamatus mokslams tėvai statė patys, namuose. Kaip rašo Kovo 11-osios Akto signatarė I. Andrukaitienė, šeima artimai bendravo su knygnešiu Jurgiu Bieliniu, tad namuose netrūkdavo lietuviškų knygų. Ne išimtis, kad namuose buvo laikoma ir Biblija, katekizmas, postilė, giesmynas. Šeimos galva – Martynas Šernas – dažnai ir pats namuose laikydavo pamaldas su atitinkamomis giesmėmis ir maldomis.
Jokūbą, kaip ir kitus vaikus, lietuviškai skaityti išmokė mama, o tėvas nupirko rusų kalbos elementorių ir išmokė skaityti ir rašyti rusiškai. Vėliau jis išmoko ir lenkų kalbą.
Jaunas, bet drąsus ir iniciatyvus
Už namų sienų, pirmuosius mokslus pradėjo krimsti Nemunėlio Radviliškio pradinėje mokykloje, vėliau, 1903 m. įstojo į Slucko (Baltarusija) gimnaziją. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, o 1905 m. įvykus Didžiajam Vilniaus Seimui, politinių pokyčių idėjos ėmė reikštis ir jaunimo tarpe. Už dalyvavimą revoliuciniame judėjime, J. Šernas buvo pašalintas iš gimnazijos.
Tuomet J. Šernas išvyko pas brolį Adomą, besimokiusį Tartu mieste. 1910 m. baigė privačią Tartu (Estija) gimnaziją. Metus pasimokęs Tartu universiteto Teisės fakultete, perėjo į Peterburgo universitetą, kurį baigė 1914 m.
Grįžęs į Lietuvą, dirbo žurnalistu, redagavo „Lietuvos žinias“, dėstė istoriją Vilniaus „Ryto“ gimnazijoje, prie kurios steigimo prisidėjo ir pats. Pirmojo pasaulinio karo metais buvo ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti narys, vienas iš Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių. Buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą, tapo jos generaliniu sekretoriumi. 1918 m. vasario 16-ąją kartu su kitais devyniolika Tarybos narių pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą.
M. Sleževičiaus vadovaujamame IV Ministrų kabinete buvo ministras be portfelio, vėliau paskirtas Prekybos ir pramonės banko direktoriumi, Vidaus reikalų ministerijos referentu. Nuo 1925 m. J. Šernas – pirmasis Savivaldybių departamento direktorius, taip pat žurnalo „Savivaldybė“ redaktorius.
Ministrų kabinete J. Šernui buvo pavesta ypatinga, strategiškai svarbi misija – prisidėti prie Mažosios Lietuvos prisijungimo prie Didžiosios Lietuvos. Daugiausia jo pastangomis į Lietuvos Valstybės Tarybą 1920 m. kovo 20 d. buvo kooptuoti trys Prūsų Lietuvos Tautinės Tarybos nariai. Taryba dar 1919 m. balandį įteikė Taikos konferencijai Paryžiuje deklaraciją, kad „Mažoji Lietuva būtų priglausta prie Didžiosios Lietuvos“, deja ir deklaracijos, ir Lietuvos valstybės delegacijos reikalavimų buvo patenkinta tik maža dalis – Lietuvai pripažintas Klaipėdos kraštas iki Nemuno. Ta proga įvyko speciali Valstybės Tarybos sesija, skirta Mažajai Lietuvai; J. Šernas tam įvykiui prisiminti parengė ir išleido knygą „Kovo 20 diena“, kurioje pateikta ir Prūsų tautos istorija, ir tą dieną posėdyje pasakytos kalbos. Valstybės Tarybos nutarimą 1921 m. pakartojo Steigiamasis Seimas, pareikšdamas, kad Mažoji Lietuva yra neatskiriama nepriklausomos Lietuvos valstybės dalis, tačiau tik po sėkmingo 1923 m. sausio 15 d. lietuvių Klaipėdos krašte sukilimo, Klaipėda ir jos kraštas įsijungė į Lietuvos sudėtį.
Greta valstybės kūrimo reikalų, J. Šernas aktyviai dalyvavo ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios organizaciniame gyvenime. 1918 m. jis išrenkamas bažnyčios kuratoriumi, taip pat į kontrolės komitetą. Vėliau J. Šernas priskiriamas į bažnytinių rinkliavų reorganizacijos komisiją, o 1920 m. Kolegijos sprendimu jam suteikiamas įgaliojimas užsiimti Naujamiesčio ir Deltuvos evangelikų reformatų bažnytinių žemių nuomos išieškojimu.
Asmeninio gyvenimo vingiai
Atrodo, sėkmingai klostėsi ir asmeninis signataro gyvenimas. Pirmojo pasaulinio karo metais jis vedė Kleopą Brijūnaitę, abu mokytojavo „Ryto“ gimnazijoje, o 1917 m. porai gimė dukra Danutė Irena. Tačiau jau 1922 m. rugsėjo 19 d. evangelikų reformatų bažnyčios Sinodo kolegija gavo J. Šerno prašymą išskirti jį su žmona.
Kaip pasakoja Vilniuje gyvenanti J. Šerno anūkė, Danutės Irenos dukra Kristina Šernaitė, dabar jau niekas ir negali pasakyti, kodėl jos senelių bendras gyvenimas baigėsi skyrybomis. Galima tik spėlioti, ar nesutrukdė įvairios diplomatinės pažintys ir kelionės. Tačiau akivaizdu, kad J. Šerno dukrai šios skyrybos buvo itin skaudžios. Tuoj po jų, mergaitės mama išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ir ten pasiliko. Šešerių metų dukra liko su tėvu, tačiau dėl didelio užimtumo, josios globą jis pavedė savo broliui, evangelikų reformatų kunigui Adomui Šernui su žmona Zuzana.
O 1923 m. J. Šernas vėl veda – aktorę Verą Fainbergaitę, Sankt Peterburgo kailių pirklių gildijos narių Boriso ir Esteros Feinbergų dukrą. Su ja 1925 m. liepos 30 d. susilaukė sūnaus Jokūbo Bernardo Šerno.
Tačiau, kaip rašo I. Andrukaitienė, šeimos laimė truko neilgai. J. Šerną užklupo nepagydoma liga. Jis išvažiavo į Karaliaučių tikėdamasis, kad ligą pavyks įveikti. Ten buvo operuotas, bet, deja, operacija nebepadėjo. Grįžusį iš Karaliaučiaus Vera jį labai rūpestingai slaugė, bet likimas jau buvo negailestingai nulėmęs išsiskyrimą. Kai J. Šernas 1926 m. liepos 31 d. mirė, sūneliui Jokūbui Bernardui buvo vieneri metukai. Dukrai Danutei Irenai nebuvo nė devynerių. Verai Šernienei – dvidešimt ketveri. Jokūbo Šerno palaikai traukiniu buvo atvežti iš Šiaulių į Biržų geležinkelio stotį, iš kur vežimu gedulinga procesija keliavo į Nemunėlio Radviliškio kapines, kur signataras ir yra palaidotas.
Prieglobstis – dėdės namai
Dukterį iš pirmosios santuokos, K. Šernaitės mamą Danutę Ireną J. Šerno brolis Adomas Šernas augino iki pat brandos. Susituokusi su karininku moteris Antrojo pasaulinio karo metais per Drezdeną traukėsi į Vakarus, ir pasiekė Ameriką, kur gyveno jos mama. Bijodama, kad kelionėje gali nutikti kas nors blogo, savo dukterį ji irgi paliko Lietuvoje – pas tą patį dėdę Adomą Šerną. Drezdene K. Šernaitės mama susipažino su belgu. Vėliau su juo susituokė, pagimdė sūnų Danielių. Brolis ir sesuo susirašo laiškais, tačiau didelio bendravimo nėra – dėl nebūtų artimų vaikystės ryšių.
„Dėdė ir jo žmona 1953 m. mane įvaikino. Su biologine mama savo sąmoningam gyvenime pirmą kartą susitikau 1993 m. Iki tol iš Amerikos giminės buvo parvežę su jos kalba įrašytą juostą. Keistas jaudulys apėmė... Vėliau bendravome ir telefonu, ir susirašinėjome laiškais. Įdomiausia, kad mama ir rašė visiškai be klaidų lietuviškai“, – prisiminė Kristina Šernaitė.
Iki tol niekur iš Lietuvos negalėjusiai išvykti moteriai išvyka už Atlanto buvo pirmoji užsienio kelionė. K. Šernaitė dar pamena tą jaudulį ir nerimą Amerikos ambasadoje Lietuvoje, kai vienas po kito kabineto duris varstė negavusieji vizų. Neigiamo atsakymo tikėjosi ir ji, tačiau dar buvo paklausta, kur buvusi anksčiau?
Dabar J. Šerno anūkei gaila, kad susitikus su mama nepavyko jos iškvosti daugiau atsiminimų apie senelį. Jaunystėje, gyvenant pas dėdę ir tetą, vaikui, o vėliau ir jaunai merginai niekas daug nepasakojo apie J. Šerną.
„Bandžiau klausti mamos, tačiau ji iš karto susinervindavo, matyt, tėvų skyrybos buvo nežmoniškai skaudžios. Sakydavo, kad mūsų nuopelno dėl senelio darbų Lietuvai irgi nėra, ir baigiame kalbas“, – prisiminė ji.
Ankstesniais laikais daug kas net nežinojo, kad K. Šernaitė yra signataro anūkė. Dabar tai – vieša, tačiau pasak moters, labai įpareigoja. Daug dalykų ir faktų K. Šernaitė ir pati sužino iki pat dabar, nes drąsiau kalbėti apie J. Šerno asmenybę pradėta tik po Atgimimo laikų.
Infografikas
„Mano Gargždai“ įgyvendina SRT dalinai finansuojamą projektą. VšĮ „Mano Gargždai“ gavo dalinį 4 000 eurų Spaudos, radijo ir televizijos finansavimą, projekto „Šimtas istorinių žingsnių: Klaipėdos kraštas“ įgyvendinimui.
SRT finansuojama rubrika „Jie kūrė Lietuvą“
