Paskutinį kartą su aktoriumi Karoliu Norvilu susitikome prieš 4 metus, jo gimtuosiuose Gargžduose. Tada jis buvo ką tik įstojęs į režisieriaus Oskaro Koršunovo renkamą vaidybos studijų kursą. Šį kartą, vienoje iš Klaipėdos senamiesčio kavinių kalbamės apie jau turėtas patirtis, aktorystės meno iššūkius bei ateities planus.

Šiuo metu jis repetuoja režisieriaus Oskaro Koršunovo statomame „Otele“ pagal Viljamo Šekspyro tragediją. Jau paragavo ir ką reiškia televizijos šlovės valandos...

Kaip sekėsi pirmojo karantino metu? Juk visi studijų darbai buvo sustoję?

Pirma karantino banga atnešė šiokio tokio smagumo. Visiems ji buvo nauja patirtis, juk viskas netikėtai sustojo.

Iš pradžių šiek tiek nervinausi, kad nebepasivysiu kažkokių dalykų, bet vėliau nuraminau save, suvokiau, kad visi šiuo metu jaučiasi panašiai, reikia išlaukti. O šiaip tas grįžimas namo pavasarį, laikas, skirtas knygoms, filmams, bendrauti su šeima buvo tikrai įdomus.

Žinoma, antroji banga, kai jau esu ketvirtame studijų kurse, dabar atrodo ne laiku ir nebe vietoje. Gaila laiko.

Žinau, kad jau teko filmuotis ir serialuose. Ar būdamas teatro aktoriumi nesusiduri su kitų teatro atstovų priešišku požiūriu į tai?

Na, tikrai turiu pažįstamų, kurie įsitikinę, kad filmuotis serialuose yra per žema. Taip, kuriant serialus iš tikrųjų viskas vyksta labai greitai. Juk ten nėra skiriama tiek laiko ir biudžeto repeticijoms, kiek teatre. Galbūt kine, su kokiais nors garsiais režisieriais yra kitaip, negaliu pasakyt, nes neturiu tokios patirties.

Teko susidurti ir su tokiais žmonėmis, kurie, nors ir labai priešinosi filmavimuisi, jų manymu, „pigiuose“ serialuose, tačiau vėliau tai padarė. Aš jokiu būdu nesmerkiu jų. Juk ir pats taip darau. Tik pagalvoju, kaip dažnai žmonės patys sau prieštarauja. Galiausiai, kai ateis laikas uždirbti pinigus ir išlaikyti šeimą, kartais teks „pasidėti“ principus į šalį.

Šį rudenį turėjau labai keistą atsitikimą. Nusifilmavau viename lietuviškame seriale, kuriame mane rodė gal kokiose 4–5 serijose. Po to man parašė gal koks 30 žmonių sveikindami ir girdami mane, kad taip prasimušti sugebėjau.

Aišku, priimu ir tokį įvertinimą, bet labiausiai susimąsčiau apie žmonių požiūrį į teatrą. Besiruošdami spektakliui mes užtrunkame ištisus mėnesius, nuolat repetuojame ir tikrai daug stengiamės. Tačiau šito įdirbio niekas nemato. O čia užteko pasirodyti televizijoje ir jos „jėga“ iš karto pasimatė.

Vienu metu labai norėjosi pasikviesti tuos žmonės ateiti į teatrą, kad jie pamatytų, kaip ten viskas vyksta.

Dauguma jaunų menininkų važiuoja savo jėgas išbandyti svetur. Ar pats nesvarstei tokios galimybės?

Na, taip, daug yra ir teatrų, ir teatro mokyklų, kuriose dėsto įvairiausias teatro technikas. Ir pabūti jose, manau, būtų be galo įdomu. Tačiau tolesnę savo kaip aktoriaus veiklą noriu tęsti čia, Lietuvoje.

Aišku, patirties įgaučiau tikrai daug, neabejoju tuo, bet jaučiu, kad tai – ne man. Noriu įsitvirtinti ir kažką pats sau įrodyti čia.

Aš be galo džiaugiuosi ir esu labai laimingas, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje turiu tokius nuostabius dėstytojus kaip Darius Meškauskas, Viktorija Kuodytė, Nelė Savičenko, Kirilas Glušajevas, Audrius Bružas, Oskaras Koršunovas, Arūnas Sakalauskas, Jūratė Vilūnaitė ir daug kitų nepakartojamų asmenybių. Todėl ir manau, kad labai svarbu pasiimti tą pagrindą, kurį būtent šie žmonės tau ir suteikia. Kol kas man šito tikrai pakanka.

Ar kada nors buvo kilusi mintis viską mesti?

Be abejonės, būdavo nusivylimų, kai parodydavau kažkokį etiudą, o paskui eidavau namo verkdamas. Tačiau palikti teatrą niekada nenorėjau. Dėstytojai dažnai sako, kad reikia atskirti darbą nuo savęs paties. Bet kadangi aktoriaus pagrindinis instrumentas yra jo kūnas, natūralu, kad tą darbą tu darai per save. Todėl kai pasako, kad padarei blogai, jautiesi taip, tarytum buvo pasakyta asmeniškai tau. Bet tikrai niekada nesigailėjau. Jaučiuosi esantis savo vietoje, ten, kur norėjau būti. Į nieką kita neiškeisčiau šių studijų.

Kodėl?

Nes studijuodamas vaidybą pradėjau pažinti pats save ir mane supančius žmones. Neišvengiamai tenka skaityti daug literatūros, skatinančios pamatyti ir suprasti, kodėl žmonės elgiasi vienaip arba kitaip. Nestudijuodamas niekada nebūčiau sau iškėlęs šių klausimų.

Kokius personažus dažniausiai tenka vaidinti?

Dažniau vaidinu komiškus personažus. Čia, matyt, iš prigimties ateina šitas žanras. Todėl visada stengiuosi, kad jie būtų skirtingi. Aišku, ateityje labai norėčiau suvaidinti ir dramos žanro veikėją.

O nebijai, kad žiūrovai labiau atsimins tave kaip komiką ir nežiūrės kaip į rimtus vaidmenis atlikti gebantį aktorių?

Ne, baimės tikrai nėra. Beje, yra jau taip nutikę. Ir kartais yra sunku dėl to. Tačiau humoras yra labai subtilus dalykas. Visa salė gali juoktis, o vienas žmogus atsisėdęs verks, nes būsiu pataikęs ten, kur jam labai skauda. Tik reikia mokėti balansuoti, svarbu neperlenkti lazdos ir nepadaryti pigių juokelių kratinio.

Ne visi moka prajuokinti žiūrovus. Ir tai yra mano stiprioji pusė. Giedrius Savickas kažkada yra pasakęs, kad jeigu tu gali prajuokinti žmogų, tai ir juokink, nereikia nuo to bėgti. Galiausiai kiekvienas komiškas personažas vis vien turi gilią psichologinę liniją. Apskritai labai svarbu vaidinant nieko nesitikėti.

Ar jau turi suplanavęs, ką veiksi pasibaigus studijoms?

Šiuo metu su režisieriumi Oskaru Koršunovu statome „Otelą“ pagal Viljamo Šekspyro tragediją. Natūralu, kad spektaklis bus rodomas ne vienerius metus. Taip pat toliau rodysime per visus studijų metus savo pačių sukurtus darbus. Galiausiai atsiras ir naujų projektų.

Tiesą pasakius, labai nesijaudinu dėl to, kas bus. Kažkokiu būdu vis tiek viskas susistato į vėžes. Puikiai suprantu, kad ateitis tampa šiek tiek miglota tam tikrais atvejais jau vien dėl to, kad esu vaidybos studijų studentas. Tačiau net neabejoju, kad neprapulsiu.